Apie pušų sėklas, obelaites, bites ir sanpaulijas

nr. 3

„Važiuodama į Rokiškį mačiau sodybą, kurios šeimininkai gal bent dvidešimties maždaug 1 m aukščio tujų gyvatvorę, augančią prie kelio, buvo apgaubę juodais neperšviečiamais polietileno maišais ir aprišę juos. Ar tai tinkamas būdas apsaugoti tujas nuo žiemos negandų (šalčių, nušalimų ir pan.)? Mano nuomone, tai nėra gerai nei tuomet, kai visą gruodį laikėsi teigiama oro temperatūra ir didelė drėgmė, nei dabar, kai atšalo. O kaip atsakytų geriau išmanantys specialistai?“

Tujų žiemai dengti tikrai nereikia, ypač juoda polietileno plėvele. Jos gerai žiemoja be jokių dengimų ar apšiltinimų. O esant teigiamai temperatūrai tujos po juoda plėvele tiesiog šuto, joms trūko gryno oro ir šviesos. Jautresnes tujų veisles nuo saulės nudegimų vasario–kovo mėn. patartina apdengti tankiu žaliu tinklu, skylėtu balto polietileno audiniu arba balta agroplėvele. Jokiu būdu negalima dengti juoda polietileno plėvele, nes anksti prasidėjus vegetacijai išstypę silpni šviesūs ūgliai kovą (dažniausiai naktims) paspaudus šalčiams gali nušalti.

Arvydas Rutkauskas

„Visai neseniai prisirinkau pušų sėklų. Kaip jas stratifikuoti?“

Labai geru laiku jų prisirinkote. Vasarį tikrai skubėkime rinkti juodųjų ir paprastųjų pušų sėklų. Paskui jas pamirkykime 1–2 dienas šaltame vandenyje ir apkaskime sniegu. Po sniegu pušų sėklos stratifikuojasi 30–60 dienų. Kad sniego kaupas ilgiau išsilaikytų ir neištirptų, jo viršų patartina apdengti pjuvenomis ir eglišakėmis. Iš pavasarį pasėtų apdorotų pušų sėklų išaugs šalčiui atsparesni sėjinukai, o jų išeiga bus didesnė 20–30 proc.

Arvydas Rutkauskas

„Mano veja vos dvejų metų, o čia – staigūs šalčiai ir visai mažai sniego. Turbūt galiu tikėtis blogiausio?“

Konkrečiai prognozuoti sunku, nes neaišku, kokias sėklas sėjote, bet sunerimti verta. Sausio viduryje prasidėję šalčiai yra rūstus egzaminas daugiametėms svidrėms, o atvežtiniuose vejų žolių mišiniuose jos ir sudaro beveik 50 proc. sėklų mišinio. Kritinė temperatūra krūmijimosi mazge (1 cm dirvos gylyje) yra -14 oC šalčio. Jei nėra sniego dangos, svidrės iššąla temperatūrai nukritus žemiau nei -14 °C, nes jų šaknų sistema išsidėsčiusi dirvos paviršiuje. Visai kas kita lietuviškos veislės – jos yra sukurtos būtent mūsų sąlygoms. Be to, lietuviškos vejų žolės (daugiametės svidrės ‘Veja‘) dekoratyvumu prilygsta garsiausioms užsienietiškoms veislėms. Jos turi ir kitų labai gerų savybų – pasėtos pirmiausia sudygsta ir sužaliuoja, neleidžia augti piktžolėms.

Evaldas Klimas

„Mugėje nusipirkome vazone išaugintą obelaitę ‘Auksis‘, tačiau sodinti dar nebuvo paruošta dirva, todėl vaismedis žiemoja vėsiame rūsyje. Ar dabar galima į šią obelaitę šiltoje patalpoje įskiepyti dar dvi veisles – vieną vasarinę, o kitą žieminę?“

Jei vaismedis yra 2–3 metų amžiaus, su kamienu ir susiformavusiomis šakomis, žiemą įnešus į patalpą galima įskiepyti dvi ar daugiau veislių (ir vasarinių, ir rudeninių, ir žieminių), kiek yra šakelių. Iš sodo žiemos pradžioje jau galima parsinešti skiepūglių, pjautų nuo sveikų veislinių vaismedžių, skirtų skiepyti į poskiepius. Skiepijimui netinka vilkūgliai.

Skiepūglius ir obelaitę su vazonu prieš dvi dienas reikia įnešti į 16–20 oC temperatūros patalpą.

Geriausia ir lengviausia skiepyti obelaitės šakas sudūrimo būdu. Paprastasis sudūrimas naudojamas tuomet, kai įskiepis ir poskiepis yra vienodo storio. Įskiepio ūglis priešingoje apatiniam pumpurui pusėje skiepijimo peiliu nupjaunamas įstrižai. Pjūvis turi būti 3–4 kartus ilgesnis nei įskiepio skersmuo. Toks pat pjūvis daromas ir poskiepyje. Abu komponentai suglaudžiami, o skiepijimo vieta ištisai ir tampriai aprišama 0,10–0,12 mm storio, 10–11 mm pločio polimerinės plėvelės juostele.

Paskiepytus augalus, kad aplinkoje palaikytume drėgmę ir jie gerai prigytų, apgaubkime polietileno plėvele su rėmeliu taip, kad nenulaužtume skiepų. Laikykime 2–3 savaites šiltoje aplinkoje, 20–22 oC temperatūroje. Kai pradeda sprogti įskiepio pumpurai, gaubtas nuimamas. O apačioje pradėję sprogti poskiepio lapeliai pašalinami.

Viktoras Pranckietis

„Noriu sode pasisodinti ne žemaūgių obelaičių, kad vaismedžių nereikėtų auginti su kuolais, ir ne pačių aukščiausių (ant sėklinių poskiepių). Ką patartumėte auginti?“

Geriausia išsirinkti ir auginti obelaičių vaismedžius su vidutinio augumo poskiepiais – MM.106 ir B.118, tuomet nereikės rišti prie kuolų kaip žemaūgių poskiepių. Stipriai augančias obelų veisles ‘Rubin‘, ‘Gloster‘, ‘Vitos‘reikėtų sodinti prastesnėje, lengvesnėje žemėje, o silpno augumo veisles ‘Delikates‘ ir ‘Noris‘ – derlingoje priemolio dirvoje. Obelaitei, išaugintai su stipresnio augumo poskiepiais, po 10 metų bus tik brandi jaunystė. Toks vaismedis gali derėti ilgai, iki 40–50 metų (panašiai kaip su sėkliniu poskiepiu), tačiau derės anksčiau nei vaismedžiai, išauginti su sėkliniu poskiepiu, – jie pradeda derėti tik po 8–10 metų.

Nobertas Uselis

„Teko girdėti, kad bitėms vasarį reikia daug daugiau maisto nei kitais žiemos mėnesiais. Kodėl? Kokia apskritai bičių priežiūra šį mėnesį?“

Šis mėnuo – pats sunkiausias metas bičių gyvenime. Jau vasario pabaigoje bičių kamuolio viduryje pakyla temperatūra, o motina padeda pirmuosius kiaušinėlius. Taigi bičių šeimoje pradedami auginti perai. Bitės tampa energingesnės, joms daugiau reikia maisto (gruodžio–sausio mėn. vienai parai vidutinei bičių šeimai reikia 20–25 g maisto, o vasario – dvigubai daugiau) ir oro. Perams auginti reikia didelio kiekio deguonies. Žūsta senesnės, ligotos bitės, o avilyje mažėja maisto atsargų. Ir toliau bitėms reikalinga ramybė. Dažnai apžiūrėkime, ar neapledėjusios lakos, iškrapštykime negyvas bites, kad į avilį laisvai galėtų patekti oras. Jei jaučiame, jog bitėms per šalčius gali pritrūkti maisto, šeimas nuolat stebėkime, pasiklausykime jų dūzgesio. Jeigu, klausydami per žarnelę, nustatome, kad bičių veikla yra sumenkusi, o ir stuktelėjus į avilį ūžesys nepadidėja, tuojau pat avilį pašildykime įkaitintomis plytomis ar plastikiniais buteliais su karštu vandeniu, ant korių nugarėlių padėkime kandi tešlos. Ji gaminama iš 1 dalies medaus ir 3–4 dalių cukraus pudros.

Algirdas Amšiejus

„Mano sanpaulijos per žiemą beveik visiškai nusikamuoja. Gal reikia tręšti ar kažkaip kitaip laistyti?“

Sanpaulijoms augti palankiausia 16–25 oC temperatūra ir šviesi vieta. Temperatūrai nukritus iki 10 oC, nustoja formuotis žiediniai pumpurai, augalai neauga, lapai sukietėja ir tampa trapūs, susisuka jų pakraščiai, augalai gali susirgti miltige. Jei patalpos oras vėsesnis ilgesnį laiką, augalai sunyksta.

Sanpaulijas geriausia laistyti rytais, minkštu, 2–3 oC šiltesniu vandeniu už aplinkos orą. Jei vanduo šaltesnis negu lapo paviršiaus temperatūra, ant jų atsiranda netaisyklingų dėmių ir dryžių. Ypač jautrios baltažiedės ir šviesiai rausvos veislės. Vėliau, palaisčius 27 oC temperatūros vandeniu, dėmės išnyksta. Laistant sanpaulijas vanduo pilamas į lėkštutę, jokiu būdu negalima pilti tiesiai ant gėlės lapų. Vandens likutį po laistymo iš lėkštelės reikia išpilti, nes drėgmės perteklius kenkia šaknims, be to, pradeda vysti ir minkštėti lapai bei lapkočiai. Profilaktiškai augalus galima kas 2–4 savaites laistyti silpnu kalio permanganato tirpalu. Žiemą žydinčius augalus patartina tręšti vieną kartą per mėnesį kompleksinėmis trąšomis, skirtomis žydinčioms gėlėms (2 g/1 l vandens).

Teresė Jokšienė

„Rasos” visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.