Ar reikėtų numatyti, kam savivaldybės panaudos surinktus žemės mokesčius?

Sausio 1-ąją Lietuvoje įsigaliojo nauji žemės verčių žemėlapiai, pagal kuriuos yra skaičiuojami žemės mokesčiai, perskaičiuojami valstybinės žemės nuomos mokesčių dydžiai.

Naujai patvirtinti žemės verčių žemėlapiai yra sudaryti iš 1 348 verčių zonų. Šie žemėlapiai, palyginti su galiojusiais 2019 m., papildyti 87 nustatytomis verčių zonomis. Praėjusiais metais tokių zonų buvo 1 261, o 2004 metais, kai buvo pradėti sudarinėti verčių žemėlapiai, visoje Lietuvos teritorijoje jų buvo tik 413. Remiantis konkrečioje zonoje per praėjusius kalendorinius metus sudarytais sandoriais ir jų vertėmis, siekiama kuo tiksliau nustatyti konkrečių žemės sklypų vertę, kuri geriausiai atitiktų nekilnojamojo turto rinkos kainas ir tendencijas.
Galbūt tokius žemės verčių žemėlapius šalies valdžia sugalvojo todėl, kad savivaldybės galėtų papildyti biudžetus ir tylėtų, kai Vyriausybė labai daug papildomų užduočių krauna ant savivaldybių pečių? Galbūt reikėtų įstatyme numatyti, kam savivaldybės panaudos surinktus padidėjusius žemės mokesčius, kad jie nebūtų tiesiog iššvaistyti bet kam, pavyzdžiui, naujiems automobiliams pirkti?

Mindaugas SINKEVIČIUS, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos r. savivaldybės meras: „Net padidėjus žemės vertei nebūtinai didės žemės mokestis, nes mokesčio tarifus nustato savivaldybių tarybos. Todėl kai kurios savivaldybės, nenorėdamos didinti mokestinės naštos, tarifus gali net mažinti.

Be to, nėra visai tikslu teigti, kad dėl žemės vertės padidėjimo bus surinkti didesni mokesčiai. Net jeigu savivaldybės ir nemažintų tarifų, padidėjimas būtų gana kuklus, todėl savivaldybių tarybos greičiausiai atsižvelgs į jautriausių socialinių grupių interesus. Dažnoje savivaldybėje šis mokestis sudaro labai nedidelę dalį viso biudžeto ir gali siekti vos 1 proc.

Analogija su nepanaudotomis socialinėmis pašalpomis – daugelis savivaldybių panaudojo šias lėšas labai efektyviai, o paramą gavo tie, kuriems labiausiai jos reikėjo. O štai anksčiau, kai lėšos socialinėms pašalpoms būdavo skiriamos savivaldybėms kaip valstybės biudžeto dotacija ir skirstomos pagal centrinės valdžios reglamentuotą tvarką, šią paramą gaudavo ir nemažą turtą ar šešėlinių pajamų turintys gyventojai.

Žemės mokestis yra bendrasis mokestis, todėl jis negali turėti tikslinės paskirties kaip kuri nors rinkliava už konkrečią paslaugą. Jeigu pajamos iš visų mokesčių būtų iš anksto skirtos konkretiems tikslams, tai netektų prasmės gyventojų išrinktų savivaldybių tarybų egzistavimas. Savivaldybių tarybų uždavinys ir yra paskirstyti lėšas pagal nusistatytus prioritetus, siekiant geriausiai tenkinti vietos bendruomenės poreikius ir prisiimant atsakomybę prieš savo rinkėjus. Tai ir yra vietos savivaldos esmė.

Pastaruoju metu daugelyje demokratinių valstybių pastebimi fiskalinės decentralizacijos procesai – taip stiprinama savivaldos reikšmė valstybei ir jos savarankiškumas spręsti, kas tuo metu geriausia vietos bendruomenėms.“

Vitalijus MITROFANOVAS, Akmenės r. savivaldybės meras: „Konstitucijoje, Vietos savivaldos įstatyme ir Europos vietos savivaldos chartijoje yra įtvirtinta savivaldos sąvoka ir veikimo principai. Chartijoje pabrėžiama, jog vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti bei valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdami visišką atsakomybę ir vadovaudamiesi vietos gyventojų interesais bei paisydami jų principų. Deja, bet tenka apgailestauti, kad Lietuvos savivalda šiuo metu labiau primena vykdomąją instituciją, įgyvendinančią centrinės valdžios priimtus sprendimus ir nutarimus, o ne Chartijoje minimą savarankišką, gebantį tvarkytis vietinės valdžios organą. Taip veikiausiai įvyko todėl, kad Lietuvoje nuolat vyko funkcijų ir lėšų panaudojimo centralizavimas.

Savivaldybės turi galimybę savarankiškai disponuoti tik 17 proc. viso savivaldybės biudžeto lėšų. O štai pažangių Vakarų Europos šalių vidurkis viršija 36 proc. Šiuo metu savivaldybės savarankiškai įgyja žemės, nekilnojamojo turto, dalinio gyventojų pajamų mokesčio, patvirtintų Savivaldybės tarybos rinkliavų pajamų. Taigi savarankiškumo sąvoka yra diskutuotina.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad teiginys apie socialinių lėšų švaistymą visiškai neatitinka situacijos Akmenės rajono savivaldybėje. Ji buvo ta savivaldybė, kuri ryžosi priimti iššūkį ir veikti tam tikra prasme kaip bandomoji savivaldybė, savarankiškai mokanti socialines išmokas: pašalpas ir komunalinių išlaidų kompensacijas. Iki tol Akmenės rajone buvo daugiau kaip 40 proc. socialiai remtinų gyventojų. Tarp pašalpų gavėjų vyravo nuostata, kad dirbti neapsimoka. O ir valstybė savo veiksmais palaikydavo tokias nuostatas, kadangi išmokėdavo daugiau kaip milijardą litų išmokų.

Kai savivaldybė perėmė šią funkciją, pašalpų gavėjų sumažėjo keturis kartus, kadangi pašalpos pradėtos mokėti tikslingai ir tik tiems, kam iš tikrųjų reikia. Kitos likusios lėšos buvo panaudotos taip pat socialinėms reikmėms, tačiau tiek ministerija, tiek spauda klaidina žmones, esą savivaldybės sutaupo socialinėms išmokoms skirtus pinigus. Būtina pažymėti, kad iš esmės vartojama netinkama sąvoka, nes sutaupytos lėšos – tai lėšos, skirtos socialinėms reikmėms, kurių tik dalis panaudojama socialinėms piniginėms išmokoms.

Deja, bet viešai pateikiama neteisinga informacija nurodo, kiek iš viso savivaldybės išmokėjo lėšų socialinei paramai. Tačiau pamirštama informuoti apie įvairias kitas socialines programas, kurioms įgyvendinti ministerijos pavedimu lėšos panaudojamos.

Svarstant klausimą apie savivaldybių galimybes surinkti daugiau pajamų iš žemės mokesčio, padidėjus jos vertei, ir lėšų panaudojimo reglamentavimą, reikėtų pabrėžti, kad dauguma savivaldybių, mano žiniomis, padidėjus žemių vertei, mažino mokesčio tarifą. Nors registre padidėjusi vertė neatitinka tikrosios žemės vertės, kuri dažniausiai yra žymiai didesnė. Deja, vertė nustatoma pagal registre užregistruotus pirkimo–pardavimo sandorius, patvirtintus notarų. Ne paslaptis, kad dalis sandorių vykdoma grynaisiais pinigais, susitarus žodžiu. Mano nuomone, žemės mokesčio lėšų naudojimo reglamentavimas būtų savivaldos principų engimas bei dar vienas vykdomasis raštas iš centrinės valdžios.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra tas, jog savivaldybės atsižvelgia į realias situacijas: dvejus metus buvusios stichinės lietaus, sausros nelaimės taip pat buvo priežastimis sumažinti žemės mokesčius 30–50 proc. Vis mažinant, apkarpant tam tikrus mokesčius, savivaldybėms nebeužtenka lėšų melioracijos sistemoms ir tinkamai kelių priežiūrai, jų atnaujinimo darbams. Tačiau nemaža dalimi – savo biudžeto lėšomis – jos prisideda prie projektų finansavimo, minėto turto atnaujinimo bei priežiūros.

Akmenės rajono savivaldybė vien iš savo savivaldybės biudžeto kelių priežiūros programai skiria daugiau kaip 700 tūkst. eurų, kai tuo pat metu žemės mokesčio surenka tik 249 tūkst. eurų. Tenka apgailestauti, kad šiandien sunkiasvorės – miškų ir žemės ūkio – technikos valdytojai jokiais mokesčiais neprisideda prie kelių būklės palaikymo, atnaujinimo, nors, deja, labiausiai gadinami kaimo ir žvyruoti keliai.

Savivaldybės šiuo metu daugiau prisideda prie kelių priežiūros, kitų programų, ir noriu pabrėžti, kad lėšos nėra tiesiog ištaškomos. Be viso to, būtina akcentuoti, kad savivaldybės turi begalę saugiklių, priešingu atveju negalėtų tinkamai suvaldyti procesų, užtikrinti stabilumo.“

Virginija ŠETKIENĖ, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė: „Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos nuomone, lėšos turėtų būti panaudojamos taip: gyvenvietėse iki 200 gyventojų ar iki 500 gyventojų – vandentiekiams, kanalizacijoms, keliams, apšvietimui. Miestelių papuošimams (pavyzdžiui, šiltuoju laikotarpiu gėlėms, šaltuoju – girliandoms įsigyti ar pan.); kelių priežiūrai ir (ar) žvyrkeliams asfaltuoti, kadangi ūkininkų (ir miškininkų) technika sunkiasvorė ir labai niokoja rajonų žvyrkelius.

Tačiau šios lėšos priklauso savivaldybėms ir, kiek žinome, nėra galimybės įstatymiškai reguliuoti, kur savivaldybės gali panaudoti surinktas lėšas. Sprendimus priima tik savivaldybės taryba.“

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Žemės verčių žemėlapis laikas nuo laiko vis keičiasi, o žemės kaina – į didėjančią pusę. Kadangi žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės vertės, savaime suprantama, jog ūkininkams mokesčiai yra didėjantys. Aišku, kai kurių savivaldybių tarybos, priimdamos tam tikrus sprendimus, keičia žemės mokesčio koeficientą, todėl mokestis išlieka tokio pat dydžio kaip ir ankstesniais metais.

Tačiau visa tai priklauso tik nuo savivaldybių tarybų sprendimo. Kitos savivaldybės nepraktikuoja tokios lengvatos žemdirbiams ir tie mokesčiai, aišku, didėja. Taip, šie pinigai patenka į savivaldybės biudžetą ir ji sprendžia, kur tuos pinigus geriau panaudoti.

Žinau, kad kai kuriose savivaldybėse yra susitarimas su pačiais ūkininkais netaikyti lengvatinių koeficientų, mokesčiai didėja, bet tos lėšos yra skiriamos prisidėti prie melioracijos sistemų gerinimo, privačių projektų finansavimo.

Geroji praktika – šie pinigai yra iš žemės, todėl jie turi ir grįžti į žemę. Jeigu būtų toks savivaldybių geranoriškumas, tai būtų tik sveikintina. O šiaip dar daug kas įsivaizduoja, kad melioracijos sistemos yra tik ūkininkų reikalas, ir tik jiems jos priklauso. Iš tikrųjų – nieko panašaus. Prie tų pačių didžiulių sistemų prisijungia ir gyvenvietės, ir netgi miestai, ir visi jomis naudojasi. Jau nekalbant apie kelių infrastruktūrą – visi vandens nuvedimai nuo kelių eina į tas pačias melioracijos sistemas. Tai pati logika ir sako: kadangi visi naudojamės keliais, tai žemės mokesčio pinigai ir galėtų grįžti atgal į melioracijos sistemų priežiūrą.“

Parengė ŪP korespondentas

Stasys BIELSKIS