Barbora Adamonytė puoselėja ugniakuro tradicijas

Interneto portale designboom.com, pateikiančiame dizaino naujienas iš viso pasaulio, lietuviškų pavardžių nedažnai išvysi, o Barboros Adamonytės kūriniai į jį pateko net du kartus: pernai – šviestuvas „SAULĖ-tekis/-lydis“, o šiemet – kepsninė-krosnelė. Industrinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje ką tik baigusi mergina svajoja pradėti serijinę diplominio darbo – kepsninės-krosnelės – gamybą.

Šeimos tradicijos tęsėja
Tokios kepsninės-krosnelės pasigedo ne ji viena – jau atsirado norinčiųjų ją įsigyti. Juk ir ši idėja kilo pajutus poreikį. „Pernai su tėvais kūrėmės savo sodyboje. Ieškojome krosnelės, tačiau pastebėjome, kad parduotuvėse siūlomos tik stereotipinės, neilgaamžės. Pasigedome netradicinių formų, įvairesnių funkcijų, medžiagų, nes beveik visos gaminamos iš metalo“, – prisimena Barbora.
Kadangi kaip tik reikėjo pasirinkti diplominio darbo temą, dizainerė išsikėlė sau ambicingą užduotį sukurti kompaktišką, portatyvią kepsninę-krosnelę su kepimo ir šildymo funkcijomis. Kitaip tariant, „du viename“. Kartu išryškinant ir jos, kaip šilumos, jaukumo ir bendravimo traukos objekto, tarsi pratęsiančio archajines ugniakuro tradicijas, paskirtį.
„Man labai svarbus šeimos subūrimas. Turiu penkerių metų sesę ir matau, kokią įtaką jai daro naujosios technologijos. Jai smagiau sėdėti prie kompiuterio negu bendrauti. Dažnuose namuose vakarais šeimos nariai išsiskirsto kas sau ir kiekvienas įlenda į savo kompiuterį ar planšetę“, – dalijasi nerimu B. Adamonytė.
Vasarą, kepsnių sezoną, tinkama proga pakeisti įpročius ir visiems drauge susiburti prie ugnies. Idealu, jei tai galima padaryti nelaukiant savaitgalio, tiesiog terasoje ar balkone. Tačiau iš tiesų gražų ir prasmingą sumanymą įgyvendinti pasirodė ne taip paprasta.
Simboliška, kad Barborai į pagalbą atskubėjo senelis, garsus keramikas profesorius Juozas Adomonis – jo dirbtuvėje ir atsirado šis kūrinys. Visų pirma dėl to, kad ji nusprendė kepsninę-krosnelę kurti iš šamoto, mažai pažįstamos medžiagos. Antra, pagaliau seneliui nušvito viltis, jog anūkė susidomėjo keramika ir taps šeimos tradicijos tęsėja. Lipdyti jis ją skatino nuo mažens, tačiau sulaukė pasipriešinimo.

Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Industrinis dizainas labai universalus, labai daug aprėpia. Ir spalvotyrą, ir konstrukciją, ir formą – viskas labai gražiai susijungia į visumą.

Daiktai kuria emocinę erdvę
„Nelipo man prie rankų molis, nors tu ką. Nepatiko, kad panagės jo prilįsdavo. O pasirodė, kad su šia medžiaga dirbti visai įdomu“, – šypsosi dizainerė. Šamotą pasirinko dėl to, kad jis jaukus, pasižymi geromis šilumą akumuliuojančiomis savybėmis, ilgaamžis. Be to, jo spalva, faktūra labai graži, kinta keičiantis apšvietimui. Senelis patarė, kaip jį apdoroti.
Kepsninę-krosnelę sudaro šamoto dugnas ir gaubtas bei nerūdijančiojo plieno kepimo grotelės. Senelis pagal Barboros projektą padėjo žiesti apatinę ir viršutinę dalį, ji pati lipdė kojas, rankenas. Teko supaprastinti krosnelės dizainą, atsisakyti sudėtingo technologinio sprendimo, nes būtų sunku jį įgyvendinti. Norėjosi, kad krosnelė tiktų nedidelėms erdvėms, būtų nesunkiai perkeliama iš vienos vietos į kitą.
Originalios grotelės sukurtos naudojant verpsčių motyvus. Barbora jau anksčiau savo kūryboje rėmėsi etnografiniais motyvais. Grotelių raštą kūrė iš apskritimų ir spindulių, kurie simbolizuoja šeimos susibūrimą. „Grotelės irgi kuria tam tikrą emocinę erdvę“, – sako menininkė.
Šis daiktas daugiafunkcis. Atsižvelgiant į vartotojų poreikius jis gali būti aukuras – maža laužavietė arba kepsninė – grotelės įstatomos į kepimo inde esantį vidinį laiptą, arba uždėjus gaubtą – šilumą skleidžianti krosnelė, ant kurios viršaus galima virti ar šildyti maistą.
Dirbant su seneliu išaiškėjo sutapimas. „Išsišnekėjome, kad kai senelis buvo panašaus amžiaus kaip aš dabar, jis irgi buvo sukūręs krosnelę iš šamoto su įvairiomis priemaišomis, ji eksponuota Šiuolaikinio meno centro atidaryme. Jo krosnelė buvo visai kitokios formos, ne kilnojama, o stacionari, su iešmeliais kepsniams, dar išliko jos nuotraukų, – pasakoja Barbora ir svarsto. – Galbūt tai ženklas, kad teisingai pasirinkau kryptį.“
Krosnelės-kepsninės ji dar nespėjo išbandyti, iki diplominio darbo pridavimo baiminosi, kad nenuskiltų kokia detalė ar neaprūktų šonai. Dabar nekantrauja pamatyti, kokie raštai ant kepsnelių atsispaus, kaip išdegs verpstės forma. Tuo, kad šį daiktą tikrai galima kilnoti, jau įsitikino: viršus sveria apie 16, o apačia – apie 24 kilogramus.

Man labai svarbus šeimos subūrimas. Turiu penkerių metų sesę ir matau, kokią įtaką jai daro naujosios technologijos. Dažnuose namuose vakarais šeimos nariai kiekvienas įlenda į savo kompiuterį ar planšetę.

Suteikia netikėtą paskirtį
Panašus ir kitų B. Adamonytės sukurtų daiktų likimas: nei šviestuvas, kuris šiemet pelnė „Gero dizaino“ prizą, nei originali drabužių kabykla „Ratas“ kol kas negaminami. Nusipirkti galima tik organinio stiklo segtukų, sukurtų prieš kelerius metus.
Daiktams suteikiama netikėta paskirtis. Pavyzdžiui, skalbinių segtukas tinka ir kavos pakeliui ar duonos maišeliui susegti.
Barbora jį kūrė skalbiniams prisegti, siekdama, kad būtų iš vienos detalės, o ne iš dviejų medinių ir metalinio intarpo, kuris pabyra į kelias dalis jau po kelių liūčių. Džiugu, kad šią problemą pavyko išspręsti. „Geras jausmas apima, kai gauni nuotrauką iš bičiulio, kurioje matyti kažkur Kosta Rikoje prie vandenyno padžiautas ir mano segtuku prisegtas rankšluostis“, – šypsosi dizainerė.
Jos kabykla ir šviestuvas išsiskiria ir tuo, kad nori nenori priverčia prieiti prie jų, paliesti juos. Dėl to šviestuvą Barbora sukūrė taip, kad jis būtų valdomas ranka, o ne pulteliu. Šviestuvas sukonstruotas kaip tuščiavidurė vaivorykštės spalvų juosta, kurioje įmontuotas slankiojamasis strypas su šviesos diodu. Žmogus jį reguliuoja, pasirinkdamas spalvą pagal nuotaiką ar paros laiką. Taigi šviestuvo pritaikymas priklauso nuo paties vartotojo – ar naudos kaip miegamojo šviestuvą, ar kaip meno objektą minimalių sprendimų erdvėje. Bet kuriuo atveju jis atskleidžia svarbų žmogaus ryšį su šviesa, originaliai interpretuoja B. Adamonytė.
Drabužių kabykla, pagaminta iš medžio masyvo, yra senos lentos su etnografiniais motyvais ir stilizuoto vežimo rato derinys. Ji surenkama be jokių varžtų ar klijų, detalės tarpusavyje tvirtinamos kaiščiais, skirtais drabužiams kabinti, ratą galima kabinti skirtingame aukštyje. Rato dydžiai įvairūs – jį nesunku pritaikyti įvairioms funkcijoms (nuo aksesuarų iki vaikiškų drabužėlių kabyklos).
Dar artimesnis ryšys su daiktais užsimezga tada, kai juos padarai pats, įsitikinusi dizainerė. „Man labai patinka čiupinėti medžiagas, pjaustyti jas, frezuoti staklėmis“, – tikina menininkė. Pačios padarytų daiktų netrūksta ir jos namuose. Kuriant namų aplinką jai svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų savo istoriją.

Barbora užaugo menininkų šeimoje. Jos tėtis Vilmantas Adamonis – žinomas skulptorius, senelis – garsus keramikas profesorius Juozas Adomonis. Jis padėjo Barborai sukurti portatyvią kepsninę-krosnelę.

Nesigaili dėl savo pasirinkimo
Nėra ko stebėtis, kad tarp menininkų užaugusi Barbora ir pati ja tapo. Jos tėtis Vilmantas – žinomas skulptorius, senelis – keramikas, močiutė – architektė. Dėdė – taip pat architektas, o jo žmona – interjero dizainerė. „Kodėl pasirinkau daiktų dizainą? Labai didelę įtaką turėjo tėtis. Jis skulptorius, matyt, todėl ir mane labai domina formos, konstravimas“, – susimąsto Barbora.
Ji jau nuo kokios dešimtos klasės žinojo, kad rinksis menų studijas, tik nebuvo apsisprendusi, kokią sritį. Iš pradžių galvojo apie fotografiją, vėliau linko į interjero dizainą. Teta, dėstanti interjero dizainą Dailės akademijoje, parnešdavo nebereikalingų studentų interjerų maketų ir jiedvi su pussesere su jais smagiai žaisdavo, juos perdarydavo ir tobulindavo.
Vis dėlto iki galo nebuvo tikra dėl interjero dizaino ir tada atrado industrinio dizaino specialybę. Po truputį ją prisijaukinusi apsisprendė. „Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Industrinis dizainas labai universalus, labai daug aprėpia. Ir spalvotyrą, ir konstrukciją, ir formą – viskas labai gražiai susijungia į visumą. Mano močiutė architektė projektavo baldus. Seneliui keramikui staliaus darbai taip pat nebuvo svetimi. Manau, tai irgi turėjo įtakos“, – dalijasi mintimis.
Fotografija liko pomėgiu, kuris labai praverčia dirbant, ji leidžia matyti, kaip kuriamas daiktas atrodys baigtas. Tiesa, Barborai pavyko sėkmingai įgyvendinti fotografijos projektą: ji kūrė kompozicijas ir jas fotografavo gamintojų „Uoga uoga“ natūralios kosmetikos receptų knygai. Tai buvo smagi galimybė išbandyti save kitoje srityje.
Jai teko projektuoti ir erdvines kompozicijas renginiams. „Industrinio dizaino sfera labai plati, nuo mažo daikčiuko iki rimtesnių projektų. Tad tikrai ja nenusivyliau, netgi planuoju tęsti studijas magistrantūroje“, – pasakoja apie artimiausius planus Barbora. Vėliau ji dar galvoja pasimokyti užsienyje, Olandijoje arba Didžiojoje Britanijoje.

Mintys kūrybai – iš kelionių
Barbora labai mėgsta keliauti, iš kelionių parsiveža naujų kūrybinių idėjų. Ir šią vasarą su draugu lankėsi Portugalijoje. Pasidovanojo kelionę studijų baigimo proga. „Susižavėjau šiuo nuostabiu kraštu, ne tik jo sostine Lisabona, bet ir mažais miesteliais. Visai ne europietiškas kraštas pasirodė. Greičiau jau primenantis Šiaurės Afriką. Tokiose kelionėse pamatai kitokią buitį, originalių jos sprendimų“, – dalijasi įspūdžiais.
Menininkei labai patinka ir mūsų pajūris, kur kiekvieną vasarą nuo pat vaikystės atostogauja. Šiemet buvo Preiloje, jos tėvai ten visada atostogauja, o anksčiau važiuodavo į Juodkrantę. Pernai vasarą puikiai praleido laiką ir profesine, ir poilsio pras­me praktikoje, kuri vyko Nidos meno kolonijoje. Kurti įkvėpė ne tik grynas oras, nuostabiausia gamta, bet ir šaunūs kolegos.
Įkvėpimo ji semiasi ir iš mėgstamų užsienio dizainerių darbų. Pavyzdžiui, norvegas Danielis Rybakkenas, pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų. Jo kūryba Barbora ypač žavisi. Jis kuria šviestuvus ir šviesos sprendimus, panaudodamas dienos šviesos atspindžius erdvėje. Kaip tik tai ir paskatino dizainerę sukurti šviestuvą, kuriame svarbiausia ne konstrukcija, o galimybė šviesą transformuoti panaudojant jos atspalvius.
Dar vienas B. Adamonytės kūrinys – išmanusis druskinantis šaukštas, pristatytas bendrovės „Electrolux“ konkursui „Design LAB 2012“. Tas šaukštas padeda spręsti problemas, iškylančias valgant patiekalą, kurio skonis ne visai atitinka jūsiškį. Jei sriuboje trūksta druskos arba jos per daug, o gal dar norisi pipirų, naudokitės išmaniuoju šaukštu. Jo korpuse yra kapsulių, kurios suteikia galimybę individualiai dozuoti įvairius skystos konsistencijos pagardus, ne tik druskos tirpalą, pipirus, bet ir aliejų ir pan. Šio šaukšto idėja kilo iš savo patirties, šypsosi autorė. Jos vaikystėje toks scenarijus dažnai kartodavosi valgant ganėtinai sūrią močiutės sriubą ir per mažai pasūdytą mamos. Barboros sukurtas išmanusis šaukštas buvo gerai įvertintas, kartu su kitų 30 dalyvių darbais pateko į pusfinalį konkurso, kuriame dalyvavo apie du tūkstančiai dizainerių iš viso pasaulio.

Giedrė Budvytienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.