Dalia Kutraitė-Giedraitienė: „Šeima – didžiausia ir tikriausia vertybė“

Žinoma žurnalistė, dėstytoja, knygų autorė Dalia Kutraitė-Giedraitienė dabar gyvena taip, kaip visada norėjo. Džiaugiasi, kad nereikia lyg kareivėliui ryte pakirdus bėgti į darbą. Jos dienos labai gražios ir įvairios: dirba močiute savo anūkams, skaito paskaitas ir veda mokymus, posėdžiauja LRT taryboje, turi laiko ir pasportuoti, ir net sėsti skaityti ar rašyti knygas.

Beveik visą vasarą su šeima praleidžiate Palangoje. Koks tai laikas?
Jau ne pirmą vasarą su vyru Virginijumi persikeliame gyventi į pajūrį, turime čia savo namus. Ką veikiame? Daug vaikštome, važinėjame dviračiais, skaitome, rašome ir bendraujame su žmonėmis, su kuriais kitu metų laiku retai susitinkame. Palangoje mus noriai lanko giminės, draugai ir svarbiausia – anūkai, jie mums padeda neapkiausti, daugiau judėti. Seneliui tenka dažniau žolę pjauti, o močiutei – tobulinti saldžiųjų blynelių kepimo technologijas.

Dabar madinga peikti Palangą, esą kainos didelės, pramogų trūksta, per daug triukšmo. Kuo ji Jums patinka?
Gerai pasakyta: madinga. Auksiniam Vilniaus jaunimėliui net gėda, matyt, prisipažinti važiuosiant į Palangą, žūtbūt reikia Nidoje poilsiauti. Neva Palanga – primityvus provincialų rojus. Tokios kalbos – tik mada ir snobizmas. Mums, čia praleidžiantiems vasaras, viskas atrodo priešingai. Gyventi čia labai patogu ir jauku. Mielos mažos parduotuvėlės, prekybos ir sporto centrai, poliklinikos, puiki bažnyčios bendruomenė, galerijos, koncertai, viskas ranka arba dviračiu pasiekiama bet kada, be jokių kamščių. Prie viso to dar tyras oras, jūra, pušynai, dviračių takai, gražiai tvarkomi gėlynai ir atostogaujantys, nepikti ir niekur neskubantys žmonės. Tiesiog „du viename“: ir miesto, ir pajūrio gamtos privalumai.
Kas tikrai čia kandžiojasi – kainos turguje. Jos didesnės nei kitur, tenka važiuoti bent jau iki Kretingos pigiau apsipirkti. Nors šiaip kainos jau seniai visoje Lietuvoje skaudžiai skaudžiai kanda!
Stebiuosi ir burbu tik dėl to, kad Palangoje sunku gauti šviežios žuvies. Nė šimto kilometrų nepavažiavus Liepojoje jos gausu. Kodėl palangiškiai nei patys pagauna, nei iš kaimynų latvių atsiveža, nežinau. Jie apskritai nėra labai verslūs, pripažįsta tik nuomos poilsiautojams verslą, kuris trunka vos du mėnesius. Šiaip jis pamažu traukiasi: ir dėl šaltų vasarų, ir dėl emigracijos, ir dėl kainų.

Sakote, kad dabar gyvenate taip, kaip visada norėjote. Kas labiausiai džiugina?
Labiausiai mane džiugina, kad nereikia kaip kareivėliui ryte pakirdus bėgti visai dienai į darbą, vėlai vakare grįžus tik eiti miegoti ir taip diena po dienos suktis kaip voverei rate. Buvo metų, kai dirbdavau daug daugiau negu aštuonias valandas ir visada buvau atsakinga ne tik už save, bet ir už būrį kitų žmonių. Namie labai mažai būdavau. Dabar dažnai pagalvoju: kaip tie mano vyrai ir iškentė tokią mamytę? Tikriausiai todėl, kad turėjau nuostabią anytą, kuri namie židinį kurstė, kol aš po žurnalistikos ir politikos dausas lakiojau. Dabar mano dienos labai gražios ir įvairios: kartais dirbu močiute savo anūkams, kartais dirbu prie kompiuterio, kartais vedu paskaitas ir mokymus, kartais posėdžiauju LRT taryboje, turiu laiko ir pasportuoti, ir net sėsti skaityti ar rašyti knygas.

Ar yra dalykų, kurių jau nebegalite sau leisti, ir kaip į tai reaguojate: su liūdesiu ar humoru?
Dažnai mėgstu juokauti, kad solidus amžius suteikia teisę sakyti, ką galvoji, ir net tai, ko negalvoji. Mieli kolegos senjorai, svarbiausia neprarasti humoro jausmo ir gebėjimo būti žaismingiems. Vienas kunigas kartą man pasakė: „Senatvėje žmones tik viena nuodėmė bekankina – pyktis.“ Taigi negaliu leisti sau būti piktai. Stengiuosi, bet ne visada pavyksta.

Gal turite naujų pomėgių, o gal prisiminėte senus, užmirštus?
Visada mėgau keliauti. Dabar ir tam turiu daugiau laiko.

Kurio gyvenimo laikotarpio nesinorėtų pakartoti ir kodėl?
Tokio nėra. Net ir sunkiausias etapas politikoje, kur vyko tikri karo fronto mūšiai, kunkuliavo intrigos, pyktis, skandalai ir kur man dažnai buvo negera, net ir šis laikas buvo labai labai prasmingas.
Tai buvo gera patirtis, rimtos pamokos ir didelė nauda tam, kas nori geriau pažinti gyvenimą ir žmones.

Ar yra kas nors, ko nepadarėte, ir dabar gailitės?
Reikėjo daugiau vaikų užauginti. Turiu tik du sūnus, Luką ir Simoną, nors likimas skyrė man puikų vyrą. Dabar suprantu, kad šeima – didžiausia ir tik­riausia vertybė šioje Žemėje. O jeigu dar ji – ta vertybė – gausi ir draugiška!

Daug laiko praleidžiate su anūkais? Kokia esate močiutė?
Daug būnu su tais, kurie gyvena tame pačiame kieme ir dažną vakarą aplanko. Kiti du gyvena Kaune, su jais sieja tik šventiniai susitikimai. Manau, esu paprasta, labai juos mylinti močiutė. Ir dar – gerai juos suprantanti. Juk mano karjera televizijoje prasidėjo rengiant laidas vaikams ir kuriant pasakas. Buvau laidos „Labanakt, vaikučiai“ redaktorė, rašiau tekstus pasakų tetai Betai, o vieną kartą sukūriau ir nykštuką Tuką. Galima sakyti, tai mano pirmagimis. Jau tada išmokau sutarti su vaikais, perprasti, ką plaka mažos jautrios jų širdelės.

Dėstote Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, rengiate mokymus, rašote knygas. Kuri veikla artimiausia, mieliausia?
Ko gero, labiausiai vertinu darbą su jaunais žmonėmis, studentais, ypač labiau motyvuotais – magistrantais. Taip sakau šiek tiek savanaudiškai. Suaugęs jaunimas ne tik atidžiai klauso, perima mano patirtį, bet ir neleidžia man atsilikti nuo laiko. Visada įsiklausau į jų mintis, požiūrį, net madas. Sužinau daugybę naujų technologijų ir socialinių tinklų triukų.

Ar žurnalistės darbo nepasiilgstate? Ko labiausiai pasigendate iš tų laikų, kai dar dirbote televizijoje?
Dabar jau nebepasigendu, nes televizijos nostalgiją išgydė laikas ir darbas LRT taryboje, o interviu su žmonėmis trūkumą kompensuoja knygų rašymas, nes joms – net ir romanams – medžiagą renku tuo pačiu žurnalistinio interviu principu. Įsitikinau, kad tiesa yra tokia: rašytojas neturi išgalvoti istorijų, jis turi mokėti jas išgirsti. Mano ryšiai su kolegomis iš televizijos tęsiasi, dažnai susitinkame, ne tik televizijos senjorų klube, bet ir asmeninių švenčių progomis. Televizinė draugystė nenutrūksta. Apskritai galiu pasigirti, kad iki šiolei bičiuliaujuosi ir su klasės, ir su kurso draugais. Visada mėgau burti žmones, juos džiuginti smagiais renginiais. Įspūdingiausias – dešimtmetį organizuota šventė sodyboje, vadinamosios gandrinės, kai palydėdavome iš Lietuvos gandrus rengdami įvairiausius vasaros karnavalus.

Ko išmokote iš garsių žmonių, kuriuos teko kalbinti?
Trumpai tariant, išmokau geriau skirti pelus nuo grūdų, tvirčiau jaustis žemiškoje tuštybių mugėje, atskirti tikrai mūsų pagarbos, dėmesio ir meilės vertus žmones nuo tuščiavidurių žvaigždučių.

Neseniai pasirodė trečioji Jūsų knyga – romanas „Nokstančių bananų kvapas“. Ji prasideda gražia dedikacija: „Skiriu mūsų mažiausiajai anūkytei Onutei, kuri bus taip nutolusi laike nuo čia aprašomų įvykių, kad jai bus sunku patikėti, jog tai yra tikrų žmonių tikri gyvenimai.“ Apie ką joje rašote?
Nors romano veikėjai turi savo prototipus ir įvykiai nėra išgalvoti, jie pateikti taip, kad dokumentika to nepavadinsi. Leidau sau pasmailinti plunksną ir papokštauti apie gyvenimą, kurį teko pragyventi mano kartos žmonėms. Herojės gyvenimas, kaip ir daugelio mūsų, padalytas į dvi dalis – sovietmetį ir dabartinius laikus nuo praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki pat ateinančių 2018 metų, kai Lietuva minės savo šimtmetį. Ir anais, ir šiais laikais absurdo netrūksta. Tik reikia mokėti į tai žvelgti su humoru ir mokytis iš visko, kas mums nutinka. Jau gaunu pirmus vertinimus ir džiaugiuosi girdėdama, kad knyga lengvai skaitoma ir sukelia smagių prisiminimų. „Juokiausi ir pykau prisiminusi, kaip stovėjome eilėje prie žaliųjų žirnelių ir kitų deficitų, o apie bananus net pagalvoti negalėjome. Dėl smagių knygos iliustracijų, rodos, net kai kuriuos pamirštus kvapus pajutau…“ – krykštauja mano skaitytojos. „Nokstančių bananų kvapas“ – tai lyg linksma įvykių rekonstrukcija, kuri dar kartą įrodo, kad ir nuotykius, ir meilę, ir apgavystes patiriame, kad ir kokie būtų laikai, kad ir kokią mišrainę valgome…

Ar daug laiko, dėmesio skiriate moteriškiems reikalams – grožiui, madai, namams?
Tie moteriški dalykai man visada buvo labai mieli ir svarbūs. Nuo mažens. Turėjau tetų, iš kurių mokiausi visokių mergaitei reikalingų smulkmenų. Darbas televizijoje reikalavo išmokti būti gražiai, o namų puoselėjimas – servetėlės, paveikslėliai, vazelės ir žvakelės, tai mano pareiga ir privilegija, ko kartais net šeimos vyrų gvardija nesupranta ir stebisi: kam čia dabar to reikia?

Ar mėgstate gaminti, konservuoti, ar turite firminių patiekalų, be kurių neįsivaizduojami šeimos, draugų susiėjimai? Gal ir baltąją mišrainę dar gaminate, ar ją išstūmė sveikesni valgiai?
Konservuoti niekada nemėgau ir nematau prasmės iki šiolei, gal todėl, kad niekada neturėjau savo užaugintų daržovių ar uogų. Manau, konservuoti neverta: darbo daug, o naudos sveikatai mažai. Šiaip prie puodų stoviu dažnai, galima sakyti, kasdien. Kai reikia, ir baltą mišrainę supjaustau. Ypatingo firminio patiekalo neturiu. Svarbiausias valgytojas dabar yra mano vyras, kuriam labai patinka paprastas lietuviškas maistas, toks maisto konservatorius, kaip jis pats mėgsta sakyti. Tebūnie jis kaltas, kad savo paprastumu apriboja mano kulinarines fantazijas, kurių kartais kyla. Pulkelis mažųjų anūkėlių irgi diktuoja savo madas, todėl prie šių užsakovų ir taikausi. Domiuosi sveiku maistu, bet kartais esu sutrikusi dėl nuolat besikeičiančių tendencijų, tai tas sveika, tai tas nesveika, tai viskas vėl atvirkščiai… Palauksiu kol JIE ten susitars, o kol kas vadovausiuosi savo nuojauta ir prigimtimi. Tikiu, kad visi turime maitintis taip, kaip maitinosi mūsų protėviai, kam prisitaikė per amžius mūsų organizmas ir ką mums užaugina gimtoji žemė. Žinoma, įvertinant, kad dauguma mažiau judame, dirbame nebe fizinius darbus laukuose, o prie kompiuterių sėdime.

Kūrybinė veikla

  • Dalia Kutraitė-Giedraitienė 1975–1988 m. LRT rengė laidas vaikams ir moksleiviams „Labanakt, vaikučiai“, „Fantazijos šalyje“, „Menininkai – vaikams“, „Moksleivių klubas“ ir kt.
  • 1988–1992 m. rengė ir vedė laidą „Viltys ir likimai“, 1992–1993 m. kultūrinę publicistinę programą „Nojaus arka“.
  • 1993–1994 m. kūrė laidą apie garsias Lietuvos šeimas „Renome“, nuo 1994 m. rengė laidas „Likimai“, „Atgarsiai“.
  • 1997–1999 m. LTV laidos „Kalbina Dalia Kutraitė“ vedėja ir autorė.
  • Parašė tris knygas: „Dalia Kutraitė kalbina. Televizijos žurnalistės pokalbiai su žinomais Lietuvos žmonėmis“ (1999), „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ (2015), romaną „Nokstančių bananų kvapas“ (2017).

Giedrė Budvytienė

Dalios Kutraitės-Giedraitienės asmeninės ir leidyklos „Alma littera“ nuotraukos