Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?

Lietuvos Atgimimo laikais į Izraelį išdūmęs advokatas ir buvęs raudonasis sovietų diversantas Josifas A. Melamedas 1999 m. paskelbė tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinį „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). J. Melamedas vėliau į internetą įkėlė keturių tūkstančių „lietuvių žudikų žydšaudžių sąrašą“, kuriame figūravo ir devynių garsiausių Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadų pavardės. Lietuvos visuomenės ir mūsų prokurorų įspraustas į kampą istorijos klastotojas 2011 m. savo sąrašą „nukabino“, nerišliai pažadėjęs „duomenis patikrinti, pataisyti ir vėl skelbti“. Iki šiol tikslina. Tačiau Lietuvoje atsirado uolių J. A. Melamedo pasekėjų.
Viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė 1941–1944 metais tarnavusius lietuvių policininkus, tikėtina, tyčia supainiojo su Vokietijos SS skrajojančiais žydų eksterminacijos (naikinimo) būriais, nors lietuvių pagalbinė policija daugiausia gynė mūsų ūkininkus nuo miškuose pasislėpusių sovietų marodierių, perspėdavo apie vokiečių okupacinės administracijos rengiamas lietuvių gaudynes priverčiamiesiems darbams Vokietijoje, pranešdavo, kada vokiečių žandarai eis į kaimus rinkti pyliavų.
Lietuvos istorikai, pajutę susiklosčiusią politinę konjunktūrą, pranoko net J. A. Melamedą ar žydšaudžių medžiotoją iš Jeruzalės Efraimą Zuroffą – siūlo skelbti 6 tūkst. „žydšaudžių“ sąrašus ir tuo neapsiriboti.
O jeigu apšmeižti lietuviai suabejos, ar 200 tūkst. holokausto aukų sąrašas ne per ilgas? Juk 1941–1944 metais Lietuvoje buvo sušaudyti ne tik žydų vaikai, seneliai, gydytojai, krautuvininkai, bet ir į Rusijos gilumą nespėję pabėgti žydų tautybės sovietų NKVD žemesnio rango budeliai, Kremliaus nurodymu pirmiausia naikinę lietuvių šviesuomenę. Ar galima holokausto aukomis laikyti buvusį LKP centro komiteto antrąjį sekretorių Iciką Šmuelį Meskupą (Adomą), LSSR komjaunimo CK sekretorių Izraelį Ickovičių (Richardą), LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Alterį Kleinerį, parašiutais Maskvos numestus į Lietuvą apiplėšinėti ir žudyti mūsų ūkininkų, bet lietuvių savisaugininkų 1942 m. kovą Biržų girioje apsuptus ir sunaikintus?
„Ūkininko patarėjas“ klausia visuomenės: „Kokio ilgio turi būti Lietuvos žydų, sovietų Rusijos pakalikų sąrašas? Tų, kurie Maskvos finansuojami griovė Nepriklausomą Lietuvą ir 1940–1941 metais padėjo sovietų okupantams ištremti į Sibirą, tai yra pasmerkė mirčiai ir kančioms 21 tūkst. lietuvių.“

Teisininkas, kriminologas Karolis Jonas JOVAIŠAS: „Jus stebina, kad lietuvių inteligentų tremtis bei žudynes 1941 m. daugelis istorikų linkę vadinti sovietų nusikaltimu, neminėdami jokių tautybių, o dėl holokausto Lietuvoje kaltina ne tik vokiečių nacionalsocialistus, bet ir jų „vietinius talkininkus lietuvius“? Todėl, kad vokiečių tauta garbingai prisiėmė visą atsakomybę dėl holokausto. Taip auklėjama ir jaunoji vokiečių karta. O rusai (ir sovietų represinėse struktūrose tarnavę žydai) nenori prisipažinti, kad užgrobė, aneksavo Baltijos šalis ir naikino ten „liaudies priešus, buržuazinius nacionalistus“.
Manau, 20–30 proc. tų „holokausto sąrašų“ suklastoti siekiant apšmeižti asmenis ir tautas. Tariami „įrodymai“ nieko nereiškia. Maskva surado 95 „liudininkus“, „mačiusius“, kaip Katynės miške prie Smolensko 1940 m. rusų enkavėdistų nužudytus 21 tūkst. lenkų karininkų ir civilių iš tiesų sušaudė vokiečiai 1941 metais!“
Kauno žydų bendruomenės narys, gidas Chaimas BARG­MANAS: „I. Meskupo negalima laikyti holokausto auka, jis buvo ginkluotas, žinojo, ko skrenda į Lietuvą. Sutinku, kad Lietuvos gyventojus į Rusijos šiaurę trėmė ne tik Maskvos emisarai, bet ir vietiniai įvairių tautybių enkavėdistai. Dabar ne sovietų laikai. Negalima slėpti jokių baltų, juodų ar kruvinų istorijos dėmių. O Lietuvoje jų dar labai daug.
Kodėl nėra sąrašo, kiek Lietuvos karininkų nacionalsocialistai išvežė į Lenkiją saugoti mirties stovyklų? Žinoma, žydšaudžių ainiai jausis nesmagiai su tokia kupra. Bet kaip kitaip nustatysime tiesą? Vis dėlto neužtenka vien viešai skelbti pavardes. Žydšaudžių registrus būtina nuolat tikslinti. Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) leidinio „Varpas“ redaktorius Algimantas ZOLUBAS: „LLKS ir kitos organizacijos kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, kad būtų skaičiuojami ne tik „lietuviai žydšaudžiai“, bet visi buvę Lietuvos Respublikos piliečiai, susitepę tuo nusikaltimu, kuris dabar inkriminuojamas tik titulinei Lietuvos tautai. Ir pati žydų getų savivalda (judenratai) spręsdavo, kurie jų gentainiai mirs arba gyvens, o žydų policininkai nuvarydavo pasmerktuosius prie iškastų duobių.
Didžiąją Vilniaus sinagogą apgriovė nacionalsocialistai, po karo susprogdino sovietai (nors galėjo atstatyti), nužudytų žydų brangenybes išsivežė vokiečiai, ješivas (judaizmo dvasines seminarijas) sandėliais pavertė rusai, o visas tas netektis pasaulio žydų bendruomenei kompensuoja Lietuvos valdžia.“
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytojas dr. Linas VENC­LAUSKAS: „Kolektyviniai įsitikinimai, kad lietuviai buvo sisteminiai antisemitai, o žydai uoliai tarnavo rusams, – abu vienodai neteisingi. Per Antrąjį pasaulinį karą, kai vienus Lietuvos okupantus žaibiškai keisdavo kiti, tas pats žmogus galėjo būti ir budelis, ir auka. Štai tikra sukrečianti istorija – „baltaraištis“ kartu su vokiečiais degino Kauno mažąjį getą, o grįžęs namo atidarydavo rūsio dangtį ir išleisdavo pakvėpuoti grynu oru žydę, kurią slėpė, dalydavosi su ja maistu. Dvokiantis benzinu, gal ir apsitaškęs kitų žydų krauju… Kas jis, didvyris ar niekšas?
Holokaustą ištvėrę žydai po karo jausdavosi kalti (gal Lietuvoje mažiau, Lenkijoje, Vidurio Europoje – labiau), kad liko gyvi. Kiti įtarinėdavo, kad išgyvenusieji tikriausiai buvo susidėję su vokiečiais, išdavinėjo savo tautiečius, išsipirko nuo dujų kamerų.“
Publicistė, filologė Irena TUMAVIČIŪTĖ: „Jeigu Lietuvoje „rimtu kūriniu“ laikoma ir aptarinėjama fantazijų, netgi atviro melo prikimšta R. Vanagaitės knyga apie „mūsiškius žyd­šaudžius“, be to, dar ir iliustruota suklastotomis nuotraukomis, tai kokioje šalyje gyvename?.. Neseniai ne tik Izraelio, bet ir Lietuvos pareigūnai gėlių puokštes dovanojo buvusiai geto kalinei 94 metų Faniai Brancovskajai. LRT žurnalistė Edita Mildažytė apie šią moterį sukūrė saldžiai melodramatišką filmą „Fanios Vilnius“. Tačiau niekas neužsiminė, kad F. Brancovskaja priklausė gausioms žydų komunistų ir raudonosios armijos generalinio štabo specialiosios grupės pajėgoms, kurios 1944 m. sausio 29 d. išskerdė visą mažą lietuvybės salelę sulenkėjusiuose Pietryčių Lietuvos pakraščiuose – taikius Kaniūkų kaimo gyventojus ir kelis juos gynusius lietuvių policininkus.
Mano draugė gyvena Izraelyje. Ji klausinėdavo, ar tikrai žydai dalyvavo tremiant lietuvius į Sibirą. Išgirsdavo „patarimą“: „Tylėk, nes taip ir buvo…“
Dabar girdime daug pasakojimų apie „siaubūnus iš lietuvių žydšaudžių Ypatingojo būrio“. Jo pavadinimas net neverčiamas į kitas kalbas. Panašiai, kaip gestapas. Bet tame būryje tarnavo ir rusų, lenkų. Vienas, po karo Varšuvos teismui prisistatydavęs Jano Borkowskio pavarde, tvirtino, kad nesigaili žudęs žydus, tik jam šlykštu buvo vilkėti nekenčiamą lietuvišką uniformą…“

Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS