Drovumas – kliūtis laimei

Turbūt daugelis pažįstame drovių žmonių, kurie vertinami už kuklumą, paprastumą, tačiau drąsos ir pasitikėjimo savimi stoka gali sugriauti gyvenimą, trukdyti žmogui realizuoti save. Apie tai, ką daryti, kad nelemtas drovumas nekištų kojos siekiant savo tikslų, netrukdytų bendrauti, dirbti, palaikyti santykius, kalbamės su psichologe-psichoterapeute Inesa Balcevič.

Kas lemia, kad žmogus tampa drovus?
Daug priklauso nuo vaikystės: kaip vaikas bendravo su tėvais, kokie buvo santykiai šeimoje. Vaiko gyvenimo pradžioje svarbus motinos sugebėjimas patenkinti vaiko poreikius ir atspindėti visus jo vidinius norus. Net juokais sakomos menkinamos pastabos, kurias mažyliui nuolat tenka girdėti, ugdo menkavertiškumą. Tėvo vaidmuo šeimoje taip pat labai svarbus. Šiltas, kupinas meilės, rūpestingumo tėvo elgesys lemia sūnaus vyriškumą ir dukters saugumą. Jeigu vaikas bijojo išsakyti savo jausmus tėvams, buvo nuolat jų kritikuojamas, įtraukiamas į situacijas, kada turėjo nepasitikėti savo jėgomis, susiformuoja tokia asmenybė, kuri ir toliau gyvenime bijos pasirodyti, bendrauti su kitais žmonėmis.
Pasąmonėje susiformuoja elgesio modeliai, kurie vėliau gali būti kartojami suaugus. Praeityje išgyventos situacijos pasikartoja dabartiniuose santykiuose. Pavyzdžiui, drovumas ypač pasireiškia žmogui bendraujant su jam reikšmingais asmenimis. Tai lyg atspindi žmogaus ankstyvus santykius su motina ir tėvu. Jeigu vaikas pasitikėjo savo tėvais, nebijojo pasakyti, ką mano, jaučia, ir sulaukdavo palaikymo, tai ir suaugęs nevengs viršininkui darbe išreikšti savo poziciją, apginti nuomonę. O jei šeimoje buvo kritikuojamas ar net mušamas, nesaugiai jausis su svarbiais jam asmenimis visose gyvenimo srityse. Vaikystėje susiformavę elgesio modeliai ir suaugus trukdo arba padeda gyventi.

Kam būdingesnė ši savybė?
Nors daug reikšmės turi auklėjimas, ryšys su tėvais, bet yra žmonių, kurie iš prigimties drovesni. Drovumas labiau būdingas vadinamiesiems intravertams, jie užsidarę savyje, vengia socialinių kontaktų. Bet jei tokie žmonės nuo pat vaikystės priversti daug laiko praleisti su bendraamžiais, broliais, seserimis, jie pamažu išmoksta bendrauti. O saugūs ir šilti santykiai padeda atsikratyti drovumo ir kompleksų.

Ką išgyvena žmogus, kai dėl savo drovumo neįstengia įveikti iššūkių, atsiradusių jo gyvenimo kelyje?
Drovumas tampa kliūtimi realizuoti ir išreikšti save. Nepasitikėjimas savimi droviam žmogui neleidžia pasiekti to, ko jis iš tikrųjų vertas šiame gyvenime. Jis bijo ieškoti geresnio darbo, jam atrodo, kad yra nevertas to, kad nesusidoros. Ši savybė trukdo kurti ir palaikyti santykius. Yra vadinamasis meilės drovumas, kai žmogus bijo susirasti lygų sau part­nerį, susipažinti su gražiu, kaip jam atrodo, vaikinu ar mergina.
Drovumas pasireiškia visose srityse, ir gyvenimas tampa nevisavertis. Tokie žmonės dažniausiai neturi draugų, jaučiasi vieniši, nesuprasti, jiems nesiseka profesinėje veikloje arba sunku rasti norimą darbą.

Kiek ši savybė turi įtakos savivertei?
Savivertė labai nukenčia, nes žmogus mano, kad gali daugiau nuveikti šiame gyvenime, susirasti geresnį gyvenimo partnerį, darbą, o drovumas tam trukdo, ir galų gale visa tai virsta kompleksais.
Kartais drovūs žmonės labai kompleksuoja dėl savo išvaizdos ir net kreipiasi į plastikos chirurgus. Jiems atrodo, jog dėl to, kad jų išvaizda „ne tokia“,  negali turėti tam tikros partnerės ar partnerio. Iš tikrųjų tai gili psichologinė problema, kurią reikia spręsti. Drovumo šaknys kiekvieno žmogaus yra skirtingos, savitos. Kartais net sunku patikėti, kai išsiaiškini, dėl kokių priežasčių atsirado drovumas, iš kur jis kilo. Neretai gali pakakti kieno nors leptelėjimo, kad žmogus negražus ir jis niekada nesusipažins su simpatišku partneriu arba kad jis yra kvailas, nusišneka, ir tai jam darbe trukdys siekti karjeros, geresnių rezultatų.

Kaip galima įveikti drovumą?
Jeigu asmuo šią savybę įvardija kaip savo problemą, ją reikia spręsti. Pats žmogus drovumo atsikratyti negali, nes tai padaryti labai sunku. Gerai, jei jis randa jėgų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą ir kartu nagrinėja drovumo priežastis.
Dažnai pradedama nuo aiškinimosi, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis jis jaučiasi nejaukiai. Kas nutiko vaikystėje, kokie buvo santykiai šeimoje, mokykloje. Kodėl taip atsitiko, kad suaugęs žmogus jaučiasi kaip mažas vaikas prieš kitus ir negali išnaudoti visų savo galimybių gyvenime. Kiekviena situacija nagrinėjama ir palaipsniui nuo paprastesnių dalykų einama prie sudėtingesnių, kurie kelia drovumą, nepasitikėjimą, kompleksus.
Kai žmogus drovus, jis vengia nežinomų situacijų, naujų žmonių. Psichologas ar psichoterapeutas išanalizavęs problemą gali paskatinti nevengti nerimą keliančių situacijų ir po truputį pratintis prie jų.
Elgesio terapijoje yra tokia praktika kaip jautrumo mažinimas. Žmogus pamažu pratinamas susidurti su nerimą keliančiomis situacijomis, galų gale nerimas tampa ne toks didelis. Pavyzdžiui, jei jūs bijote kalbėti viešai, iš pradžių sudarykite nerimą keliančių kalbėjimo situacijų hierarchiją nuo silpno nerimo kalbant šeimos nariams arba draugų grupėje iki stipraus nerimo, kai reikia kalbėti didelei auditorijai.
Psichoterapeutas mokytų jus atsipalaiduoti. Praktikuotis reikėtų tol, kol įsivaizduojama situacija nekels jokio jaudulio.
Svarbus terapinis metodas yra ir padrąsinimas. Tai lyg žiūrėjimas į žmogų per „pliusinius“ akinius – matant jo stiprybes, suprantant nerimą, tikint galimybėmis. Padrąsinimas suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi. Tokiu būdu galima ir drovumą mažinti. Jei, pavyzdžiui, vaikas mokysis iš pradžių papasakoti paruoštus namų darbus savo mamai, tėvui, broliams ar seserims, jis pripras kalbėti viešai. Matys jų palaikančias, mylinčias akis – be baimės galės bendrauti ir su mokytojais.
Tai tinka ir suaugusiesiems. Specialistas drovų žmogų padrąsina susidurti su jam nerimą, nepasitikėjimą keliančiomis situacijomis – išsakyti savo nuomonę darbe viršininkui, kolektyvui, daugiau bendrauti su bičiuliais, draugais, patinkančiais jam asmenimis, atlikti savo gyvenimo uždavinius. Tai nereiškia, kad iš karto reikia rėžti iš peties ir gauti per galvą. Tai daryti reikia palaipsniui, mažais žingsneliais. Pavyzdžiui, nepažįstamų žmonių kompanijoje iš pradžių išdrįsti pasakyti vieną ar du sakinius, tą situaciją aptarti su specialistu ir po truputį keliauti pirmyn. Per vieną dieną sunku pasikeisti, bet drovumą galima ir reikia įveikti, nes dėl jo labai kenčia gyvenimo kokybė.

Violeta Gustaitytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.