Ekologinis ūkininkavimas – kaip tikėjimas

Daiva Jakubkienė džiaugiasi, kad magistro diplomą įgijęs sūnus Tautvydas grįžo į kaimą ūkininkauti.

Daugelis pakalbintų ekologinių ūkių savininkų tvirtina pasirinkę tokią žemdirbystės kryptį dėl vidinio poreikio patiems gyventi švariai ir gaminti sveiką produkciją. Rokiškėnė Daiva Jakubkienė – viena tokių. Pradėjusi ūkininkauti tuoj po kolūkių iširimo, netrukus ji perėjo prie ekologinio ūkininkavimo ir neketina iš šio kelio trauktis, nors, gyvendama vien iš ūkio pajamų, šeima nebūtų galėjusi nei vaikų išleisti į aukštuosius mokslus, nei moderniai susitvarkyti namų.
„Toks tikėjimas“, – šypsosi 48 metų moteris, paklausta, kodėl renkasi sunkesnį, o ne lengvesnį ir pelningesnį verslą.

Paskatino sūnaus liga ir tėvo tremtinio pasakojimai
Vienas stipriausių postūmių ekologijos link Daivai Jakubkienei buvo jos pačios vaikai. Mažylius norėjo auginti, kaip pati sako, švariai. Paaiškėjus, kad sūnų Tautvydą kamuoja alergija, poreikis ekologiškai ūkininkauti jau tapo būtinybe.
Pagal profesiją agronomė, Daiva buvo mokoma tik chemizuoto ūkininkavimo. „Vien iš tėčio, patyrusio Sibiro tremtinio dalią, buvau girdėjusi, jog ir bulvę iš luobos akutės išaugindavo be jokių cheminių trąšų“, – prisimena dukra.
Kilusi iš Pakruojo rajono, baigusi žemės ūkio technikumą D. Jakubkienė gavo paskyrimą į Lailūnų kolūkį Rokiškio rajone ir pradėjo dirbti mechanizacijos agronome. Kolūkiams yrant, jos anyta atgavo 11 hektarų savo turėtos žemės. Tame sklype abi moterys ir pradėjo ūkininkauti. Vėliau Daivai pavyko nusipirkti dar 25 hektarus. „Man pardavė savo žemę senos močiutės, kurioms esu padėjusi. Jos matė, kad aš myliu žemę, ją prižiūriu“, – pasakoja Daiva.
Brandindama mintį ūkininkauti kitaip, nei buvo mokyta sovietmečiu, Daiva su kitais Lietuvos ekologinio ūkininkavimo pradininkais nuvyko į Vokietiją pasižiūrėti, kaip be chemijos auginti žemės ūkio produkciją. Lankėsi ir chemizuotame, ir ekologiniame ūkiuose.
„Mane labai nustebino, kad vokiečiai sliekus garbina. Vertina kiečius ir dilgėles dėl jų turimų vertingų mikroelementų. Jei vokiečio žemėje auga kietis, vadinasi, jo žemė yra derlinga ir joje gyvena sliekas“, – vokiečių filosofiją įsiminė lietuvė.
Grįžusi iš kelionės Daiva ir pradėjo savo ūkį pertvarkyti į ekologinį, o 2004-aisiais jį jau sertifikavo.

Užmojams trukdo geografinė padėtis
Šiuo metu D. Jakubkienė dirba 36 ha, iš jos 11 ha nuomoja iš anytos, o likusi – nuosava. Daivai labai pasisekė, kad beveik visa jos dirbama žemė – vienoje vietoje, o ne išmėtyta lopinėliais kuris kur.
Jos ekologinis ūkis – mišrus. Jame auginamos avižos, rugiai, mišiniai, dobilai. Ūkininkė laikosi sėjomainos. Skeptikams, tvirtinantiems, jog ekologiškai ūkininkaujantieji žemę „nudėvi“, turi tai paneigiančių įrodymų – neseniai pagal užsakymą atliktų dirvos tyrimų rezultatai parodė, jog D. Jakubkienės ūkio žemė nenualinta. Gyvulių ūkyje nedaug – trys mišrūnės karvės, du jaučiai ir veršelis.
Iš pradžių Daiva turėjo ekologinį sodą, ekologiniame darže augino įvairių daržovių, česnakų, bulvių, rugių duonai kepti. Bet pamažu to atsisakė. Prispyrė būtinybė.
Daržoves nustojo auginti pirmiausia dėl to, kad buvo sudėtinga jas realizuoti – Lailūnai gana toli nuo pagrindinių kelių ir turgų, tad išvežti daržoves tiesiog per brangu. Antra priežastis – darbo rankų stygius. Ekologiškoms daržovėms nuravėti kaime neatsirasdavo žmonių – nėra norinčiųjų dirbti. „Gaila, kad kaime ir moterys linkusios girtuokliauti“, – apgailestauja Daiva.
Melžiamą ekologišką pieną Daivai tekdavo atiduoti „supilti į bendrą katilą“. Todėl ji nori pradėti auginti mėsinius galvijus. Dabar užauginamus jautukus parduoda įmonei Utenoje, grūdus – ekologiškų grūdų supirkėjams.

Melžti ekologiškai auginamų karvučių pieną nėra pelningas verslas.

Gamintų, jei būtų perkančiųjų
D. Jakubkienė moka ir mėgsta gaminti maisto produktus. Šeima ir kaimynai valgo jos sumuštą sviestą, suspaustus sūrius, išvirtas uogienes.
Daiva turi daug su maisto gamyba susijusių neįgyvendintų svajonių. Viena jų – savo kaime atidaryti ekologiško maisto kavinukę. „Bet kas gi čia, kaime, į ją eitų? Niekas, – klausia ir pati atsako moteris. – Norėčiau ir ekologišką duoną kepti, bet kad ir duonos kepėjų sočiai.“
Didžiausia bėda ūkininkei, kad dėl afrikinio kiaulių maro Rokiškio rajone uždrausta auginti kiaules, nebegali pasigaminti kiaulienos dešrų, skilandžių ir kitų skanėstų. Todėl šiemet pirks ir augins mėsinių viščiukų.
Komercinių planų nebekurianti ūkininkė svajoja su žeme įsigytame vienkiemyje suremontuoti seną klėtį, auginti „tai vištytę, tai ožkytę“, liepoms žydint – rinkti jų žiedus, kitaip tariant – puoselėti senąjį kaimą. Daivos manymu, tam nekliudytų ir po kiemą vaikštantis mielas egzotiškas gyvulėlis alpaka, ir iškastoje kūdroje besipliuškenantys karpiai. Kada nors gal tai galėtų virsti ir kaimo turizmo sodyba.

Smukdo keičiamos taisyklės
Ekologinio ūkininkavimo srityje D. Jakubkienei labiausiai nepatinka vienas dalykas – ūkininkas penkeriems metams įsipareigoja vykdyti programą, o tos programos įgyvendinimo taisykles biurokratai per tą laiką keletą kartų pakeičia.
Jeigu D. Jakubkienės vyras, atsisakęs ūkininkavimo, nebūtų įsidarbinęs tolimųjų reisų vairuotoju, anot pašnekovės, iš mažo ekologinio ūkio išgyventi šeimai, du vaikus išleisti į aukštųjų mokslų studijas būtų buvę sudėtinga. Nebūtų galėję ir šiuolaikiškai įsirengti savo namų.
„Viską, ką gauname iš žemės ūkio, investuojame į techniką, kad būtų lengviau dirbti“, – sako ūkininkė.
Investiciniai planai dar padidėjo grįžus namo ūkininkauti A. Stulginskio universitete žemės ūkio technikos mechanikos inžinerijos magistro studijas bei ekologinio ūkininkavimo mokslus baigusiam sūnui Tautvydui.
26 metų jaunuolis pernai įkūrė ūkį, deklaravo pirmuosius pasėlius ir dėl to… liko už borto, šiemet skirstant Europos Sąjungos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti.
Mamos ūkį ketinantis perimti Tautvydas norėjo jį modernizuoti: pastatyti grūdų bokštus, valomąsias. Negavus minėtos paramos, didelius planus teks atidėti. Tačiau noro ūkininkauti ši nesėkmė neatmušė.
„Ūkis, traktorius, akėjimas – visas mano laisvalaikis. Man patinka – aš ir dirbu“, – sako išsilavinęs Tautvydas.

Daiva SKIRKEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.