Gali išgelbėti tik „nenugalima jėga“

Tauragės r. Batakių kaimo ūkininkės Nijolės Stegvilaitės planai, kad pasinaudojant ES parama užtverta tvora apsaugos ekologinę valdą, deja, neišsipildė.

Tauragės r. Batakių kaimo ūkininkė Nijolė Stegvilaitė „Ūkininko patarėjo“ žurnalistus veda per savo valdas rodydama, kuo virtusi jos europinė investicija, ir moters nuotaika bjūra sulig kiekvienu žingsniu. Mat po nakties pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“ gautomis lėšomis pastatyta tinklinė tvora dar labiau suniokota. Todėl ūkininkė sielojasi, kad, užuot suteikęs saugumo ir ramybės, naujasis statinys jai, tikėtina, atneš tik naujų nemalonumų, nes gautą paramą gali tekti grąžinti Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Ekologinis ūkininkavimas įprasmintų gyvenimą, jei ne šernų daroma žala
Garbaus amžiaus ūkininkės Nijolės Stegvilaitės ūkis šiandien, sakytum, chrestomatiškai atitinka smulkaus natūrinio ūkio sampratą. Dalį iš senelio ir tėvo, Sibiro tremtinio, paveldėto 5,6 ha ploto užima galvijų ganykla, kurioje ganomos dvi melžiamos karvės su prieaug­liu, sėjamos daugiametės žolės, kitoje dalyje auginami pašarai galvijams – avižų ir žirnių mišinys, vasariniai kviečiai, žieminiai kviet­rugiai. Taip pat sodinama bulvių, sode skinami juodieji serbentai, obuoliai, avietės. Kadangi jokių cheminių priemonių savo ūkyje N. Stegvilaitė nenaudoja, jau kuris laikas jos ūkis yra sertifikuotas kaip ekologinis. Moteris šiandien tikina nesiskundžianti tuo, kad namuose nesant vyriškos rankos ir neturint žemės dirbimo technikos ūkininkauti nėra lengva – anot jos pačios, kaimynystėje galima surasti stambesniųjų ūkininkų, kurie suteikia reikalingas paslaugas: pasėja, nupjauna ar į ritinius suvynioja šienainį. Sako, kad galbūt pirktų ir jau paruoštų pašarų, tačiau jie reikalingi tik pagaminti ekologiškai, o tokių arti nusipirkti nėra iš ko. „Aišku, jog apmaudu, kuomet už ekologiško pieno kilogramą tegauni 11 euro centų ir jis supilamas į bendrą pienvežį. Bet ne tai šiandien didžiausia mano bėda“, – teigia pašnekovė.
Vaizdingos gamtos apsuptyje įkurto ūkio šeimininkė pasakoja, kad jau daugelį metų jos pasėliai kenčia nuo šernų, o kai kada ir nuo kaimynų galvijų daromos žalos, tačiau surasti teisybės, deja, iki šiol nepavyksta.
„Senas žmogus šiandien yra niekas. Bet negi gyvas į žemę lįsi? Mano gyvenimui prasmę ir suteikia ūkininkavimas, tačiau rankos svyra ne dėl sunkaus fizinio darbo, o dėl įstatymų nuostatų eilinio kaimiečio atžvilgiu“, – kalba moteris.

Medžioklės įstatymas – ne ūkininkės pusėje
N. Stegvilaitė prisimena, kad pirmą sykį dėl šernų padarytos žalos oficialiai į Batakių seniūniją yra kreipusis bene prieš dešimtmetį. Tąkart į ūkį buvo atvykusi Tauragės r. savivaldybės administracijos sudaryta komisija medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti. Ir ši komisija nustatė, kad bulvių laukui žvėrys buvo padarę nuostolių už 3 815,5 Lt. Ir šiuos nuostolius turėtų kompensuoti medžiotojai.
„Deja, apsidžiaugiau per anksti, nes po poros savaičių gavau medžiotojų klubo „Kurtinys“, kuris yra išsinuomojęs aplinkinius miškus, prezidento pasirašytą raštą, kad žalos atlyginimo negausiu, nes mano atveju pinigų galima ir nemokėti“, – stebisi moteris.
Mūsų šalyje medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo tvarką reglamentuojantis Medžioklės įstatymas, taip pat įtvirtinantis ir apskaičiuotos žalos atlyginimo tvarką, N. Stegvilaitei iš tiesų nepalankus. Įstatyme bei Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikoje nustatytos tam tikros sąlygos, kurioms esant žala gali būti neatlyginama.
Medžioklės įstatyme numatyta, kad žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu pasėliai auginami laikantis agrotechnikos reikalavimų ir yra taikomos pasėlių apsaugos nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonės. O metodikoje nurodyta, kad žemės ūkio pasėlių, augančių miško apsuptyje esančiame iki 3 ha ploto sklype arba ne daugiau kaip 200 m nuo pasėlių savininko sodybos nutolusiame iki 0,2 ha sklype, medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu pasėliai buvo saugomi elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia žvėrims į juos patekti.
„Taigi, savivaldybės komisijos sprendimu, apskaičiuotai žalai atlyginti medžiotojams esą nebuvę teisinio pagrindo. Todėl vėliau nemačiau prasmės kvietinėti komisijas dar ir dar kartą bei nustatinėti žalos dydžius. Aš juk savo namo į kitą vietą neperkelsiu, o ir visos valdos savais pinigais elektriniu piemeniu neaptversiu – kainuoja ir pats piemuo, ir elektra. Be to, elektrinis piemuo nuo šernų ir neapsaugo“, – įsitikinusi pašnekovė.
N. Stegvilaitė neslepia ne kartą turėjusi konfliktinių situacijų ir su kaimynais, kurių galvijai įsmunka į jos laukus, yra ištrypę javus, bulves, o porą sykių, sako, mėsiniai kaimynų buliukai yra net žindę jos jauną telyčaitę ir taip sužaloję tešmenį, kad telyčaitę teko paskersti.

Tvora tapo ne išsigelbėjimu, bet problema
Todėl tikras išsigelbėjimas ekologiškai ūkininkaujančiai ūkininkei pasirodė Tauragėn atvykusio Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio patarimas pasinaudoti ES parama ir visu savo 5,6 ha ploto valdos perimetru pasistatyti metalinę tvorą.
Pašnekovė sako kritiškai įvertinusi savo amžių, ūkio pelningumą, tačiau KPP priemonė „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“ pasirodė patraukli visų pirma dėl to, kad jos intensyvumas siekia 100 proc. Kitaip tariant, smulkusis ūkininkas penkerius metus gali gauti po 5 179 Lt (nuo šių metų – 1 501 Eur) bei investuoti, pats už perkamas prekes mokėdamas tik PVM.
2013 m. Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikusi paraišką gauti paramą N. Stegvilaitė savo ruožtu įsipareigojo, kad už 19 043 Lt ji per 2014-uosius ir šiuos metus nuties 1 600 m ilgio 1,5 m aukščio tinklinę tvorą, o už likusią sumą kitąmet įsigis sodo traktorių-žoliapjovę.
Tačiau problemos ūkininkei prasidėjo tvoros tvėrimo darbus tik įpusėjus – pernai vasarą pastatyta tvoros atkarpa jau po pirmosios žiemos atrodė apgailėtinai – tink­las daugelyje vietų sulankstytas, vielos nutrūkusios. Ir tokių pažeidimų vis daugėjo visą šią vasarą bei rudenį. Ūkininkės įsitikinimu, jos statinį labiausiai gadina šernai, kurių apylinkėje apstu. Tačiau ji neatmeta tikimybės, kad yra pasidarbuota ir kaimynų galvijų, o galbūt ir piktavalio žmogaus. Ieškodama pagalbos N. Stegvilaitė dar šių metų birželį rašė raštus Tauragės r. Batakių seniūnijos seniūnui, medžiotojų klubui „Kurtinys“, kreipėsi į policiją. Tačiau Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyrius priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo nepradėti.
„Policijos atsiųstame rašte rašoma, jog atvykus į įvykio vietą matyti, kad viela vietomis nutrūkusi, kad ji palenkta gyvūnų, nes yra jų pėdsakų, taip pat užfiksuoti vietomis gyvūnų sunaikinti pasėliai.
Tačiau nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl esą nepradėtas ir ikiteisminis tyrimas“, – stebisi N. Steg­vilaitė. Ūkininkės neguodžiantis atėjo atsakymas ir iš Tauragės r. savivaldybės administracijos. Jame primenama, kad šernų padarytą žalą pasėliams pagal teisės aktus turi kompensuoti medžioklės plotų būrelis.
„Medžiotojų būrelio „Kurtinys“ atstovas Donatas Pukelis buvo pas mane atvažiavęs, apžiūrėjo tvorą ir telefonu informavo savivaldybės Kaimo reikalų skyrių, kad tvora galimai trūkinėja per tas vietas, kur viela susukta ją tempiant. Bet juk tose vietose, kur tvora nesugadinta, ir viela tempimo vietose kažkodėl nenutrūkusi. Vadinasi, tinklas kokybiškas. Tinklą pirkau gal ir ne patį brangiausią, bet ir ne pigiausią. Ir Nacionalinę mokėjimo agentūrą mano pirkinys tenkino“, – pastebi pašnekovė.
Pasak jos, medžiotojų atstovas, remdamasis Medžioklės įstatymo nuostatomis, jai dar kartą priminė, kad aptverti ne visi pasėliai ir šernai turi galimybę juos pasiekti. Arčiau kaip 200 m atstumu nuo sodybos nutolusiame 0,5 ha plote medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu pasėliai buvo saugomi elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia kanopiniams žvėrims patekti.
Reaguodami į N. Stegvilaitės skundą Batakių seniūnui, šios vasaros pradžioje ūkyje lankėsi ir grupė Tauragės r. savivaldybės specialistų.
„Vėliau gavau savivaldybės administracijos direktoriaus Modesto Petraičio pasirašytą raštą, kuriame teigiama, kad savivaldybės atstovai nustatė, jog tvoros viela nutraukta keliose vietose, kur buvo darytas tvoros įtempimas. Daugiau apgadinta tvora, užtverta per medžiais apaugusį plotą. Galimai ji nutrūko kažkieno pastumta, nes tinklas plonas. „Kas tvorą galėjo sugadinti, specialistai esą neturi galimybės nustatyti – gal šernai, o gal žmonės ar gyvuliai. Jie tik teigia, kad tiesa, jog tvoros viela keliose vietose nutrūkusi. Bet aš ir pati tą matau“, – piktinasi N. Stegvilaitė, pridurdama, kad jaučiasi atsidūrusi visiškoje aklavietėje.
„Matydama, kad tvora vis labiau gadinama, šiais metais jos daugiau nė netvėriau. Taigi savo įsipareigojimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai neįvykdžiau“, – baiminasi ji.
Ūkininkė teigia šiandien svarstanti dvi galimybes – arba jau gautą paramos dalį grąžinti agentūrai ir nuleisti rankas, nes kova su per jos valdą net takus išmynusiais šernais yra beprasmė, arba, jei sankcijų NMA netaikytų, o leistų dar ir traktorinei žoliapjovei pirkti skirtą sumą investuoti į tvorą, taisyti sugadintas tinklo vietas, tvirtinti jį dar ir spygliuota viela, apsijuosti visą valdą ir savo ekologiniame ūkelyje darbuotis toliau.
N. Stegvilaitė kartu pastebi, jog Nacionalinėje mokėjimo agentūroje turėtų dirbti ir konsultantai, kurie siekiančiam paramos eiliniam kaimo žmogui praktiškai patartų, kiek efektyvi gali būti jo investicija.

Teks įrodyti, kad šernai – „nenugalima jėga“
Pačios ūkininkės minčiai, kad prieš investuojant į įrenginį, kuris efektyviai galėtų apsaugoti nuo šernų, būtina pasikonsultuoti su profesionalais, pritaria ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas. Jo nuomone, N. Stegvilaitei būtų buvę pravartu prieš perkant tvorą pasikonsultuoti su pačiais medžiotojais, kurie būtų patikinę, kad nei plonas, viršuje ir apačioje nesutvirtintas tinklas, nei paprastas, gyvulininkystės ūkiuose naudojamas elektrinis piemuo nuo storakailių miško žvėrių „atakų“ neapsaugo.
„Jei ūkyje auginamos bulvės, sėjamas avižų ir žirnių mišinys, tai tampa tikru masalu šernams. Deja, šalyje net esant rizikai išplisti afrikiniam kiaulių marui medžiotojams nėra suteikta teisė iššaudyti visus šernus. O nusiaubti 5–6 ha sklypui jo pakanka ir vieno. Todėl šiai ūkininkei apsitverti valdą tvirta, patikima tvora būtų išties gera išeitis. Remiantis dabar galiojančio Medžioklės įstatymo nuostatomis, jos atveju medžiojamųjų žvėrių padaryta žala neprivalo būti atlyginta“, – teigia E. Tijušas.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinta Tauragės r. savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėja Ramutė Noreikienė teigia gerai žinanti ūkininkės N. Stegvilaitės situaciją, tačiau padėti jai savivaldybė, deja, negalinti.
„Šios darbščios moters nuoširdžiai gaila, kad laiku nepasitarė, kokia tvora tikslinga aptverti savo žemes aplink sodybą, kad būtų saugu nuo šernų ir kaimynų gyvulių. Dabar tvora yra plono tinklo, kuris nesutvirtintas viela nei viršuje, nei apačioje. Nuo bet kokio stipresnio stumtelėjimo tinklo viela linksta, o kartais ir nutrūksta. Toliau tverti sodybą tokia tinkline tvora neapsimoka, nes tai būtų beprasmė investicija. Nuo šernų ir kitokių žvėrių ar gyvulių gali apsaugoti tik storo tinklo tvora arba keliomis eilėmis nutiesta spygliuota viela. Medžioklės įstatyme numatyto žalos atlyginimo mechanizmo šios ūkininkės atveju pritaikyti taip pat, deja, negalima“, – teigia R. Noreikienė, pridurdama, kad savivaldybės specialistams yra nemalonu važiuoti pas žmogų ir aiškintis, kad niekuo jam negali padėti. Nes savivaldybės specialistai neturi galimybės nei tvoros pataisyti, nei užtverti naujos.
Tačiau kiek optimistiškiau ūkininkę šiandien galėtų nuteikti Nacionalinės mokėjimo agentūros Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos Aistės Mileikaitės komentaras. Anot jos, agentūros pareiga yra užtikrinti, kad ES ir valstybės biudžeto lėšos būtų panaudojamos tinkamai bei efektyviai. „Ūkininkė pateikė paraišką 2013 m., taigi 2016 m. ji turės pateikti mokėjimo prašymą ir atsiskaityti už pirmuosius trejus verslo plano įgyvendinimo metus. Šiuo atveju paramos gavėja turėtų, įvertinusi galimybes, arba galutinai sumontuoti tvorą, arba grąžinti išmokėtą paramą. Tačiau pateikus paaiškinimą su pagrindžiančiais dokumentais, šernų daroma žala galėtų būti pripažinta nenugalimos jėgos aplinkybe. „Konkretų atvejį reikėtų nagrinėti individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir turint išsamią informaciją. Jeigu paramos gavėja nuspręs tęsti projekto įgyvendinimą likusius dvejus metus, ji turi galimybę, agentūrai įvertinus pirmąjį mokėjimo prašymą, kreiptis dėl suplanuotų investicijų keitimo, nurodant priežastis, kodėl tai reikalinga. Toks prašymas būtų svarstomas ir, leidžiant teisės aktams, į jį būtų atsižvelgta“, – teigia A. Mileikaitė.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP” korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.