Garbingas apdovanojimas žurnalo „Rasos“ redaktorei

„Ūkininko patarėją“ per Tris karalius aplankė maloni žinia – reikšmingas aukščiausiasis kasmetinis Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) apdovanojimas – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ šiemet atiteko vienai iš mūsų kolegių, „Ūkininko patarėjo“ bendrovės leidžiamo žurnalo „Rasos“ vyriausiajai redaktorei Gražinai Viktorijai Petrošienei.

G. V. Petrošienė ir premijos mecenatas Kazys Starkevičius

Malonus jaudulys

Gražina Petrošienė yra trečioji per visą atkurtojo „Ūkininko patarėjo“ trisdešimtmetę istoriją bendrovės atstovė, tapusi S. Lozoraičio premijos laureate. 2001 m. premija įteikta tuomečiam laikraščio korespondentui šviesaus atminimo Kaziui Požėrai, 2016 m. – laikraščio informacijos skyriaus vedėjui Arnoldui Aleksandravičiui.

Kaip pranešė LŽD komisija, vertinusi kandidatus, ilgametė Lietuvos žurnalistų draugijos vadovė G. V. Petrošienė apdovanota už aktyvų moraliosios žurnalistikos propagavimą, turiningą kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, nuolatines pastangas pažadinti visuomenės susidomėjimą ir pasididžiavimą Lietuvos istorija, lietuvių tautos tradicijomis.

Sausio 9 d. istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune mūsų kolegė perjuosta laureatės juosta. Gražiną, įpratusią apdovanoti kitus, truputį varžė didelis dėmesys jai pačiai. Bet tai buvo malonus jaudulys.

Išdrįsdavo pasiginčyti

G. V. Petrošienė – patyrusi žurnalistikos profesionalė. Per 50 kūrybinio darbo metų įveikė visus žurnalistinės veiklos, profesinio tobulėjimo etapus: buvo korespondentė, fotoreportažų autorė, apžvalgininkė, redaktoriaus pavaduotoja, vyriausioji redaktorė. Gerbiame mūsų Gražiną dėl jos profesinių žinių, sugebėjimo bendrauti su kolegomis ir skaitytojais, pareigingumo, principingumo. Net sovietų laikais G. V. Petrošienė išdrįsdavo pasiginčyti su kompartijos paskirtais redaktoriais, jeigu jie prie jaunos žurnalistės straipsnio apie kaimo žmonių kasdienybę, darbus norėdavo pridėti Kremliaus vadus šlovinančią pastraipą.

Viktorija reiškia pergalė

Pradėjusi žurnalistinę karjerą, atidavusi redaktoriui ir korektorėms pirmuosius savo rašinius, Gražina skaudžiai nusivylė – to nerašyk, šita tema draudžiama. Bet, kaip didžiuojasi pati Gražina, ji buvo amžina teisybės ieškotoja nuo vaikystės. Ne veltui tėveliai jai parinko karingą antrąjį lotynišką vardą (Victoria – Pergalė).

Atgimimo laikotarpis

Geriausias, maloniausias G. V. Petrošienės žurnalistinės ir visuomeninės veiklos laikotarpis prasidėjo kartu su Lietuvos Atgimimu. 1991 m. ji buvo viena iš Žurnalistų draugijos atkūrėjų, stengėsi, kad LŽD visada laikytųsi tarpukario periodinės spaudos leidėjų ir autorių dorovinių, profesinių nuostatų, būtų tikra 1922 m. įsteigtos, po aštuonerių metų pertvarkytos, 1940 m. sovietų sunaikintos Lietuvių žurnalistų sąjungos (iki 1930 m. – Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos) įpėdinė.

G. V. Petrošienė – nuolatinė žinomų ir debiutuojančių autorių knygų pristatymų, parodų, susitikimų su Katalikų Bažnyčios hierarchais, literatūrinių skaitymų organizatorė ir vedėja įvairiuose šalies miestuose, miesteliuose.

Bent vienas kilnus sakinys

Visuomenės informavimo etikos komisijos narė G. V. Petrošienė dažnai primena jauniesiems kolegoms į savo reportažus, straipsnius įdėti bent vieną prasmingą, taurų, kilnų sakinį ir nevadinti žurnalistų kūrybos vertintojų „vartotojais“, bet pagarbiai kreiptis „mūsų skaitytojai, klausytojai, žiūrovai“, palaikyti su jais nuolatinius abipusius ryšius. Kai G. V. Petrošienė buvo „Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, redakcijos komanda dažnai važiuodavo į atokiausius Lietuvos kampelius, Gražina nuoširdžiai atsakinėdavo į visus vietinių žmonių klausimus, išklausydavo pageidavimų, parsiveždavo daugybę būsimų straipsnių temų. Šiuo metu su tuo pačiu nuoširdžiu požiūriu ir meile kuria žurnalą „Rasos“.

Patarimai žiniasklaidos žvaigždėms

G. V. Petrošienė nuolat, bet neįkyriai pataria Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto absolventams, visiems pradedantiesiems korespondentams, reporteriams vengti savo straipsniuose įvardžių „aš“. Ir žvaigždžių liga susirgusiems laidų vedėjams laureatė primena, kad žurnalistas – ne tardytojas, verčiantis pokalbininkus nejaukiai jaustis TV ar radijo studijoje, ne manipuliatorius, primetantis žiūrovams ir klausytojams savo darbdavių nuomonę, ne žmonių kiršintojas ir skaldytojas, bet visuomenės narys, draugas ir patarėjas, neapkraunantis Visuomenės informavimo etikos komisijos įžeistų, įskaudintų asmenų skundais.

Kaip bitės, o ne musės

S. Lozoraičio premijos laureatė linki visiems kolegoms žurnalistams, kad jie visada kaip bitės iš gėlių žiedų neštų nektarą, užuot skraidę kaip musės aplink nešvarumų duobes. O už redakcijos sienų Gražina yra rūpestinga namų židinio sergėtoja, galinti su meile pasakoti apie savo vaikus, vaikaičius, provaikaitę, po darbų „Rasų“ žurnalo redakcijoje daug laiko praleidžianti savo senajame sode, gėlyne.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas