Gimtinė kiekvienam suteikia sparnus

Lietuva kasmet į svetimas šalis išlydi po kelias dešimtis tūkstančių savo tautiečių. Emigraciją daugelis vadina genocidu, dėl kurio ateityje gali nelikti ir Lietuvos. Kalnakasybos inžinierius, 30 išradimų autorius, technikos mokslų daktaras ir septynių nepriklausomos Lietuvos vyriausybių susisiekimo ministras Jonas Biržiškis įsitikinęs, kad dabar, kai Norvegija pasiekiama per kelias valandas, norinčiųjų dešimtkart daugiau užsidirbti jokiais užtvarais nesustabdysi. Ir nereikia. Žmogui sparnus suteikia gimtinė, o mes turime pasirūpinti, kad išvažiavusieji nepamirštų savo šaknų.

Nežino mielesnės vietos
Devintą dešimtį įpusėjęs J. Biržiškis šį rudenį sostinėje nepraleidžia nė vieno Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirto renginio – aktyviam gyvenimui pakankamai jėgų sukaupė vasarą, ilsėdamasis atstatytoje senelių ir tėvų sodyboje. Gražesnės ir mielesnės vietos už Šilalės rajone, visai šalia Pajūrio miestelio, išsidriekusį Ilgočio slėnį ir ąžuolų saugomą giminės sodybą J. Biržiškis sako nežinantis, kaip nežino ir geresnės bei gražesnės vietos už gimtąją Lietuvą.
Jis neslepia, kad kasryt atsibudęs pagalvoja, kaip gera gyventi Lietuvoje. Ne tik dėl to, kad 57 metus dirbęs – nuo meistro Kauno susivienijime „Granitas“ iki ministro ir „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus – dabar ramia sąžine gali mėgautis gyvenimu, bet ir todėl, kad šalies ekonomika pamažu kyla ir gyvenimas visiems šiek tiek gerėja.
Kažkada, pasak jo, vieni kitų klausdavo, kuo nusikalto, kad gimė tokiame užkampyje kaip Šilalė, o atėjo laikas, kai tuo galima tik didžiuotis.
„Dabar sakome, kad Šilalėje gyventi labai gera – patikėkite, tikrai ateis laikas, kai gyvenimas toli nuo didžiųjų miestų bus vienas geriausių dalykų. Kai išvažiuoji į užsienį, pamatai, kad žmonės ten turi daug didesnių rūpesčių: tai šaudo, tai sprogdina, dreba žemė, siaučia uraganai, užlieja potvyniai. O mūsų mieloj Lietuvoj jeigu ir palyja, tai tik grybų daugiau pridygsta – ir visi tuo džiaugiasi“, – juokiasi J. Biržiškis. Jis vadina save nepataisomu optimistu ir tiki, kad didžioji dalis emigravusiųjų tikrai sugrįš į Lietuvą.
Dabar, kai Norvegiją, kur atlyginimai dešimtkart didesni, galima pasiekti per kelias valandas, pasak J. Biržiškio, jaunimą sunku sulaikyti Lietuvoje – jauni žmonės dabar nori viską iškart turėti, o ne vargti ir taupyti visą gyvenimą, kad galėtų kada nors įsigyti butą ar namą. Bet jie grįžta, stato sodybas, kuria verslą, ir mums dėl to tik geriau.
J. Biržiškio nuomone, tai yra mūsų nepriklausomybės iškovotas privalumas gyventi atvirame pasaulyje.
Kitoks nei daugelio ir jo požiūris į kaimą. „Taip, gyvenimas pasikeitė ir mes negalime to nepripažinti. Dalgiais nešienaujame, duonos patys nekepame, sviesto nemušame – dabar kitokios žemės dirbimo technologijos, dėl to ir žmonių kaime sumažėjo. Bet ar tai reiškia, kad kaimas nyksta? Nežinau. Man rodos, kas dirba, ir kaime gerai gyvena. Pasidairykite po Šilalės kraštą: sodybos sutvarkytos, nauji stogai šviečia, gėlės žydi. Tas, kas nenori dirbti, o laukia pašalpų, visada vargs – niekas jam tos gerovės neatneš“, – įsitikinęs J. Biržiškis.

Puoselėja bendrystės idėją
Artimiausi draugai Joną vadina visų žmonių susisiekimo ministru, nes jis sugeba suvesti draugėn net tuos, kurie per darbus neranda laiko pakelti akių į dangų. Tai kyla iš suvokimo, kad visi mes turime prisitaikyti prie pasikeitusio žmonių gyvenimo būdo. Anksčiau po vienu stogu gyveno trys ar net keturios šeimos kartos, tad ir prie­raišumas prie savo gimtųjų vietų buvo puoselėjamas nuo pat vaikystės. Dabar tokios susisiekimo galimybės, kad visi vieni nuo kitų vis labiau tolsta – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Atstatydamas tėviškę J. Biržiškis puoselėjo idėją suartinti giminę – turėti vietą, į kurią galėtų suvažiuoti anūkai ir proanūkiai, padėti jiems sugrįžti prie amžiais puoselėtų šeimos vertybių.
„Tautą sudaro šeimos, giminės. Kai jų nelieka, tauta nyksta. Mes visi turėtume ne stengtis į vaikų galvas prigrūsti kuo daugiau žinių, o padėti jiems išsiugdyti moralę, vidinę sampratą, kas yra šeima, ko verta valstybė, ta vieta, kurioje jie gimė, iš kur kilę jų protėviai. Prisiminti, iš kur esame ir kodėl esame, yra didelė vertybė, o žinių, kurių būtinai reikia, jaunimui nesunku rasti internete“, – tvirtina J. Biržiškis, per Jonines Pailgočio kaime svetingai priimantis kelias dešimtis savo gentainių. Atskiro pakvietimo į šventę jiems net nereikia – visi ir taip žino, kad ten, kur jų giminės šaknys, yra laukiami.
Gimtojoje sodyboje Biržiškų giminė ateinančią vasarą švęs ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tai neeilinė proga – juk ant Vasario 16-osios akto yra ir jų giminaičio Mykolo Biržiškos parašas. Laukiama atvykstant ir signataro artimųjų.

Politikavimas kenkia valstybei
J. Biržiškis pripažįsta, kad per 27 atkurtos nepriklausomybės metus mūsų šalis galėjo kur kas daugiau pasiekti, tačiau negali suprasti tų, kurie tvirtina nematantys jokių pasiekimų.
„Manau, nuėjome toli į priekį – dabar jau sakoma, kad pagal pragyvenimo lygį pasiekėme Europos Sąjungos vidurkį. Nė vienas niekaip neįsivaizduotume, kad galėtume gyventi taip, kaip prieš 30 metų. Bet sakyčiau, kad per daug mūsų šalyje politikuojama. Labai jau patiko mūsų valdininkams vadintis politikais. Net kaime dažnai girdžiu giriantis: „Mes politikai!“ Kokie čia politikai? Susibūrė į kažkokias kuopeles, kad gautų geresnes vietas, ir viskas. Nematau nė vienos partijos, kad kuo nors nuo kitų skirtųsi. Visi vienodi, visi pasipūtę, kaklaraiščius pasirišę. Pamiršo, kad jei išrinko, tai turi žmonėms tarnauti – juk prisiėmė įsipareigojimus. O pasipūtimui, kad kažką gali ir dėl to turi būti pagerbtas, nėra jokio pagrindo“, – mano J. Biržiškis.
Blogiausia, pasak jo, kai politiniai veikėjai pradeda pagal partinę priklausomybę skirstyti žmones į savus ir svetimus – tą J. Biržiškis pastebi ne tik ministerijose ir departamentuose, bet ir savivaldybėje. Negerai, kai po rinkimų net techninius darbuotojus stengiamasi pakeisti savais. Jei žmogus moka dirbti savo darbą, tai turėtų ir dirbti, o jei nusižengė, yra kontrolės institucijos, kurios suranda, ką blogai padarė, ir nubaudžia ar pakeičia.
„Geriausias dalykas Lietuvai būtų susitarimas visose gyvenimo srityse atsisakyti politizavimo, tada ir žmonės nebūtų tokie susipriešinę“, – įsitikinęs J. Biržiškis.
Veteranas džiaugiasi nepriklausęs jokiai partijai. Keičiantis premjerams, išsivalydavo darbo stalo stalčius ir laukdavo, ar gaus pasiūlymą toliau dirbti. Tai, kad juo, nepartiniu, po nepriklausomybės paskelbimo – pačiu sudėtingiausiu Lietuvos valstybei laikotarpiu – pasitikėjo premjerai Kazimiera Prunskienė, Albertas Šimėnas, Gediminas Vagnorius, Aleksandras Abišala, Bronislovas Lubys, Adolfas Šleževičius ir Mindaugas Sinkevičius rodo, kad J. Biržiškio profesionalumas iš tiesų buvo labai vertinamas.

Po senelio sodintu ąžuolu
Nuostabioje vietoje, ant Ilgočio šlaito įsikūręs senovinis dvaras pastaraisiais dešimtmečiais atgimė tikrąja šio žodžio prasme: po šimtamečiais ąžuolais sutūpė nauji pastatai, prie jų plaikstosi Biržiškių giminės ir Šilalės krašto vėliavos, nuo koplytstulpio į visas puses žvelgia šventųjų skulptūros, žydi rožynai ir sklinda smagus J. Biržiškio draugų ir šeimos narių šurmulys.
Valstybės jubiliejui įamžinti prieš porą metų jis pasodino ąžuolą. Medžiai, pasak J. Biržiškio, yra didžiausia vertybė, nes jie pragyvena ir žmones, ir pastatus. Jo tėvo, Stanislovo Biržiškio, gimimą 1900 metais senelis įamžino pasodindamas ąžuolą – dabar jo nė pats stambiausias giminės vyras neapglėbia.
Biržiškių giminė labai sena, visi jos nariai – istorinės asmenybės. Šioje gilią Lietuvos istoriją menančioje vietoje savi jaučiasi ir pirmosios atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybės nariai, vieninteliai iš visų vyriausybių susibūrę į klubą ir iki šiol nuolat bendraujantys. Dažnai jų susitikimo vieta tampa Pailgočio dvaras.
Prieš porą metų, minėdami pirmosios atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 25 metų jubiliejų, klubo nariai sodyboje atidengė paminklą, o kelią į ją papuošė ąžuolų alėja.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė

D. Zdanavičiaus nuotrauka