Gyvuliui nepaaiškinsi, kad pašaro trūksta

Apie būsimą žiemą dar mažai kas susimąsto, o ūkininkams, auginantiems galvijus, dėl to galvą pradeda skaudėti jau pavasarį. Itin sausą praėjusių metų rudenį pasirūpinti papildomų pašarų mažai kas turėjo galimybių, todėl ne tik žiemą, bet ir šį vėlavusį pavasarį jų reikėjo nusipirkti. Šiemet pirmoji žolė ėmė augti tik balandį po didesnio lietaus, todėl tie, kas turi galimybių, suskubo pjauti vos paaugusios žolės – juk nežinai, kas laukia vasarą, ar užteks jos pasiruošti pašaro visai žiemai.

Apgaulingai stabili rinka

Šieno, šienainio ir šiaudų – svarbiausio pašaro gyvulininkystėje – kainos mažai pakitusios nuo praėjusio rudens, tačiau jo pasiūlo daugiausia tik likučių sukaupę Žemaitijos ir Vidurio Lietuvos pardavėjai. Pirmieji skelbimai internete pasirodė balandžio pradžioje. Už ritinį šiaudų prašoma 6–14 eurų, 250–300 kg sveriantį ritinį pernykščio šieno – 15–25 eurų, šienainio – 20–35 eurų. Pardavėjai Šiaulių ir Prienų rajonuose dar pasiūlo ir kukurūzų siloso po 30–50 eurų už toną, o Kauno rajone galima nusipirkti pašarinių kviečių, už toną mokant 160 eurų. Daugiausia tokių skelbimų – 17 – pastebėjome iš Šilutės, Šiaulių, Telšių ir Plungės rajonų, o Zarasų ir Kelmės rajonų ūkininkai jau pasiūlė ir šiemet pagaminto šieno bei šienainio – po 18–25 eurus už ritinį. Prieš metus ritinys šienainio kainavo vidutiniškai 25 eurus.

Tai viskas, kas matyti oficialiai. Bendraudami su gyvulius auginančiais ūkininkais, įsitikinome, kad pavasarį, dar neprasidėjus ganiavai, papildomų pašarų jie daugiausia ieškojo vietiniuose ir specializuotuose laikraščiuose bei telefonu.

Daugumoje skelbimų kainos nurodytos be 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio. Taigi, reali kaina – bent penktadaliu didesnė. Papildomai kainuoja ir transportavimas. Skaičiuojama, kad šieno ar šienainio ritinio savikaina yra vidutiniškai 12 eurų.

Skubėti pavyksta ne visiems

Būtų logiška, jei, pamokyti praėjusio rudens ir paskui žiemos, gyvulių augintojai skubėtų pradėti ruoštis būsimai žiemai kuo anksčiau. Tai dauguma ir daro, bet ne visiems pavyksta arba dėl to, kad žolė dar ne visur pakankamai paaugusi, arba dėl to, kad trūksta lėšų.

„Smulkieji stengiasi patys pasiruošti pašarus žiemai. Tačiau mūsų ūkio, kuriame 25 melžiamos karvės, piniginė nėra tokia stora, kad galėtume samdytis žmones, kurie pašarus ruoštų, tam naudoti nepigius degalus, – pasakoja Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė. – Sunku kalbėti, kai nėra nustatytos ribos, kas yra smulkusis, vidutinis ar stambusis pieninių galvijų augintojas. Mano požiūriu, smulkusis yra tas, kuris augina iki 10 karvių.“

Anot jos, kai kurie iš jų patys pasiruošia pašarų, tačiau dauguma tam samdosi darbininkų arba paslaugas perka iš stambesnių, kurie turi technikos. Šie laukia, kol užsakovas gaus išmokas, ir galės atsiskaityti už pašarų paruošimą. Taigi, smulkieji pajamas gauna tik už parduodamą pieną, o išmokos lieka pašarų ruošėjams. „Mums, kurie pašarus ruošiame patys, nei degalai pigesni, nei tikslinė parama skiriama, tik pienas pigesnis, o juk visa kita savikaina tokia pati kaip ir stambiesiems – reikia ir užauginti gyvulį, ir pamelžti, o elektros kaina juk tokia pati“, – sako R. Vilimienė.

Brown cow eats hay on dairy farm. Feeding on animal home farm.Ji neabejoja, kad visada laimi tie, kurie pašaru pradeda rūpintis kuo anksčiau pavasarį, kai tik yra sąlygos. „Nebūtume lietuviai, jei vienas iš kito nepasišaipytume. Jei kas pradeda šienauti liepą, tai sakome, kad išėjo malkų parsinešti, nes tokiu metu žolė jau būna peraugusi ir gyvuliams nesoti. Vadinasi, nebus ir pieno“, – juokauja ji, nors pripažįsta, jog taip atsitinka ne dėl tinginystės, o todėl, kad smulkieji priversti laukti, kol kiti nusišienaus ir galės padėti.

Ūkininkas visada laimingas, kai atsiveža šienainio „su pūkeliu“, kai pienės peržydėjusios. Pasiruošus tokio pašaro, galima būti ramiems, kad žiemą užteks pridėti vieną kaušą kombinuotųjų pašarų, o ne du. Tokį pašarą ir karvės labai ėda, ir nė kiek ne prastesniu pienu atsidėkoja. Anot jos, jei pavasarį žolės nėra, tiesiog lauki. Kur žolė įsėtinė, ten bėdos mažiau, o kur natūrali pieva, tai kiekvienas priima savo sprendimą: arba pjauna mažiau, bet kokybiškesnės, arba laukia, kol šunažolė peraugs ir pradės augti gera žolė. „Vienas dėsnis tikrai suveiks: jei per daug pralauksi ir bandysi sutaupyti, tai paskui reikės pridėti iš savo kišenės. Viskas turi būti daroma savo laiku“, – konstatuoja vidutinė ūkininkė, laikanti 25 melžiamas karves.

Ryžosi rudenį

R. Vilimienės žiniomis, po sausringo rudens kiekviename ūkyje gyvuliai žiemojo skirtingai. Ūkininkų, kurie nusprendė savo galvijus išlaikyti iki pavasario, gyvuliai peržiemojo, bet reikėjo nemažai pastangų ir išlaidų. Buvo ir ūkininkų, daugiausia smulkesnių, kurie pasiliko gyvulių tik tiek, kiek buvo pasiruošę pašarų, o rudenį pardavė visą prieauglį, nusprendę, kad iki pavasario neišlaikys. „Pažįstu ir tokių, kurie prieš pat karantiną pardavė dalį gyvulių, kad kiti išgyventų, nes pavasaris nieko gero nežadėjo, o dar kiti, daugiausia vidutiniokai, kurie turi daugiau šaldytuvų, pripirko papildomų pašarų“, – sako pašnekovė.

Papildomų pašarų atsivežė ir ji iš Rokiškio rajono Lašų bendrovės, ten už ritinį šienainio ėmė po 23 eurus, nors ūkyje yra nemažai atsėtų pievų. „Taip jau sausra „pagelbėjo“, kad teko pirkti papildomų pašarų“, – pasiguodė ji.

Atsarginis variantas – ant sofos

Yra ir tokių ūkininkų, kurie neaugina gyvulių, bet turi pievų, jas deklaruoja, gauna išmokas, nušienauja ir šieną parduoda gyvulių augintojams. R. Vilimienės žodžiais, jie už šieną ir šienainį reikalauja didesnių pinigų, nors pievų netręšia, todėl šis pašaras menkesnės kokybės, todėl ir juo šeriamų karvių pieno kokybė prastesnė. Įprastai tai vadinamieji sofos ūkininkai, o asociacijos vadovė juos vadina parazituojančiais, ir jų, anot jos, vis daugiau.

„Jei pieno supirkimo kainos nekils, tikrai ne vienas persiorientuos į tokį „verslą“. Negaliu atsižegnoti ir pati, – sako ji ir argumentuoja: – Jei tokia politika tęsis, į grūdininkus pereiti negalėsiu, nes tų turimų 73 ha nuosavos žemės per mažai ir neturime tam skirtos technikos. Visa turima technika juk pritaikyta pienininkystei. Tapsime parazituojančiais ūkininkais, nes technikos žolei nupjauti turime. Parduosime gyvulius, nupjausime žolę, gausime išmokas, pardavinėsime šieną ritiniais tiems, kurie sumokės iš savo išmokų, ir vargo nematysime. Tai ne mano mintys, bet žinau, kad tokių yra vis daugiau. Tie, kurie laikydavo po 5–10 karvių, turi apie 30 ha žemės. Jie iš pienininkystės niekaip neišgyvena, todėl pjauna žolę, ją parduoda ir dar išmokų gauna, taigi uždirba ir iš valstybės, ir iš žolės pirkėjų. Tokia realybė. O ką žmonėms daugiau daryti?“

Bet ir toks verslas, anot jos, bus vis mažiau pelningas, nes, mažėjant gyvulių, mažėja pašarų paklausa, o kartu ir kainos kris.

Vėl mels gero oro

R. Vilimienė sako, kad pernai rudenį buvo sausra, o šis pavasaris – kaip kur. Daug kur Aukštaitijoje jau šienapjūtė, bet ne visi rajonai Lietuvoje gavo pakankamai lietaus. „Drėgmė beveik nepalepino Dzūkijos. O Šiaurės Aukštaitijoje yra pakankamai gražios žolės, apie sėtinę nė nešneku. Pasišnekėjau su alytiškiais, bet ten lietaus buvo mažai, o štai prieniškiai džiaugiasi, bet apie Anykščius, kur irgi daugiausia smėlynai, – bėda“, – pasakoja asociacijos vadovė.

O paskui, po pavasarinės šienapjūtės, ateis laikas atolui. „Tada, matyt, vėl eisim į bažnyčią palankesnių orų prašyti, – juokauja ji. – Žolinis pašaras – dar kaprizingesnė sritis pašarų ruošėjams, negu grūdininkams: jei per daug saulės, jei sausa – žolė neauga, o jei nupjovus užeina lietus – pūva. Po sunkaus pavasario džiaugiesi, kad žolė ataugo, o paskui nerviniesi dėl atolo.“

Nuo oro, anot R. Vilimienės, priklauso ir pašaro kiekybė, kokybė, ir pieno savikaina. Pernai per sausrą atlikus tyrimus, buvo nustatyta, kad trūko reikalingų savybių ir grūdams, ir žolei, o nuo to kentėjo ir pieno kokybė. Todėl pašarus reikėjo papildyti sojomis, rapsais ir kitais priedais, kad gyvulys gautų papildomai baltymų ir energijos. Visa tai iš savos kišenės. „O karvei nepasakysi: „Palauk, brangioji, krito pieno kainos, todėl tave sočiau pašersiu vėliau“. Ji kaimynei nepasiskųs, bet tau pieno neduos. Jei ratas sustos, sumažės laktacija, o tai paveiks kitą laktaciją“, – patirtimi dalijasi R. Vilimienė.

Mėsininkams paprasčiau

Mėsinių galvijų laikytojams pasiruošti žiemai paprasčiau, nes nors jų gyvūnų apetitai didesni, bet pašaro kokybė gali būti ir prastesnė, negu reikia pieniniams galvijams. Algirdas Salyklis, Lazdijų rajono mėsinių galvijų augintojas, laikantis beveik šimtą nedidukų mėsinių galovėjų veislės galvijų, ŪP pasakojo, kad jo gyvūnai žiemą laikomi daugiausia lauke. „Jie ėda ir ėda, bet papildomai svorio neužsiaugina, nes jiems labai patinka ir šiek tiek žole papildyti šiaudai, o paskui vasarą išleidžiami ganytis ir priauga. Tai maži galvijai. Per savo 17–18 mėnesių gyvenimą užauga iki 400 kilogramų, o kitos veislės, papildomai pamaitinamos kombinuotaisiais pašarais, užauga iki 1 tūkst. kilogramų.“

A. Salyklio žiniomis, mėsinių galvijų laikytojai pašaro žiemai daugiausia pasiruošia patys, nes jie gali ir žemės turėti daugiau. Mėsiniams galvijams svarbu pašaro kiekybė, o ne kokybė.

Lazdijų krašto žemė smėlinga, joje mažai kas auga, bet žolės žiemai ūkininkas pasiruošia užtektinai. Tiesa, po šios žiemos likučio beveik nebuvo, o tuo, kas liko, jis nemokamai pasidalijo su kaimynais pienininkais, kuriems per vėlavusį pavasarį buvo visiškai striuka.

„Rudenį buvo sausra, bet kai turiu daug sėtinių pievų, viskas buvo neblogai. Dabar dar laukiame, kada žolė paaugs, ir šienauti pradėsime tik kitą savaitę“, – sako jis.

Ūkininkas turi keletą smėlingų laukų, bet kai kuriuose, anot jo, kaip matyti, šienauti visai nereikės, nes neauga ne tik užsėta žolė, bet ir piktžolės. Praėjusią vasarą A. Salyklis keturis kartus pjovė liucernas, bet šiemet ir šios žolės gerokai mažiau. „Manau, užteks ir to, ką žiemai paruošiu per vasarą, – svarsto jis. – Jei pritrūkčiau, tektų ieškotis kitur, nes mano ekologiškam ūkiui ne viskas tinka, negalėčiau pirkti patręštos.“

Dauguma Lietuvos mėsinių augintojų, anot jo, pašaro žiemai užtektinai pasiruošia patys, nes gali turėti didesnius žemės plotus, kuriuos užsėja pievomis, jas tręšia, arba auginamų kviečių plotuose naudoja sėjomainą, užsėdami žolėmis, todėl vargo dėl pašarų stokos nemato.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas