„Indėnų žemė“ prie Nemuno – tik burbule gyvenantiems vilniečiams

Pastaruoju metu kasdien girdžiu klausiant, kas darosi Jurbarke – draugams ir kolegoms kyla  įtarimų, jog nedidelis miestas prie Nemuno staiga tapo antruoju Panevėžiu, kur praėjusį dešimtmetį nevaldomai siautėjo žmones be pėdsakų pradanginanti „tulpinių“ gauja. Net sostinėje gyvenantis sūnus sunerimo, ar saugu man vaikščioti Jurbarko gatvėmis. Nesaugių vietų yra net mažuose kaimeliuose, bet Jurbarko bėda ne nusikalstamumas, o žmonių sugebėjimas iš degtuko priskaldyti vežimą ir sukelti isteriją, kuriai iš tiesų nebuvo jokio pagrindo.

Kai nepilnamečiai griauna vieni kitiems gyvenimus, žinoma, nerimauti yra dėl ko, bet tiesiai šviesiai reikia pasakyti, jog gaisras kilo visai ne ten, iš kur rūksta garsenybėms, politologams, net išrinktajam Prezidentui akis graužiantys dūmai.

Gegužės antroji pusė Jurbarke pažymėta juodu netekties ženklu. Dvi savaites dingusio septyniolikmečio ieškoję pareigūnai jaunuolio kūną rado apgriuvusiame buvusios pradinės mokyklos pastate – suvyniotą į supuvusį kilimą, apkrautą šiukšlėmis ir mokyklinių kėdžių nuolaužomis. Gal dar būtų ilgai ieškoję, jei ne draugėms išsiųstos keturiolikmetės moksleivės žinutės, kur ji drąsiai svarstė, kaip geriau paslėpti lavoną. Mergina ir septyniolikmetis jos bendrininkas jau kelios savaitės atgailauja areštinėje. Anksčiau nei pareigūnai, nusikaltimo motyvus išsiaiškino vienos miesto mokyklos septintokai, žinoję apie keturiolikmetės ir dviejų septyniolikmečių meilės trikampį.

Sūnaus neteko keturis vaikus viena auginusi pardavėja. Niekuo neišsiskiria ir nepilnamečių nusikaltėlių tėvai, todėl laikraščiams nėra apie ką rašyti. Nevažiuoja užuojautos gedinčiai motinai pareikšti prezidentai, nesiaiškina aplinkybių Seimo nariai, nedrasko akių tyrėjams visuomenininke tapusi žurnalistė.

Tačiau kai bene tuo pačiu metu kaimo turizmo sodyboje prie Skaudvilės sumušama mergina – sprogimo aidas nusirita ne tik per Jurbarką, bet ir per visą šalį. Garsenybės renka pinigus, samdomi nemokami advokatai, skaičiuojami išmušti dantys ir iš anksto užsakomos operacijos grožio klinikoje. Gražu, kad bendruomenė susitelkia ir padeda nelaimę patyrusiai merginai, bet reakcija netruko peržengti sveiko proto ribų. Su pasipiktinimu sutinkama žinia, jog merginai, kurią visi laikė atsidūrus ant mirties slenksčio, padaryti sužalojimai kvalifikuojami tik kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to netgi reikalaujama keisti įstatymus. Apie tai, kad panelė neteko ne šešių, o vos vieno danties, niekas jau net nenori girdėti.

Taip, ne dantų skaičius svarbu, nes nėra motyvų, galinčių pateisinti tokį barbarišką nusikaltimą. Tik kodėl bandymas išprievartauti, kaip skelbiama, septyniolikmetę, staiga sprogsta lyg atominė bomba, užnuodydama visą Lietuvą, o tikroji tragedija lieka šešėlyje?

Ir čia kaip yla iš maišo išlenda esmė: kumščius į darbą paleidusio sportininko tėvai priklauso Darbo partijai. Kažin, ar taip pat audringai būtų sureaguota į, tarkime, konservatorių šeimos atžalos padarytą nusikaltimą, bet vos pasklidus žiniai apie žmones, siejamus su Darbo partija, suveikė sniego gniūžtės efektas. Mušeikos tėvai tapo „įtakingi ir turtingi, todėl visus galintys nupirkti veikėjai“, „miesto taryboje skirstantys pinigus“, „darantys spaudimą“, kad sūnus būtų kuo greičiau paleistas iš areštinės ir t. t.

Įdomiausia, kad Jurbarke, kur visi vienas kitą pažįsta, niekas tokių politikų nežino – nei jie kada nors buvo išrinkti į savivaldybės tarybą, nei užėmė bent kokias, pačias menkiausias valstybės tarnybos pareigas. Provincijoje, kur kasmet mažėja žmonių, dabar jau bene kas antras aktyvesnis pilietis yra kurios nors partijos rinkiminiuose sąrašuose, bet vadindama juos visus „įtakingais politikais“, garbės žodis, savo aplinkos žmonių būčiau nesuprasta. Ir kovų menų sportą kultivuojančio mušeikos tėvai yra paprasti žmonės, sunkiai prasimušę gyvenime. Dėl nusikaltimo, kuris dar net neįrodytas, jie staiga atsidūrė baisioje mėsmalėje, todėl bijo net pasirodyti gatvėje – neduok Dieve, dar sutiks ką nors iš aukos artimųjų, apkaltins darant spaudimą.

Tokioje situacijoje galime atsidurti kiekvienas, auginantis vaikus. Kalbėdamas apie tai, ar saugu Jurbarke, policijos komisaras Aivaras Dumčius neslėpė, jog dabar nesaugiausia socialiniuose tinkluose. Nors Lietuvoje nesantaikos sėjimas, kurstymas susidoroti draudžiamas, beveik kiekvienam komentare reikalaujama linčo teismo, platinama be teismo nuteisto vaikino nuotrauka.

O juk abu – ir auka, ir numanomas jos užpuolikas yra nepilnamečiai, abiem vienodai  turėtų veikti apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas. Gal „įtakingų politikų“ vaikams jis netaikomas?

Neteko girdėti, kad tuo būtų susirūpinusi stropioji ponios Dovilės Šakalienės vaiko teisių apsaugos pareigūnų armija, nors kaip tik jiems reikėtų pasidomėti, ką dešimtokai, prisikvietę vyresnių draugų, gegužės 26-ąją veikė kaimo turizmo sodyboje, kur ir įvyko nusikaltimas?

Nesakau, jog kalta mergina, bet jos tėvas taip pat turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kas įvyko – juk neslepia, kad žinojo, kur dukra išvyko, ir dargi stebėjosi, kad taip anksti, tik pusę keturių ryto, jam skambina! Abejingai į visa tai, atrodo, žiūri ir gimnazijos direktorė, papasakojusi žurnalistams, jog ne pirmą kartą nepilnamečiai kaimo turizmo sodyboje rengė vakarėlius, kurie, žinant dabartinio jaunimo pomėgius, galimai virsta orgijomis. Mano jaunystės laikais už tokias naktines išvykas iš namų tėvai gerai įkrėsdavo beržinės košės.

Kaip dažniausiai iš didelio debesies būna mažai lietaus, taip šįkart atsitiko ir Eržvilke, kur visi staiga pasijuto sekami automobiliuose su uždengtais numeriais sėdinčių nepažįstamų jaunuolių. Miestelėnų saugumu susirūpinę pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad jokio persekiojimo nebuvo, o vienintelis gyventojas, matęs nežinomą automobilį, negali atsiminti, ar jo numeriai buvo uždengti. Belieka pripažinti, kad baimės akys išties didelės.

Nebuvo ir masinių paauglių muštynių, dėl kurių taip susijaudino dziudo trenerė Diana Arlauskaitė, iškvietusi policiją kelioms merginoms, pasiruošusioms kumščiais kovoti dėl kavalieriaus. Būtų jas pati lengvai sudrausminusi, tik dabar įstatymai neleidžia net liestis prie nepilnamečio – geri norai gali baigtis areštinėje, todėl protingi žmonės nerizikuoja.

Faktas, kad vaikams per daug leidžiame, todėl paauglystėje nebesugebame jų sutramdyti. Tačiau tai nereiškia, kad provincija tapo „indėnų žeme“, kur gyvenama pagal vietines „paniatkes“, nerašytas „vierchų“ taisykles ir visos problemos sprendžiamos kumščių smūgiais.

O būtent tokį provincijos įvaizdį pristato politikos ir visuomenės apžvalgininkas Audrius Bačiulis su jaunimo pamėgtu šou projektų herojumi Algiu Ramanausku „Youtube“ kanale kuriantis pokalbių laidą „apie Lietuvos ir pasaulio politines ir socialines aktualijas“. Po vieno tokio vaizdelio visų metų pedagogų įdirbis aiškinant vaikams apie patyčių žalą nueina šuniui ant uodegos.

„Išmintingas“ politikos apžvalgininkas, aiškinantis, kad sostinėje gyvenantys visiškai nesupranta, kas vyksta tokiose provincijos „landynėse“ kaip Jurbarkas, rimtu veidu tvirtina, jog vietinio elito „žvėriukas“ sudaužė „paprastų žmonių“ mergaitę, nes „motina yra iš neliečiamųjų“ ir „periodiškai sėdi miesto taryboje“. Ar tai, nežiūrint į neišmatuojamą melą, nėra bandymas supriešinti visuomenę?

Juo labiau, kad didžiajai daliai informacijos sklaidos kanalų provincija įdomi tik dėl tokių rezonansinių nusikaltimų. Ar daug kas žino, kiek daug pasiekusių menininkų, rašytojų, šviesuolių gyvena tame pačiame Jurbarke? Gal tik vilniečiai, neišvažiuojantys iš pačių susikurto miesčionybės burbulo, ir įsivaizduoja, jog už 100 km nuo sostinės prasideda „indėnų žemė“. Tačiau ir jiems turėtų būti aišku, kad nusikaltimų, net ir pačių žiauriausių, yra ne tik provincijoje.

Galima smerkti vietinę valdžią dėl to, kad ji neskiria jokio dėmesio teigiamam savo krašto įvaizdžiui kurti. Tačiau ir žurnalistai, ypač vietiniai, leisdami „antis“ privalėtų jausti atsakomybę. Net jei vis dar gajus požiūris, jog gerų žinių iš kaimo niekam neparduosi – aukštai konvertuojami tik skandalai.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė