Inesa Uktverienė: „Suknelė – moters privilegija“

Vasaros žieduose paskendęs Kauno botanikos sodas sekmadienį virto podiumu. Rankomis sukurtam grožiui neabejingos žymios moterys demonstravo specialiai joms nertas ir megztas sukneles. „Siekiau, kad kiekviena suknelė atspindėtų ją vilkinčios moters asmenybę, charakterį“, – sako savo projektais mezgimą ir madą suartinanti Inesa Uktverienė, šįkart pakvietusi į fotosesiją „Svajonių suknelė“.

Inesa Uktverienė, projekto „Svajonių suknelė“ sumanytoja

Savo rankomis suteikėte pavidalą moterų fantazijai – sukūrėte jų svajonių sukneles. Nelengva užduotis?
Dažniausiai madą diktuoja dizaineriai, tarkime, sako, kad šią vasarą madinga balta spalva, o rudeniop ją pakeis pilka… Bet moterys yra skirtingos – nesvarbu, kas dabar madinga, balta ar pilka, galbūt kuriai norisi rožinės. Todėl teiravausi visų podiumu žingsniavusių moterų nuomonės. Pavyzdžiui, Gerda Žemaitė išdavė, kad nori šokolado spalvos suknelės, bet niekur tokios neranda. Ingrida Kazlauskaitė prasitarė, jog trokšta rožinės, raštu primenančios gėles. Savo kūrybą sujungiau su jų norais, todėl konkreti suknelė tapo ją vilkinčios moters, o ne mano svajonių drabužiu.

Kaip kilo mintis paversti modeliais garsias šalies moteris?
Norisi, kad mezgimas neliktų tik močiučių veikla, neapsiribotų servetėlėmis. Žinomi žmonės yra svarbūs – juos vertiname, į juos lygiuojamės. Manau, pamačiusios šias moteris jaunos merginos sakys: „Aš irgi nusinersiu tokią suknelę, atrodysiu ne ką prasčiau!“

Ar rankdarbiai tebėra svarbūs moderniai moteriai?
Be abejo. Rankų darbas labai vertinamas pasaulyje. Tik rankomis sukuriami vienetiniai drabužiai. O moterims juk reikia įdomių, išskirtinių apdarų. Patikėkite, nertas drabužis, jeigu jį pateiksite šiuolaikiškai ir skoningai, nenusileis garsiausių pasaulio mados namų darbams. Žinoma, ne visiems duotas kūrybos genas. Tačiau nėra padėties be išeities – kiekviena moteris turi mezgančią, neriančią mamą, sesę ar draugę. O kūrybingus žmones reikia palaikyti. Pagirkite jų gaminius ir nustebsite – žmogus dėl jūsų nuoširdžiai pasistengs, nuners išsvajotą suknelę.
Šiuolaikinės moterys emancipuotos, veik­lios, siekia karjeros ir dar išlaiko mažiausiai tris namų kampus. Kaip joms neprarasti moteriškumo?
Reikia daugiau galvoti apie save – gyvenimas per greitai bėga. Vaikai užauga, vyrai turi savo norų, pomėgių, negalime pamiršti ir savųjų. Kai moteris laiminga, patenkinta, graži, aplinkiniai taip pat yra laimingi. Grožis išties daro pasaulį šviesesnį. Patarčiau moterims dažniau vilkėti sukneles, juk tai – jų privilegija!

Kaip pati atradote mezgimą?
Visada buvau linkusi į meną: ilgos valandos prie fortepijono, piešimas ant drobės ir mezgimas, kurio išmokė mama, buvo tarsi priklausomybė. Vartydama senus nuotraukų albumus visur save matau apmegztą nuo galvos iki kojų – mama tada megzdavo labai daug. Vasarą – nertos suknelės ir kojinytės, rudenį – melanžiniai paltai, kelnės, kepurės… Ko gero, nuo mažens buvau užkoduota gyventi tarp siūlų. Vos išmokusi megzti, kurdavau ilgus šalikus, vėliau prasidėjo pirmieji megztukai, nuo tada virbalai visada buvo su manimi. Studijų metais mezgimą teko atidėti.

Panašu, kad trumpam?
Tolesnė mano istorija primena dabartines emigrantų istorijas. Ketverius metus praleidau Londone, šis miestas man suteikė viską, ką turiu dabar. Pirmą kartą įėjusi į siūlų parduotuvę Londono centre ir pamačiusi prabangius siūlus netekau amo dėl jų grožio. O idėja išleisti mezgimo žurnalą kilo spontaniškai – kai grįžusi į Lietuvą spaudos kioske radau tik vieną leidinį, skirtą mezgimui, nebuvo jokio pasirinkimo. „Mezginių pasaulis“ gyvuoja jau 12 metų. Iš didelio noro paskatinti megzti jaunas moteris gimė naujas priedas „Mezgimas ir mada“, kuriame mezginius pristato garsios lietuvės.

Kokia šventė be suknelės?!
Ingrida Kazlauskaitė, dainininkė

Manau, moteris ir suknelė yra neatsiejami dalykai. Galbūt tokį požiūrį lėmė mamos pomėgis puoštis – koncertams ir įvairioms šventėms ji rinkdavosi sukneles. Ir pati mėgstu šį drabužį: kai būna ypatinga proga, visada galvoju, kokią suknelę dėvėsiu. Be suknelės šventė nebus šventė! Kadangi ši vasara niūri ir lietinga, pasirinkau demonstruoti ryškią suknelę. Ji pralinksmina, įneša šviesos, nes mūsų kasdienybėje per daug tamsių spalvų drabužių. Tiesa, šiandien sau primenu migdolinį sausainį. Kadangi be galo juos mėgstu, puikiai jaučiuosi su šia suknele. Su moteriškumu man asocijuojasi ilgi, prižiūrėti plaukai. Ilgaplaukė yra moteriška, seksuali, patraukli. Juk ir pasakų veikėjos – ilgakasės, kai princai jas gelbėdavo iš bokšto, šios nuleisdavo plaukus žemyn. Antrasis moters atributas – kvepalai.

Tinka pašėlusiai moteriai
Gerda Žemaitė, „TV pagalbos“ žurnalistė

Sukneles mėgstu, jų turiu tikrai daug, bet kasdien renkuosi patogesnius drabužius: džinsus, palaidines. Šiandien dėvima suknelė – kaubojiška, puikiai tinkanti pašėlusiai moteriai. Man ji patiko iš pirmo žvilgsnio, iš karto pagalvojau apie kerzinius batus ir skrybėlę. Tiesa, vietoj jos plaukus puošia gėlės – taip gražiau. Kalbant apie grožį ir moteriškumą, visada atkreipiu dėmesį į moterį, avinčią aukštakulnius. Jie suteikia elegancijos, moteris atrodo pasitempusi. Manau, tai pastebi ir vyrai.

Gintarė Slausgalvienė,  šokėja ir šokių trenerė

Esu pasipuošusi gana romantiška, elegantiška suknyte, ją pavadinčiau „Pajūrio romantika“. Plušėdama studijoje renkuosi kelnes, o sukneles dažniausiai dėviu vasarą – jų plevėsavimas suteikia moteriškumo, smagu tuo pasidžiaugti. Be abejo, šokdama taip pat vilkėjau daug puikių suknelių. Svajonių suknelė vis kita – keičiasi skonis, mėgstamos spalvos. Pamenu, vienu metu rinkdavausi tik juodas sukneles ir kitus drabužius, po kurio laiko – vien mėlynus. Manau, tai priklauso nuo moters nuotaikos, brandos ir to, kas parduotuvėje patraukia akį. Išgirdus sąvoką „moteriškumas“, į galvą pirmiausia ateina nematerialūs dalykai: šypsena, blizgančios akys, švelnumas. Taip pat grakštumas ir šokis – mano nuomone, tai be galo moteriška.

Šiandien tapau nuotaka
Inga Budrienė, švenčių organizatorė ir dekoratorė

Sukneles išties mėgstu, jas galiu dėvėti kasdien, jeigu neturiu darbų, įpareigojančių rinktis kitokius drabužius. Šiandien nuotaka tapau, galima sakyti, atsitiktinai. Kai Inesa atsiuntė modelių pavyzdžius, pasirinkau baltą suknelę. Apskritai nertos suknelės man asocijuojasi su vasara, pajūrio kurortu, basomis kojomis… Tačiau lietuviškas oras pakoregavo mano planus – iš pajūrio gražuolės virtau nuotaka. Moteris man – suknelė, aukštakulniai, sutvarkyti nagai, prižiūrėti plaukai. Ir, žinoma, šypsena, sklindanti iš vidaus.

Eglės KĖVALAITĖS-MAČIONIENĖS ir Laimučio Brundzos fotoreportažas