Kai visi darbštūs ir vieningi

Savo didžiausia sėkme ūkininkai Valdas, Dangirutė ir Raimundas Kazakevičiai vadina šeimos darną ir darbštumą.

Gavaltuvos kaime (Marijampolės sav.) per laukus veda du keliai: Ąžuolo ir Ūkininkų gatvėmis vadinami. Jie atvingiuoja iki pat Dangirutės ir Valdo Kazakevičių ūkio. Beveik 100 ha dirbantys ūkininkai laiko arti 100 galvijų, iš jų 42 melžiamas karves. Ne vienus metus kurtas jų pieno ūkis daug vargo matė, atlaikė ne vieną išbandymą ir išliko tik todėl, kad čia dirba ir gyvena labai darbšti ir darni šeima.

Darbus dalijosi po lygiai
„Ši sodyba – vyro tėviškė. Kai ėmė grąžinti žemes, ūkį perėmė mūsų šeima. Keturi mūsų vaikai tuo metu buvo visiškai nedideli, laimė, mums labai pagelbėjo močiutė. Turėjome 33 hektarus žemės. Kad ją išsipirktume, iš pradžių auginome cukrinius runkelius. Laikėme apie 10 kiaulių, avių, karvių, arklį. Į visas puses skubėjome, dirbome. Tačiau baigiantis metams paaiškėdavo, kad daug aprėpus labai menka iš to nauda. Supratome, kad reikia pasirinkti vieną kryptį. Pardavėme kiaules, deja, labai nuostolingai, nes paršelius pirkome brangiai, o kol užauginome, kiaulės labai atpigo ir atidavėme jas kone už dyką. Labai supykome, tad kiaulių daugiau nebeauginome. Tuomet iš Meškučių žemės ūkio bendrovės nusipirkome 10 holšteinizuotų telyčių. Tai buvo pirmoji mūsų veislinė banda. O kai pradėjo galvijus vežti iš Vakarų į Lietuvą, įsigijome dvi grynaveisles holšteinų veislės karves iš Vokietijos“, – prisimena ūkio kūrimosi pradžią Dangirutė.
Ūkį plėtė ir tvartus galvijams ūkininkai statė dalimis, nes pinigų niekada nebuvo per daug. Ką tik uždirbdavo – investavo į ūkį. Ne vienas paklausdavo, kada naują namą statysis, mat su visais vaikais glaudėsi senoje tėvų troboje. Vaikai spėjo suaugti ir tik visai neseniai sodyboje iškilo naujas gyvenamasis namas…
Dangirutė ir Valdas užaugino tris sūnus ir dukrą. Vaikai nuo pat mažens išmoko dirbti ūkiškus darbus, padėti tėvams. Žemės ūkio universitete verslo vadybos magistrantūroje studijuojantis Rai­mundas (28 m.) tikina, kad vaikystėje kiekvienas jų žinojo, ką turi daryti ir nebuvo dėl to jokių abejonių. Brolis Justinas (25 m.), taip pat aukštuosius žemės ūkio mokslus baigęs, ketina susieti savo gyvenimą su žemės ūkiu, o Edmundas (30 m.) ir Rūta (21 m.) – jau miestiečiai.

Nepabūgo kreiptis paramos
Pieno ūkis buvo suformuotas prieš pat atsirandant ES paramai. Ūkininkai ryžosi dalyvauti Pieno direktyvos programoje. Kadangi labai trūko vandens galvijams girdyti, jiems atrodė svarbiausia įsirengti giluminį gręžinį.
„Anksčiau kibirais vandenį tempdavome į tvartą. Išsemdavome visą šulinį, visą kūdrą, vaikai vandenį gabendavo iš netoliese tekančios Šešupės. Atsiradus gręžiniui, negalėjome atsidžiaugti, kad karvutės gali atsigerti tiek, kiek nori. Melžėme piendaves rankomis, nes neturėjome melžimo aparato. Kai nusipirkome nedidelį vakuuminį pieno melžimo aparatą, darbas tapo lengvesnis, nutarėme plėsti pieno ūkį. Tačiau padaugėjus gyvulių supratome, kad su turima technika neišsisuksime, tada tvarte įsirengėme stacionarią melžimo įrangą. Po Pieno direktyvos buvo Nitratų direktyva, savo jėgomis su vaikais pasistatėme mėšlidę ir nusipirkome nedidelį traktoriuką–krautuvą. Tai buvo dar vienas mūsų mažas ūkio stebuklas, nes anksčiau viską tekdavo sunešioti, sukilnoti rankomis. Tuo metu jau laikėme 20 karvių ir dar tiek telyčių. Vaikai sugrįžę iš mokyklos griebdavo į rankas šakes ir kokią valandą darbuodavosi, kol pripešdavo ir prinešdavo galvijams pašaro, tai buvo jų kasdienė pareiga“, – prisimena Valdas ir Dangirutė.
Kai gyvulių vis daugėjo, ūkininkai nutarė, kad būtina gera šienavimo technika. Buvo pakilusios pieno supirkimo kainos, atsirado daugiau pajamų, tad nusprendė ūkį modernizuoti. Tuo metu Kazakevičiai jau laikė apie 70 galvijų, iš kurių 39 buvo karvės. Žemės tuo metu turėjo per 60 ha, dalį savo, dalį nuomotos. Pasinaudoję paramos programa jie įsigijo visą šienauti reikiamą techniką.
„Galėjome pasiruošti puikių pašarų ir laiku. Gyvuliams pašarus užsiauginame patys – pusę žemių užima pasėliai, pusę – pievos. Kol kas grūdus sunaudodavome vien savame ūkyje, bet šiemet planuojame grūdų ir parduoti, nes žemės šiek tiek plečiasi. Turime pasėję apie 20 ha žieminių javų ir dar apie 15 ha pasilikome vasarinių sėjai. Kaip ruošti pašarus, mus konsultuoja A. Stulginskio universiteto docentas Evaldas Klimas. Dabar esame įveisę 5 ha ypač geros pievos iš 9 rūšių žolių mišinio, kurį sudarė būtent E. Klimas. Prisukame apie 100 ritinių puikios žolės. Kol kūrėme savo ūkį, mums labai padėjo ir mūsų veterinarijos gydytojas Arūnas Vaičiūnas, jo paramos sulaukdavome bet kuriuo paros metu“, – gerų žodžių savo pagalbininkams negaili ūkininkai.

Kiekviena sėkmė su nesėkmių kraičiu
Kai ūkininkai 2008 m. rengė dokumentus paramai gauti, pieno kaina buvo 1 Lt/kg, vos tik atidavė dokumentus, kaina krito per pusę, o verslo plane buvo numatyta 70-80 ct/kg, tad kai reikėdavo mokėti įmokas bankui, tiek nebūdavo ūkyje uždirbę. Laimė, atsirado ūkininkų turgeliai.
„Įsirengėme cechelį ir prigaminę sūrių, grietinės, sviesto tris kartus per savaitę vykdavome į Kauną. Mūsų pieno produktai ten buvo labai paklausūs. Kooperavomės tada su ūkininku Rimantu Mieldažiu, nes ir kuras, ir turgaus mokestis buvo per pusę. Kai ir Marijampolėje ėmė veikti ūkininkų turgelis, prekiaudavome ir Kaune, ir čia. Labai vargome.
Nors labai stengėmės, atėjo kartą ypač sunkus metas, kai teko spręsti, ar atiduodame viską bankui ir bankrutuojame, ar bandome gelbėtis. Tada vaikai pareiškė, kad to tikrai nebus ir jie dirbs tiek, kiek reikės, kad tik būtų išsaugotas taip sunkiai mūsų kurtas ūkis. Aš džiaugiuosi, kad net ir labai vargdami mes išlikome, o juk tuo metu žlugo daug pieno ūkių“, – su ašaromis akyse Dangirutė pasakojo ūkio išlikimo istoriją. Šiuo metu ūkininkai laiko beveik 100 galvijų – 42 melžiamas karves, visa kita – telyčios ir buliukai. Ūkį po truputį atsidalija su sūnumis.
Praėjusį rudenį vėl atsirado Jaunojo ūkininko įsikūrimo parama, tad Raimundas nusprendė parengti projektą ir, jei gaus paramą, pirks ūkio technikos, nors labiau už tuos pinigus būtų norėjęs įsigyti veislinių galvijų bandą, bet to programoje nenumatyta.
„Planavome didelę ūkio plėtrą, įsigijome netoliese esantį kolūkio fermų pastatą, kur būtų tilpę apie 200 galvijų. Leidome jame tokiai firmelei susidėti šiaudus. Rudenį, lapkričio mėnesį, kažkas tą pastatą padegė ir supleškėjo jų šiaudai ir mūsų tvartas. Netekus pastato reikėjo skubiai spręsti, kur žiemos galvijai. Tada Raimundas pastatė „jurtą“ – mes taip vadiname jo sudėtą statinį iš presuotų šiaudų. Septyni simentalų veislės buliukai jame puikiai jaučiasi ir auga net geriau už esančius tradiciniame tvarte. Veterinarijos specialistai taip pat patikino, kad toks statinys yra geras atradimas“, – džiaugėsi sūnaus išradingumu Dangirutė. Kazakevičiai laiko dar devynias veršingas simentalų veislės telyčaites – mėsiniai galvijai bus Raimundo, o tėvams liks karvutės ir telyčaitės.

Neramu dėl pieno ūkio ateities
Šiuo metu ūkininkai ir vėl kiek sunerimę, svarsto, ką reikės daryti su pieno ir galvijų ūkiu, nes kainos už pieną ėmė skausmingai kristi. Vidutiniškai iš ūkio kasdien išvažiuoja po 700-800 kg pieno. Rudenį dar gaudavę apie 70 centų už litrą pieno, dabar gauna tik 17 euro centų. „Dar taip nebuvo, kad žiemos laikotarpiu už pieną kainos būtų taip nukritusios, o sausio mėnesį jau matome, kad jos du kartus sumažėjo. Tokios kainos sužlugdys ne vieną ūkį. Tad apie ūkio plėtrą negali būti nė kalbos,“ – liūdnai svarstė ūkininkai.
Jei kainos už pieną ir toliau kris, ūkininkai vėl galvoja grįžti į turgelius, kur neprekiavo jau apie penkerius metus. „Ketiname ūkyje įsirengti modernų cechelį, kur galėtume pieno produktus ne tik gaminti, bet ir juos sufasuoti. Jau pamėginau gaminti fermentinius sūrius ir labai džiaugiuosi, kad pavyksta“, – neketina nuleisti rankų Dangirutė.
„Tikimės, kad situacija pieno rinkoje pagerės, nes visada taip būna, kad po duobės vėl pakilimas ir tie, kas išsilaiko, – laimi. Svarbiausia nepalūžti. Pajuokaujame visi kartu iš savo vargų ir dirbame toliau. Labai džiaugiamės savo darbščiais vaikais, visi esame labai vieningi. Žinoma, atostogauti kurortuose neturime laiko, bet nuvykti pasižiūrėti į kitose šalyse esančius ūkius bei parodas tenka. Viena galime pasakyti – visur gerai, bet pas mus – geriausia“, – tikina vargo užgrūdinta ūkininkų Kazakevičių šeima.

Susigundė ir šilauogėmis, riešutmedžiais
Prieš keletą metų prie paupio jie pasisodino šilauogių plantaciją, sako, jog tai kada nors bus alternatyva pieno ūkiui. „2012 m. dalyvavome viename seminare Šilutėje pas Vladą Letuką ir išvydome ten derančias šilauoges. Tai atrodė taip nuostabiai, kad šilauogių nusprendėme auginti ir savame ūkyje. Tuo metu buvo labai didžiulės sodinukų kainos, bet užsisodinome jomis apie 60 arų. Ta vieta labai tinkama šilauogėms – prie pat Šešupės, tad laistyti nesudėtinga. Privežėme durpių, pjuvenų, padarėme viską, kaip mokino. Kol kas mūsų šilauogės auga labai gražiai, šiemet turėtų subrandinti pirmąjį derlių. Vis nueiname jomis pasigrožėti, nuo darbų atsikvėpti. Turime ir apie pusę hektaro graikinių riešutmedžių, prieš trejus metus pasodinome 40 medelių. O tarp riešutmedžių šį pavasarį ketiname dar aviečių pasodinti“, – gražius ateities planus dėlioja ūkininkai ir net negalvoja pasiduoti gyvenimo iššūkiams.

Milda JONKIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

kaimo_laikrastis  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.