Kaimas jaunųjų veterinarijos specialistų nelaukia

Kaimuose mažėjant gyvulių skaičiui, mažėja ir regionuose dirbančių veterinarijos gydytojų. Kita vertus, skundžiamasi, kad trūksta specialistų, norinčių gydyti stambius ūkinius gyvūnus. Nors veterinarijos gydytojų kasmet parengiama per šimtą, į kaimą jie nesiveržia, o ir įsitvirtinti ten pradėti privačią praktiką ką tik studijas baigusiam jaunam specialistui yra ypač sunku.

Veterinarui tenka ir ūkininkauti

„Kai kaimuose mažėja gyvulių, išgyventi vien iš veterinarijos gydytojo praktikos būtų sudėtinga. Kuo tolyn, tuo darosi sunkyn. Todėl daktarauju ir ūkininkauju“, – sako Kelmės rajone gyvenantis veterinarijos gydytojas ir ūkininkas Kęstutis Levickis.

Kelmės rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, nuolat mažėja laikomų gyvulių skaičius. Per pastarąjį dešimtmetį smulkių gyvulių ūkių šalyje sumažėjo perpus. Jei anks­čiau kone kiekviename kaimo ūkyje laikyta kiaulių, avių, karvių, net arklys, tai dabar smulkūs ūkininkai, šeimos gyvulių savo reikmėms nebeaugina. Nebelaiko karvių, nes pieno kainos mažos, o kiaules išretino afrikinis kiaulių maras.

„Kaimuose smarkiai mažėja stambių gyvulių, o ir smulkesnių kas kelis mėnesius sumažėja. Daug žmonių gyvulius išparduoda, nes laikyti neapsimoka. Reikia kažkur dirbti, kad išlaikytum gyvulį. Pati karvė savęs neišsilaiko“, – apgailestauja K. Levickis.

Ūkiuose mažėjant gyvulių skaičiui, mažėja ir regionuose dirbančių veterinarų. Norintieji iš tokios veiklos išgyventi turi važinėti gydyti gyvulių po daugelį vietovių. Labiau pasiseka įsidarbinusiems stambiose bendrovėse, tačiau Lietuvoje tokių stambių ūkių nėra daug.

K. Levickis gydyti gyvulių važinėja ir į kitas seniūnijas, kartais net į gretimą rajoną. Tenka nuvažiuoti didelius atstumus, bet vien iš veterinarijos gydytojo darbo vis vien neišgyventų.

„Kai plačiai apvažiuoju, tai dar nieko, o kas mažiau teritorijos aptarnauja, tam sunkoka verstis“, – teigia veterinarijos gydytojas.

Kai mažėja gyvulių, veterinarijos gydytojai negali dirbti visu krūviu.

Pasak K. Levickio, jaunam specialistui šiais laikais įsitvirtinti kaime, jei niekas nepadeda, galimybių beveik nėra.

„Seniau būdavo, kad jaunam specialistui suteikia darbą ir net gyvenamąją vietą, o šiais laikais niekas nesirūpina – kur nori, ten susirask. Pameta, ir išgyvenk kaip negyvenamoje saloje. Dabar jaunam veterinarijos gydytojui atvažiuoti ant pliko lauko, įsikurti ir dirbti kaime šansų nėra“, – įsitikinęs K. Levickis.

Daugiausia – vyresniojo amžiaus

Tam pritaria ir Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) viceprezidentas, privačios praktikos veterinarijos gydytojas Skuodo rajone Petras Tamašauskas.

„Kaime įsitvirtinti studijas baigusiems veterinarijos gydytojams yra sudėtinga. Jie turi daug žinių, energijos, bet tokiam darbui reikia turėti automobilį, įrangą, įrankių, vaistų. Viskas nemažai kainuoja, o dar ir kažkur gyventi reikia. Ir jei nepadeda tėvai, jaunam specialistui sunkoka apsigyventi kaime ir dirbti pagal įgytą profesiją. Juo labiau kad kaimuose mažėja laikomų gyvulių, atitinkamai mažėja ir veterinarijos gydytojų darbo poreikis“, – tvirtina P. Tamašauskas.

Yra savivaldybių, kur mažai galvijų ir tedirba vienas ar du veterinarijos gydytojai. Kai kuriuose rajonuose mažėja ir smulkiųjų, ir stambiųjų gyvulių.

„Dabar tendencijos tokios: smulkieji ūkininkai laiko vis mažiau galvijų, bet stambėja gyvulių bandos. Jei ūkininkas turi šimtą melžiamų karvių, tai, jei galimybės leidžia, įsigyja ar užsiaugina daugiau ir laiko du šimtus“, – teigia veterinarijos gydytojas, LVGA viceprezidentas.

Skuodo rajone situacija geresnė: galvijų laikoma vis dar nemažai, dirba dvylika veterinarijos gydytojų. Visgi jie – vyresnio amžiaus, tad visi į pensiją išeis panašiu laiku. Ar bus kam juos pakeisti, kai jaunimas į rajonus nesiveržia? Vis daugiau veterinarijos studijas baigusių jaunų specialistų lieka dirbti smulkių gyvūnų klinikose miestuose.

„Mūsų karta sensta, dirbančių rajonuose veterinarijos gydytojų amžiaus vidurkis – netoli 60 metų. Skuodo rajone iš dirbančių dvylikos veterinarijos gydytojų tik vienam dar nėra penkiasdešimties metų, o visi kiti vyresni“, – sako P. Tamašauskas.

Paramą gauti sudėtinga

„Mes rūpinomės, kad veterinarijos gydytojai, kaip ir jaunieji ūkininkai, gautų paramą ir galėtų įsitvirtinti kaime. Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija pasiekė, kad kaimo vietovėse dirbantys veterinarijos gydytojai galėtų teikti paraiškas paramai pagal Kaimo plėtros programos 2014–2020 m. priemonės „Ūkių ir verslo plėtra“ sritį „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“. Tačiau problema ta, kad daugiau galimybių pretenduoti į projekto lėšas turi tie pareiškėjai, kurie sukuria daugiau darbo vietų kaime. Veterinarijos gydytojas įkuria individualią įmonę, kur jis vienas ir savininkas, ir darbuotojas“, – teigia LVGA prezidentas prof. Vidmantas Bižokas.

Veterinarijos gydytojai, parengę projektus, dažniausiai nesurenka net minimalaus balų skaičiaus, nes daugiau balų skiriama už darbo vietų skaičiaus įkūrimą ir išlaikymą tam tikrą laiką.

„Veterinarijos gydytojas ruošdamas projektą gauna žymiai mažiau balų negu koks nors žmogus, sugalvojęs, pavyzdžiui, atidaryti kaime kirpyklą ir įdarbinti du tris žmones. Jaunas veterinarijos gydytojas negali įdarbinti nė vieno asmens ir nepatenka į kitą projekto etapą, tad ir paramos negauna. Pora veterinarijos gydytojų pamėgino pretenduoti į šią paramą: už projekto rengimą sumokėjo po 1,5 tūkst. eurų, bet nepakliuvo į tolimesnį etapą. Taigi ne tik paramos negavo, bet dar ir prarado nemažas pinigų sumas“, – tvirtina prof. V. Bižokas.

LVGA prezidentas taip pat atkreipė dėmesį, kad kaimuose daugiausia dirba vyresnio amžiaus veterinarijos gydytojai, todėl reikėtų, kad jauni specialistai papildytų rajonuose dirbančių specialistų būrį.

„Nors produkcijos gyvūnų skaičius Lietuvoje labai sumažėjo, dabar kaimuose dirbantys veterinarijos gydytojai kažkada išeis į pensiją, o jaunų specialistų suinteresuotumas dirbti kaime labai kritęs. Tik baigęs studijas veterinarijos gydytojas atvažiavęs į kaimą turi įsteigti savo įmonę, nusipirkti darbo priemones, įsigyti automobilį, pasirūpinti gyvenamąja vieta. Jei jaunas specialistas ateina dirbti į tokią vietovę, kur jau 20 ar 30 metų darbuojasi veterinarijos gydytojas, turintis ryšių su ūkininkais ar bendrove, jis turi įrodyti tiems ūkininkams, bendrovei, kad bus geresnis už tą, kuris čia dirba jau seniai. Tai padaryti jaunam specialistui, tik ką baigusiam studijas ir dar neturinčiam tiek praktinių įgūdžių, kiek jų turi seniai dirbantis vyresnio amžiaus veterinaras, yra labai sunku“, – teigia prof. V. Bižokas.

Dėl menkų galimybių įsitvirtinti kaime ir dėl to, kad regionuose mažėja stambių gyvulių, jauni specialistai noriau renkasi smulkių gyvūnų gydymo praktiką, veterinarijos laboratorijas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius miestuose ir rajonuose.

Nelengva įsitvirtinti

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto dekanė prof. dr. Vita Riškevičienė teigia, jog veterinarijos gydytojų parengiama pakankamai, ir situacija nėra katastrofiška, kaip kartais teigiama viešojoje erdvėje. Per pastaruosius metus veterinarinės medicinos studijas vidutiniškai baigia po 110 veterinarijos gydytojų. Didžiausia absolventų dalis dirba praktinį veterinarijos gydytojo darbą.

LSMU Veterinarijos akademijos diplomai yra pripažįstami Europos Sąjungoje. Iš Lietuvos į kitas šalis vidutiniškai išvyksta 3–4 studijas baigę veterinarijos specialistai.

„Pastaraisiais metais padaugėjo absolventų, kurie išvažiuoja dirbti į rajonus. Tačiau pagrindinė bėda ta, kad kaimas nelabai jų laukia“, – tvirtina prof. dr. V. Riškevičienė.

Viena priežasčių – jaunam specialistui nelengva įsitvirtinti kaime, ten dirbantys veterinarijos gydytojai yra jau garbaus amžiaus, gyvulių skaičius nėra labai didelis, o stambieji ūkininkai, kompleksai veterinarijos gydytojus turi.

„Negalima sakyti, kad nėra jaunų žmonių susidomėjimo produkcine gyvulininkyste, tačiau, kaip ir visame pasaulyje, taip ir mūsų šalyje, apie 50 proc. absolventų eina dirbti su smulkiaisiais gyvūnais, nes toks yra poreikis“, – teigia Veterinarijos fakulteto dekanė.

Ji siūlo imti pavyzdį iš vienos įmonės, kuri LSMU Veterinarijos akademijos studentams siūlo atlikti pas juos praktiką. Jei mato, kad tai būtų specialistas, kokio jiems reikia, įmonė siūlo pasirašyti sutartį, padeda susimokėti už studijas, o finansinės paramos grąžinti nereikia, jei specialistas atidirba įmonėje sutartyje numatytą laiką.

„Jauni žmonės pamato, kad šiuolaikiniai ūkiai yra modernūs, patrauklūs, ir eina ten dirbti. Minėta įmonė jau įdarbino keturis veterinarijos specialistus. Ji penktus metus kiekvieną rudenį organizuoja susitikimus su pirmo, antro kurso studentais ir žvalgosi būsimų specialistų. Dažnai garsiausiai dejuoja, kad jiems trūksta veterinarijos gydytojų, tie, kurie nė pirštelio nenori pajudinti. Mes esame atviri ir tikrai padėsime suorganizuoti potencialių darbdavių susitikimus su studentais. Jei tik yra toks poreikis, tikrai neturi būti problemos“, – ragina prof. dr. V. Riškevičienė.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė