Kaimo turizmas: nuo nakvynės pas ūkininką iki bajoriškos sodybos

Prieš dvidešimt metų įkurta Lietuvos kaimo turizmo asociacija šiandien vienija apie 400 narių. Kažkada skeptiškai vertintas poilsis kaime tampa vis populiaresnis. Kaimo turizmo sodybos tapo savotiškais mažais kultūros centrais, kuriuose ieško atgaivos arčiau gamtos nuo miestų šurmulio pabėgę žmonės. Čia vyksta šeimų, įvairių kolektyvų šventės, dailininkų plenerai, drožėjų ir skulptorių kūrybinės, vaikų vasaros stovyklos, konferencijos ir seminarai, puoselėjamas kulinarinis, kultūrinis ir architektūrinis paveldas. Apie tai, kaip per du dešimtmečius pasikeitė kaimo turizmo sodybos, kokias problemas tenka spręsti, su Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentu Linu ŽABALIŪNU kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

– Kaip šiandien, švęsdami savo veiklos dvidešimtmetį, galėtumėte apibūdinti mūsų kaimo turizmo sodybas? Ar daugėja čia poilsiaujančiųjų?
– Galime tik pasidžiaugti, kad jau esame pasiekę tam tikrą lygį, įgiję pripažinimą ir pasitikėjimą. Per metus pas mus randa poilsį apie 320 tūkstančių žmonių, užregistruota 700–800 tūkstančių nakvynių. Iš beveik pusantro milijono turistų, kurie lieka nakvoti Lietuvoje, kaimo turizmo sodybose apsistoja kas penktas. Tai rodo, kad jau gana tvirtai esame įsilieję į visą turizmo sistemą.
– Prieš keletą metų raginote sodybas specializuotis, kad kiek­viena teiktų išskirtines paslaugas. Ar pavyko tai įgyvendinti?
– Iš pradžių visos turizmo sodybos siūlė savo klientams labai plataus spektro paslaugas, kurių gausa neretai glumindavo ieškančius tik ramaus arba tik aktyvaus poilsio. Jose buvo galima rasti visko, tačiau nieko išskirtinio, specializuoto. Vartotojas turėjo pats susivokti, kur jam geriausiai būtų apsistoti, arba paslaugų teikėjas savaip tas teikiamas paslaugas interpretuoti. O juk rinkdamasis poilsio vietą, žmogus nori iš anksto žinoti, kas jo ten laukia, kokias paslaugas ten gaus, kiek viskas kainuos. Šie dalykai klientui turi būti labai aiškūs ir konkretūs. Pagaliau ir kaimo turizmo sodybos šeimininkas negali būti visų galų meistru. Tam jam reikėtų ne tik didesnių investicijų, bet ir kur kas daugiau pastangų pasiekti tam tikrą aptarnavimo lygį. Todėl specializaciją ir matėme kaip vieną būdų pagerinti turistų aptarnavimo kokybę.
– Kokių paslaugų dabar galima tikėtis Lietuvos kaimo turizmo sodybose? Kokios pagrindinės kryptys?
– Turbūt populiariausias yra ramus poilsis. Jo dažniausiai ieško miestiečiai. Antroje vietoje – šeimų poilsis. Tokiose sodybose pastaraisiais metais labai mėgsta apsistoti atostogų grįžtantys mūsų emigrantai. Anksčiau į jas plūsdavo šeimos iš sostinės, kitų didžiųjų Lietuvos miestų, dabar neretai atskrenda tiesiai iš Londono. Kaimo turizmo sodybos iki šiol specializavosi dešimtyje skirtingų krypčių – ramaus poilsio, šeimos švenčių, poilsio šeimoms su vaikais, verslo renginių, aktyvaus laisvalaikio, pažintinio poilsio, kulinarinio paveldo, sveikatingumo, agroturizmo ir kt. Poilsiautojai, kurie ieško atgaivos kaime, dabar nori kažko daugiau – įvairių potyrių, emocijų, nes atvažiuoti ir tik pernakvoti ant upės kranto jau tampa nebeįdomu. Todėl šiuo metu sodybos siūlo kur kas daugiau paslaugų, ne vien apgyvendinimą. Be to, keičiasi ir žmonių poreikiai. Gimsta dar dvi kaimo turizmo sodybų kryptys – ūkių lankymas ir kultūrinis paveldas.
– Ar sulaukiate daug užsieniečių, norinčių geriau pažinti mūsų gamtą, žmones, jų papročius?
– Turistų iš užsienio Lietuvos kaimo turizmo sodybose daugėja kiekvienais metais, nors jų dalis iš visų poilsiaujančiųjų nėra didelė. Toli gražu ne kiekvienos sodybos šeimininkai, net ir labai norėdami, gali priimti užsieniečius, dalyvauti tarptautinio turizmo rinkoje. Tam reikia gerai pasirengti, nemažai kultūrinių, socialinių ir pagaliau kalbos įgūdžių. Ten, kur visa tai pavyksta įgyvendinti, turistų iš užsienio stoka nesiskundžiama ištisus metus.
– Kokių šalių turistai, poilsiautojai yra labiausiai pamėgę mūsiškes kaimo turizmo sodybas?
– Dažniausiai jie atvyksta iš kaimyninių valstybių – Latvijos ir Lenkijos, taip pat Vokietijos, Suomijos. Kaimo turizmo sodybos visgi turi tam tikrų ypatumų. Neretai jos yra nutolusios nuo didesnių miestų, kitų urbanizuotų centrų. Todėl paprastai jose apsistoja tie užsieniečiai, kurie savarankiškai keliauja po Lietuvą, nori ją pažinti iš arčiau. Be to, daugelis sodybų yra nedidelės, tai apsunkina kelionių organizatorių darbą, nes jie negali susitarti dėl didesnių turistų grupių priėmimo.
– Kokius regionus ar vietoves jie dažniausiai renkasi? Kiek laiko vidutiniškai ten praleidžia?
– Turbūt populiariausia yra Aukštaitija, nes ten yra įsikūrę daugiausia kaimo turizmo sodybų. Daugelis jų yra vaizdingose vietose, prie ežerų ar miškų, o tai traukia žmones. Lietuva nėra didelė ir turistų srautai gana tolygiai pasiskirsto. Antrą ir trečią vietas pagal populiarumą užima Žemaitijos ir Dzūkijos kaimo turizmo sodybos. Kiek mažiau jų yra Suvalkijoje ir Mažosios Lietuvos regione, bet ten jos turi savo specifiką.
– Poilsis kaime, matyt, labai daug priklauso nuo oro. Kai jis prastas arba viską merkia lietus, didelio turistų antplūdžio tikėtis turbūt neverta. Žiemą daugelis sodybų užsidaro. Kaip išgyvenate? Ar bandote ką nors daryti, kad bent iš dalies būtų galima išvengti sezoniškumo?
– Iš tiesų mūsų darbui labai didelės įtakos turi vasara ir orai. Nori nenori sezoniškumo neišvengsi. Mes esame geografinėje platumoje, kurioje yra apie du su puse milijono potencialių vietos turistų, dar šiek tiek atvykstančiųjų iš kitur ir 100 dienų per metus, kuriomis turime aktyviai pasinaudoti – dirbti ir užsidirbti. Per kitas 150 dienų privalome taip sumodeliuoti savo veiklą, kad ji nepražudytų verslo. Žiemą dalis kaimo turizmo sodybų organizuoja šeimų, kolektyvų šventes, o dauguma, ypač tos, kurios yra nutolusios nuo didžiųjų centrų, užsidaro. Šaltuoju metų laiku žmonės, deja, keliauja mažai.
– Ar Lietuvos įstatymai yra palankūs plėtoti kaimo turizmą? Teko girdėti nusiskundimų dėl per didelio šiam verslui nustatyto pridėtinės vertės, kitokių mokesčių.
– Šiuo metu kaip tik yra svarstomas visas mokestinių įstatymų paketas. Mums labai svarbios Pridėtinės vertės ir Gyventojų pajamų mokesčių įstatymų pataisos. Yra čia dalykų, kurie tikrai nepadeda smulkiajam verslui. Esame atkreipę valdžios dėmesį, kad tas pats verslas, kuris plėtojamas mieste arba netoli urbanizuotų teritorijų, visiškai kitaip sukasi nuo jų nutolusiuose regionuose, kaimo vietovėse. Jokiu būdu negalima jų tapatinti, taikyti tokius pačius mokestinius reikalavimus. Lietuvos kaimo turizmo asociacija nepritaria Vyriausybės ketinimui apgyvendinimo paslaugas teikiantiems verslininkams didinti pridėtinės vertės mokestį. Šiuo metu jis siekia 9 proc. ir tai jau nėra mažai. Ieškome kompromiso, kad kaimo turizmo sodybų savininkus visiškai neužspaustų Gyventojų pajamų mokestis. Mūsų nuomone, čia gyvybiškai svarbu leisti žmonėms normaliai dirbti su verslo liudijimais. Apribojus ar kaip nors suvaržius šią veiklą, dabar veikiančioms kaimo turizmo sodyboms būtų užkrauta dar didesnė mokestinė našta.
– Valstybinė mokesčių inspekcija neretai išaiškina neregistruotų kaimo turizmo sodybų, kurios veikia nelegaliai, neapskaitomos pajamos, paslaugos teikiamos pigiau. Ar nejaučiate jų konkurencijos?
– Kad ir kaip būtų gaila, „šešėlyje“ dirbančių kaimo turizmo sodybų, įvairių apgyvendinimo firmelių dar yra nemažai. Jos kenkia ne tik mums, apsunkina konkurenciją, bet ir daro žalą valstybei, nes nuslėptos pajamos ir mokesčiai nepatenka į biudžetą. Nevadinčiau tokių žmonių verslininkais, čia turėtų būti kitoks žodis. Manau, pirmiausia valdžia turėtų ne sukti galvą, kaip ir iš ko čia paėmus daugiau mokesčių, o kaip ištempti į dienos šviesą šiuo metu dirbančius „šešėlyje“. Gerai, kad pastaruoju metu šioje srityje aktyviau dirba Finansų ministerijos elektroninės priežiūros specialistai, mes stengiamės jiems padėti. Tai jau žingsnis į priekį.
– Baiminantis, kad sodybos netaptų „samagono“ varyklomis, jau daug metų svarstoma, bet vis nesiryžtama leisti legalizuoti Lietuvos kulinarijos paveldo – naminių alkoholinių gėrimų gamybą ir prekybą jais kaimo turizmo sodybose. Ar, Jūsų manymu, tai turėtų teigiamos įtakos kaimo turizmo plėtrai?
– Iš tiesų apie tai kalbame labai seniai. Jokio dviračio čia mes neišradinėjame. Pasaulinėje turizmo praktikoje tradiciniai valgiai, įvairūs patiekalai ir nacionaliniai gėrimai yra labai svarbi tos šalies įvaizdžio dalis. Mes viską suvedame į vieno ne lietuvišku žodžiu pavadinto alkoholinio gėrimo gamybą ir net neužsimename apie tokius gėrimus kaip midus, vynas, alus. Iš kitų šalių atvykę žmonės nesupranta, kai jiems pasakome: pas mus nacionalinių alkoholinių gėrimų jūs paragauti negalėsite – neleidžiama. Kaimyninėje Latvijoje, Lenkijoje – prašom. Ten savo tautinio paveldo niekas neslepia, o jį pristato ir populiarina kaip suvenyrus. Mes nekalbame apie kokią nors masinę gamybą, prekybą ar žmonių girdymą, o tik norėtume parodyti savo svečiams, kas pas mus kone šimt­mečius buvo gaminama, išlaikė senas tradicijas, receptūras, tapo tam tikra kultūros paveldo dalis. Be to, tokių gėrimų gamyba yra labai brangi. Latvių praktika parodė, kad jie paprastai kainuoja du, tris kartus brangiau negu pardavinėjami parduotuvėse. Tai būtų išskirtiniai produktai, prieinami tik turistams.
– Ar Lietuvos kaimo turizmo sodybos sulaukia kokios nors Europos Sąjungos ir mūsų valstybės finansinės paramos?
– Jos gali pasinaudoti Kaimo plėtros programos priemonės lėšomis. Šių paslaugų tiekėjai gali gauti paramą verslo plėtrai. Yra nustatyti tam tikri apribojimai steigiant naujas kaimo turizmo sodybas. Mes taip pat manome, kad reikėtų daugiau dėmesio ir lėšų skirti jau veikiančių, atradusių savo veiklos kryptis, sodybų kokybei, kad jos atitiktų visus europinius reikalavimus. Be to, mūsų asociacija dalyvavo įgyvendindama ne vieną Europos Sąjungos projektą, tobulinant ir kuriant rinkodaros sistemą, pristatant Lietuvos kaimo turizmo sodybas ir jų teikiamas paslaugas, kad kuo daugiau jų surastų užsienio turistai.

Asmeninė Lino ŽABALIŪNo  nuotrauka