Kalifornijos veislės triušių linijų ūkinės savybės

Kalifornijos veislės triušiai.

Triušininkystė laikoma viena seniausių gyvulininkystės šakų, nes yra duomenų, kad daugiau nei prieš 2 tūkst. metų pirmieji triušius pradėjo veisti romėnai. Juos XV a. į Lietuvą atvežė vienuoliai, kurie įvertino šio gyvūnėlio mėsą ir triušieną vadino pasninko patiekalu.

Mėsai dažniausiai auginamos vidutinio dydžio triušių veislės: Kalifornijos, Naujosios Zelandijos raudonieji ar baltieji, Burgundijos veislės ilgaausiai ar jų mišrūnai.
Kalifornijos triušių veislė išvesta XX a. JAV sudėtingos selekcijos būdu tarpusavyje kryžminant didžiųjų šinšilų, Naujosios Zelandijos baltųjų ir rusų šermuoninių veislių triušius. Šie ilgaausiai pasižymi augimo sparta, didele skerdenos išeiga ir aukšta mėsos kokybe.
Šios veislės triušių didelė skerdenos išeiga yra paveldėta iš Naujosios Zelandijos baltųjų, mėsingumas – iš šinšilų, o tankus baltas kailis – iš rusų šermuoninių. Privalumas ir tai, kad „kalifornus“ galima laikyti ant vielos tinklo, nes jų kojų padai yra plaukuoti ir ilgiau laikant neatsiranda opų. Toks laikymo būdas reikalauja mažiau priežiūros, nes nereikalingas kraikas, mažiau susidaro mėšlo, o laikant pramoniniu būdu patogu mechanizuoti gamybą.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) Maisto saugos ir kokybės katedroje Žemės ūkio ministerijos užsakymu 2015 m. buvo vykdytas tyrimas, siekiant įvertinti Lietuvoje veisiamų ir auginamų Kalifornijos triušių veislės linijų ūkines savybes ir nustatyti mėsos kokybės rodiklius.
Iš triušius auginančių asmenų dažnai pasigirsdavo nusiskundimų, kad Lietuvoje auginami Kalifornijos veislės triušiai pasižymi prastu augimo greičiu, maža skerdenos išeiga, todėl dažnai geriau esą jų atsivežti iš užsienio šalių (dažniausiai Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Latvijos ar kt.), negu įsigyti jų vietoje.
Siekiant patvirtinti ar paneigti šiuos faktus, buvo atliktas eksperimentas.
Tyrimas atliktas su dviejų skirtingų linijų Kalifornijos veislės triušais. Bandyme naudoti skirtingų linijų triušiai, kad būtų galima palyginti rezultatus. Pirmai tiriamai linijai buvo panaudoti čekiškos linijos triušiai, kurių tėvas buvo parsivežtas iš Čekijos ir įvertintas 94,5 eksterjero balais – patinas Nr. 70-35/C2-3, svoris 5 kg. Antrosios linijos triušiai buvo lietuviškos kilmės, kurių tėvas buvo įvertintas 94,5 eksterjero balais Nr. L3/6252, svoris 4,9 kg.
Tyrimui atrinkti abu linijų atstovai pasižymėjo dideliu svoriu, kuris siekė veislei leidžiamą aukščiausią ribą (5 kg), mažu kaulingumu, gerai išvystytais raumenimis.
Triušiai buvo šerti Lietuvoje pagamintais pramoninės gamybos pašarais triušiams, šienu, o vandens galėjo gerti iki soties.
Linijai įvertinti buvo panaudotos trijų skirtingų patelių vados. Iš kiekvienos vados bandymams buvo paimta po tris triušiukus (iš viso 18). Eksperimento pradžioje įvertintos triušių ūkinės savybės, t. y. gyvasis svoris, skerdenos svoris ir skerdenos išeiga. Triušių gyvasis svoris matuotas elektroninėmis svarstyklėmis.
Eksperimento metu triušiukų svoris buvo nustatytas pasvėrus juos elektroninėmis svarstyklėmis 45, 80 ir 120 dieną po atvedimo, buvo apskaičiuotas vidutinis paros priesvoris. Skerdenos svoris nustatytas ir skerdenos išeiga apskaičiuota pagal LST 1430 standartą ir Blasco, 1993 ir kt. (1993) pasiūlytas metodikas.
Kalifornijos veislės II linijos triušiai po atjunkymo buvo vidutiniškai 31,6 g sunkesni už I, o po 80 d. svorio skirtumas siekė vidutiniškai 34,6 g nei pirmos. Skirtumai tarp grupių buvo statistiškai patikimi (P< 0,05). Tačiau pasiekus 4 mėn., svorio skirtumai buvo nedideli (P>0,05).
Atlikus tyrimą matyti, kad abiejų linijų Kalifornijos triušių priesvoris svyravo nevienodai (1 lentelė). Didžiausias augimas pasiekiamas 80–120 dienomis. Lyginant vidurkius tarp vadų, didžiausias svorio skirtumas buvo 120 dieną. (Reikia pastebėti, kad pieningesnių patelių prieauglis pasižymi didesne augimo sparta.
Skirtumai tarp atskirų triušių tos pačios linijų vadų buvo iki 10,41 proc. didesni nei kitų (P<0,05). Taip pat ryškėja tendencija, kad atskirų patelių triušiukai augimo greitį pasiekia paskutiniu penėjimo etapu. Lyginant su kitų autorių duomenimis (Nofal ir kt., 1995), I linijos triušių vadų svoris po 80 d. (Hernandez. Lozano, 2001) buvo 191 g, o po 120 dienų buvo 467 g buvo didesnis nei minėtų autorių atliktų tyrimų. Vertinant II linijos ūkinius rodiklius po 80 d., vidutinis triušiuko svoris buvo 225 g, po 120 d. – 65 g didesnis. Yra žinoma, kad labai didelę reikšmę triušių augimo spartai turi atvestų triušiukų svoris vadoje (Metzger, 2015). Paros priesvoriai atskirų linijų vadose svyravo nuo 19,6 iki 26,5 g per parą.
Skerdenos svoris nustatytas paskerdus 120 dienų triušius. Taip pat paskerdus nustatyta skerdenos išeiga pagal Lietuvoje taikomą LST 1430:2008 „Triušių skerdenos“ standartą (Blasco ir kt. (1993) moksliniuose tyrimuose pasiūlytą formulę).
Visų tirtų pirmos ir antros linijų vadų triušių skerdenos išeiga buvo aukšta ir siekė daugiau kaip 52 proc. pagal LST 1430:2008 „Triušių skerdenos“ standartą (kategorija) arba per 56 proc. vertinant pagal pagal Blasco ir kt. (2 lentelė).
Skerdenos svoris abiejų triušių linijų 120 dieną buvo panašus (2 lentelė). Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje veisiamų linijų triušiai pasižymi greita augimo sparta ir netgi greičiau auga, nei nurodoma kitose šalyse atliktuose tyrimuose. Nors tirtų triušių skerdenos išeiga buvo aukšta ir siekė per 52 proc. vertinant pagal Lietuvos standartą (I kategorija), o taikant Blasco ir kt. 1993 pasiūlytą metodą, skerdenos išeigos buvo 2,88 ir 2,42 proc. mažesnės, nei nurodo kiti mokslininkai (Nofal ir kt. 1995). Taigi vienas iš Lietuvos triušininkų selekcijos uždavinių turėtų būti pagerinti Kalifornijos veislės triušių skerdenos išeigą.

Prof. Artūras STIMBIRYS,
prof. Gintarė ZABORSKIENĖ
LSMU VA Maisto saugos ir kokybės katedros darbuotojai

Artūro STIMBIRIO nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.