Kasdien rūpi šimtas bičių šeimų

Nesvarbu, kuriame Lietuvos regione begyventume, šiųmetė vasara kelia nerimą ir mažų, ir didelių ūkių savininkams. Dažnas nubudęs ryte pirmiausia dirsteli pro langą, koks oras. Šakių rajone bitininkaujantis Žilvinas MACIJAUSKAS šią vasarą taip pat vadina netikusia. „Bitininkystė yra viena sudėtingiausių, įnoringiausių ir nuo orų labiausiai priklausoma ūkio šaka, – sako profesionalus bitininkas. – Birželio pabaigoje paprastai prasideda didysis medunešis, juk sužydi visi žolynai: dobiliukai, gargždeniai, barkūnai, notrelės ir kiti. Bet šiemet tai vėjas, tai lietus, tai šalta buvo.“ Vis dėlto patyręs specialistas į viską žvelgia ramiai. Nuo gegužės pradžios jis neturi nė vienos laisvos dienos, visą laiką skiria savo šimtui bičių šeimų. Be to, pats veisia ir augina bičių motinėles.

„Paveldėtas“ užsiėmimas, virtęs pragyvenimu
Žilvinas yra ketvirtos kartos bitininkas. Jo senelis laikė bityną, ir visoje giminėje daug bitininkų. Prisiminimuose išlikę rytai senelių namuose, kai pusryčiams visada būdavo pieno ir medaus. „Nuo pat vaikystės eidavau į bityną padėti, žiemą su seneliu tvarkydavome rėmelius, vasarą dūmydavau, sukdavau korius, – pasakojo bitininkas. – Man šis užsiėmimas buvo mielas. Savo gyvenimo be bičių neįsivaizdavau, bet net nenutuokiau, kad bitininkausiu profesionaliai.“
Studijų metais jis įgijo techninį inžinerinį išsilavinimą, tuomet ir bites buvo pamiršęs. Vėliau vis dėlto gyvenimas pasisuko taip, kad bitininkystė tapo darbu, pomėgiu ir pragyvenimo šaltiniu. Kai tik atsirado galimybė, Ž. Macijauskas namie po obelimi pasistatė porą aviliukų, iš kurių „išaugo“ 100 bičių šeimynų, šiuo metu jau įkurdintų septyniose vietose. Vienoje vietoje bitininkas laiko ne daugiau kaip 20 avilių, o kartais pakanka ir 10, tiesiog reikia atsižvelgti į vietos ypatumus.
„Bitininkyste užsiimu profesionaliai jau septintus metus, beveik visas pajamas gaunu iš šio užsiėmimo. Sakoma, jeigu darbas yra pomėgis, tai dirbti nereikia, bet realybė tokia, kad reikia labai sunkiai dirbti, juk bitininkystei būdingas sezoniškumas. Tada jau nesvarbu, ar sekmadienis, ar šventinė diena“, – pabrėžia Žilvinas.
Anot jo, mėgėjams nėra labai svarbu, iš avilio prisuka 20 ar 40 kilogramų medaus, bet, norint iš to gyventi, klaidų negalima daryti. Lietuvoje medus urmu superkamas tik po 7 litus, tad reikia siekti maksimalaus rezultato, sukaupti labai daug šios srities žinių. Didžiausios bėdos yra bičių ligos, taip pat dėl pesticidų kylančios problemos. Patys bitininkavimo principai nekinta, tačiau metodikos vis naujesnės. Jau niekam neatrodo didžiausia naujovė daugiaaukščiai aviliai, naudojami ir Ž. Macijausko.
Be to, ši ūkio šaka imli ir investicijoms. Vienas naujas tuščias avilys kainuoja 500 litų. Grynaveislė bičių šeima – 300–500 litų. „Įkurti gerą bityną nepigu, jeigu būčiau investavęs kitur, su savo žiniomis ir gebėjimais galbūt būčiau uždirbęs daugiau, bet abejoju, ar jausčiau tokį moralinį pasitenkinimą, kokį patiriu dabar“, – pabrėžia pašnekovas.
Savo ūkį jis kūrė žingsnis po žingsnio, plėtėsi pamažu, viską darė pats, nes mano, kad tik pats bitininkas ar jo šeima gali žinoti visą situaciją ir priimti sprendimus. Samdomi žmonės tik padeda atlikti būtinus darbus.
„Buvimas su bitėmis – tarsi meditacija, – užmiršęs nuovargį sako Ž. Macijauskas. – Gal todėl bitininkystė yra nuostabus ir įdomus pomėgis. Jei juo susidomi, tai jau visam gyvenimui.“ Bitininkų bendruomenė gana didelė. Žmonės, kuriuos vienija toks potraukis, labai skirtingo išsilavinimo ir amžiaus, tačiau tai netrukdo rengti reguliarių bičiulių švenčių, profesinėmis paskatomis bendrauti interneto forumuose, dalytis patarimais.
Į klausimą, kur gauti bičių šeimyną norinčiajam pradėti bitininkauti, pašnekovas įvardijo keletą variantų. Vienas būdų – pačiam pagauti bičių spiečių. Pasirodo, yra žmonių, kurie būtent tuo ir užsiima. Spiečių gaudykles žmonės tvirtina medžiuose, ieško kitų tinkamų vietų. Laukia, suranda spiečius, parsineša, apgyvendina savo aviliuose. Spiečiaus gaudymo procesas yra gražus, tarsi pramoga, egzotika ir senovinis bitininkavimas. Yra ir kitas būdas. Bitės dauginasi natūraliai, tad jų šeima pamažu stiprėja ir ateina laikas, kai avilys tampa pilnas. Be to, užauga nauja motinėlė ir dalis bičių išlekia iš avilio su senąja. Taigi galima susemti naują bičių šeimą arba dirbtinai padalyti senąją.

Veislinės ramesnės
Atskleisdamas kai kuriuos profesinius dalykus Ž. Macijauskas pabrėžė, kad spietimas yra nuostolingas: spiečiai gali pabėgti, spietimosi metu bitės nedirba. Bitininkai profesionalai deda visas pastangas, kad spietimo išvengtų. O šeimos, jeigu reikia, dalijamos dirbtinai, pavyzdžiui, atimama dalis korių su bičių perais, naudojamos kitos metodikos. Atidalytoms bitėms duodama specialiai užauginta bičių motinėlė. Pašnekovas pats augina veislines bičių motinėles. Tokia veikla laikoma aukščiausiu bitininkystės lygiu. „Kad darbas apsimokėtų, reikia auginti didelį kiekį motinėlių, – dalijosi patirtimi Ž. Macijauskas. – Pati veislinė medžiaga, gaunama iš užsienio veislynų, tikrai yra brangi. Veislinės bitės visada pasižymi tam tikromis savybėmis, jos yra nespietlios, nepiktos (ramiai tupi ant korių), labai produktyvios. Tad pinigai, išleisti veislinei medžiagai, visada sugrįžta dešimteriopai. Gal bitininkui mėgėjui sumokėti 40–50 litų už vieną bičių motinėlę atrodo daug, tačiau per dvejus metus tikrai atsiperka.“
Anot bitininko, didžiausia problema – piktos vietinės bitės. Aplinkiniams tai kelia daug nepatogumų ir net nelaimių. Supiktėjimas yra nulemtas genetiškai, jeigu bitės nekontroliuojamos, dauginasi su kuo papuolė. Žilvinui teko bendrauti su žmonėmis, kurie pasakojo, kad jų bitės puola gyvulius, prie bityno negalima prieiti arčiau nei per 30 metrų. „Kai vėjuota ar šalta, visos bitės būna truputį agresyvesnės, tačiau puola tik patį bitininką, tad geriau tokiu oru bites palikti ramybėje arba žinoti tam tikras elgesio taisykles“, – patirtimi dalijosi Ž. Macijauskas.
Selekcionuotos bitės yra neįtikėtinai ramios. Prie saviškių vasarą Žilvinas gali nueiti ir ramiai atsidaryti avilį apsivilkęs tik marškinėlius trumpomis rankovėmis ir šortus. Tai nereiškia, kad jos negelia arba kad jų nepykdo nekultūringas elgesys, bet prigimtis jų rami.

Bitės ir šeimininkas
Žilvinas juokiasi paklaustas, ar bitės pažįsta žmones, besirūpinančius jomis. Šie iš tiesų sudėtingi ir savo elgesiu stebinantys vabzdžiai nepažįsta šeimininkų. Tiesa ta, kad bitės jaučia nuotaikas. Sudirgęs, piktas, išsigandęs žmogus jas pykdo. Ž. Macijauskas pasakojo, kad jei eina pas bites pavargęs, jos jam gelia į pirštų galiukus. Bitės reaguoja ir į gausiai išsikvepinusius žmones, suka aplink ratus, kol supranta, kad nektaro čia nebus. Tarsi turėdamos archajinę atmintį apie saugojimąsi nuo meškų, bitės reaguoja ir kartais puola žmones labai vešliais plaukais. Nemalonų incidentą yra patyręs ir Ž. Macijauskas, kai pas jį buvo užsukusi medaus pirkėja gražiais pūstais rudais plaukais ir, jos nelaimei, kvepianti saldžiais kvepalais. Teko vaduoti ir pirkėją, ir į plaukus įsipainiojusią bitę.
Sunku patikėti, bet būna, kad vienos bitės renka medų iš vienur, kitos – iš kitur. Taigi toje pačioje teritorijoje stovinčiame viename avilyje vienoks medus, o kitame – kitoks. Žinoma, paprastai viename bityne medus maždaug vienodas, tačiau pasitaiko ir skirtingo. „Jei bitės randa gerą vietą, jos nesiblaško, – bičių gyvensenos įdomybes aiškino pašnekovas. – Yra avilyje bitės žvalgės, kurios kiekvieną rytą (iš avilio apie 20–50 bičių) išskrenda visomis kryptimis į žvalgybą. Tokia jų prigimtinė pareiga. Radusios nektaringų augalų, jos grįžta ir pradeda avily „šokį“ (laksto ant korio, virpina uodegėles ir pan.). Tas šokis yra tarsi tam tikras augalų koordinačių nurodymas (atstumas, kryptis) kitoms bitėms. Bičių elgsenos tyrinėtojas Karlas Ritteris von Frischas 1973 m. gavo Nobelio premiją už bičių kalbos iššifravimą ir virpinamojo šokio aiškinimą.

Puikios bičių ganyklos
Bitės medų neša iš mažalapių liepų (95 proc. jų auga gamtoje, ne mieste), o jų žiedų šiemet buvo labai mažai, daug nušalo. Beje, tam, kad liepos išskirtų nektarą, reikia šiltų naktų (bent iki 12 laipsnių šilumos) ir šiltų dienų. Be to, liepos pramečiuoja, daug medaus jos davė pernai. Bitininkas sako, kad liepų medų žmonės kartais per daug sureikšmina. Žinoma, jeigu į medų pakliūva šiek tiek liepų žiedadulkių, pagerėja ir aromatas, ir skonis, bet paragavusieji gryno liepų medaus antrą kartą jo neperka, nes per aitrus, tiesa, puikus vaistas prakaitavimui skatinti.
Išskirtinis ir grikių medus, kuris yra labai tamsus, kaip senas mašinų tepalas. Grikių medus pats vertingiausias, tačiau kartoko skonio ir sunkiai nusakomo aromato. Jis patinka apie 20 proc. ragavusių žmonių (juk pelėsinį sūrį irgi ne visi mėgsta) ir dažniau jį renkasi vyrai.
Žilvino bityne daugiau negu pusė medaus – iš rapsų. Bet jis pilamas į statines ir iškeliauja į urminę prekybą, iš kur pasiekia Vokietiją ir Daniją. Užsienyje Žilvinas parduoda apie 70 proc. savo produkcijos. Lietuvoje rapsų medus visai nepopuliarus. Jis yra baltas, silpno aromato, be to, pirkėjai nuogąstauja, kad rapsai purškiami chemikalais, kurių patenka į medų. Bet tai vyksta gerokai prieš žydėjimą, o bitės atvežamos šiek tiek vėliau, rapsams pradėjus žydėti. Taigi tiriant medų dėl chemikalų jokių problemų nekyla. Vokiečiai tyrimams skiria ypač daug dėmesio. Ir kitur užsienyje atliekami gerokai išsamesni tyrimai negu Lietuvoje, keliami labai griežti reikalavimai dėl antibiotikų ir pesticidų likučių.
Rapsų medus yra baltas, švelniai kvepia, nealergizuoja, naudingas kepenims. Beveik nekeičia arbatos skonio. Užsieniečiai iš jo daro kreminį medų: prieš stingimą gerai išmaišo. Taigi toks medus labai patogus tepti. Be to, medų, neturintį intensyvaus kvapo, mėgsta vaikai.
Šį pavasarį, kuris anksti užgriuvo šiluma, bitės prinešė pievų medaus. Anot jo, tai retokas atvejis. Balandį, po Velykų, taip sušilo, kad pražydo klevai, karklai, blindės, pienės, vaismedžiai, tad bitės smarkiai triūsė. Pavasarinis medus yra vienas vertingiausių: kvapus, švelnus, ekologiškas, juk gamta po žiemos būna švari. Ne kiekvienas bitininkas gali pasigirti pavasariniu medumi, liudijančiu profesionalumą, – reikia ir sąlygų, ir gebėjimų.
Šiemet jau buvo ir miško medaus. Jį bitės surinko iš aviečių (tai vieni nektaringiausių Lietuvos augalų), šaltekšnių (suteikia medui ryškesnę spalvą) ir kitų augalų. Miško medus dažniausiai tamsus, stambiai kristalizuojasi, turi daug mineralinių medžiagų.
Be to, buvo ir lipčiaus, gaunamo padedant amarams. Amarai čiulpia iš augalo sultis, bet maitinasi baltymais, kurie keliauja į virškinimo traktą, skrandį, o sultys išpurškiamos ant lapų. Bitės renka šį skystį dažniausiai rytais, kol jis dar nesudžiūvęs. Jo dažnai būna ant ąžuolų, klevų, alksnių, slyvų, liepų, o birželio pradžioje – ant spygliuočių (ypač eglių, kai išleidžia jaunas šakeles). Čia veikia ištisa biologinė sistema. Šalia turi būti skruzdėlynų, mat skruzdės, mintančios lipčiumi, amarus perneša nuo medžio prie medžio. Eglių lipčius turi vos juntamo kartumo ir sakų aromatą, jis labai vertinamas užsienyje.
Rugpjūtį gaunamas paskutinis medus, o ypač skanus – usnių.
„Lietuvoje pagal puikią augalų įvairovę yra geros sąlygos bitininkauti. Derlingame Šakių rajone nėra ištisinių laukų masyvų, čia daug nedidelių miškelių, upeliukų, upių, kurių pakrantėse žydi laukiniai augalai, – apibendrino Ž. Macijauskas. – Taigi bičių ganyklos puikios. Ne veltui lietuviškas poliflorinis medus labai vertinamas.“

Medaus spalva
Bitininkams savaime aiškius dalykus žmonės dažnai interpretuoja savaip. Žilvinas juokiasi, kad turguje kartais išgirsta iš piršto laužtų mitų.
Pasirodo, blogo medaus nėra, o spalva rodo tik tai, iš kokių augalų jis surinktas. Medus būna nuo baltos iki tamsiai rudos spalvos. Lietuviai labiau mėgsta tamsesnį. Šviesus (baltas) medus būna ne tik rapsų, bet ir baltųjų dobiliukų, gudobelių, barkūnų. Baltųjų dobiliukų medaus konsistencija yra kaip taukai, skonis labai švelnus, įdėtas beveik nekeičia arbatos skonio. Barkūnų medus labai kvapus. „Nors aš barkūnų medaus turėjau prieš septynerius metus, bet žmonės iki šiol prisimena ir jo klausia“, – atviravo bitininkas.
Pavasarinis medus jau gelsvesnis nuo pienių. Vaismedžių medus yra pilkšvas. Be jau minėto tamsaus ir savito skonio grikių medaus, įdomus ir viržių – tamsus ir kartokas.
Beje, medaus rūšis nustatoma pagal galiojančius standartus. Jeigu meduje yra 51 proc. tam tikro augalo, jį jau galima vadinti to augalo medumi. Lietuvoje neatliekami žiedadulkių tyrimai, tačiau užsienyje, kad galėtum pavadinti medų, skaičiuojamas žiedadulkių kiekis.
Kaip vieną įdomesnių Ž. Macijauskas įvardijo akacijų medų. Lietuvoje tokio gryno nebūna, tačiau Slovėnijoje, Čekijoje, kur Tatrų šlaituose auga akacijų giraitės, jam teko iš bitininkų pirkti bespalvio tarsi vanduo šių augalų medaus. Jis yra tirštas, tačiau sustingsta tik per daugelį metų. Neišmanantis galėtų pavadinti sirupu, nors tai labai vertingas medus.
Apibendrindamas savo įž­val­gas bitininkas pabrėžė, kad bitės yra pagrindinės augalų apdulkintojos. Nebus bičių – nebus sode vaisių ir uogų. Tad reikia pasidžiaugti, jeigu už tvoros stovi avilys.

Inga DUBOVIČIENĖ
Žilvino MACIJAUSKO archyvo nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.