Kiek stovės jurta prie Žemės ūkio ministerijos?

Situacija šalies pieno sektoriuje tik blogėja. Už 8 euro centus supirkėjams pardavęs kilogramą pieno ūkininkas parduotuvėje tokį patį kiekį produkto nusiperka už 80 euro centų. „Parduotuvinis“ pienas jau nebe 4 proc. riebumo, o dvigubai liesesnis, baltymingumas „subalansuotas“, kalorijos „suvaldytos“. Vartotojas nesupranta tokių rinkos grimasų. Būtent todėl pasakyti tiesą apie skriaudžiamą žemdirbį buvo surengta tūkstantinė pieno gamintojų akcija Vilniaus Gedimino prospekte, o prie Žemės ūkio ministerijos pastatytoje palapinėje iki gegužės žada visą parą budėti protestuojantys ūkininkai. Jie laukia, kol valdžia imsis priemonių situacijai suvaldyti ir bus įgyvendinti šalies pienininkų susirinkimo Jonavoje reikalavimai: atšauktas „Pieno įstatymas“, atstatydinta žemės ūkio ministrė, ministerijos darbuotojų skaičius sumažintas 30 proc.
Dar žingsnis krizės linkme – ir žemdirbys turės primokėti už tai, kad iš jo fermos perdirbėjas išsiveža pieno žaliavą. Precedentas jau buvo 2003 m. O tuomet po kelių blokados minimalias žaliavos supirkimo kainas nustačiusi Vyriausybė vėliau teismo nutartimi buvo priversta atsiprašyti pieno perdirbėjų ir išmokėti jiems milijonines kompensacijas. „Iš neturinčiojo bus atimta, turinčiajam pridėta“, – tokia ir Biblijos išmintis.
Žemdirbių atakuojama žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė susitikime su pieno perdirbimo bendrovių savininkais ir vadovais kalbėjo: „Mes visi turime padėti mūsų pieno ūkiams išgyventi šį juodą metą. Mūsų Vyriausybė daro viską, ką gali, suteikdama finansinę paramą pieno gamintojams. Perdirbėjai privalo suprasti, kad mažinamos pieno supirkimo kainos šalyje pieno gamintojų gyvenimą daro iš viso nepakeliamą.“
Situaciją komentuoja Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas VILIONIS:

„Protesto akciją palapinėje prie Žemės ūkio ministerijos tęsime visą šį mėnesį. Po to numatome bado akciją ir pasibaigus sėjai atvažiuosime prie valdžios rūmų traktoriais. Nė vienas pieno gamintojų susirinkime Jonavoje priimtos rezoliucijos punktas neįgyvendintas. Pieno supirkimo kainos toliau mažinamos, išmokos vis dar mažiausios iš visų 28 ES šalių, pieno žaliava toliau importuojama. Vyriausybėje, Seime vyksta pasitarimai, susitikimai su žemdirbių savivaldos organizacijų, pieno perdirbimo įmonių atstovais. Susidaro įspūdis, jog prieš žemdirbius vykdoma politika „skaldyk ir valdyk“. Žemės ūkio ministerija išklauso ir pieno gamintojus, ir perdirbėjus, vienu metu siūlo neremti 1–5 karves laikančių ūkių, kitais atvejais – pieno žaliavą supirkti tik iš ūkių, kuriuose laikoma ne mažiau nei 50 karvių. Politikams, jau pradėjusiems rengtis rudenį vyksiantiems rinkimams į Seimą, pravartu sklaidytis pažadais ir patarimais. Vadinamasis „Pieno įstatymas“ pieno gamintojus suklasifikavo į dešimtį grupių. Ši sistema skaudžiausiai smogė žemdirbiams, biurokratizmo pagausėjimu skundžiasi ir pieno perdirbėjai. Absurdiški siūlymai patvirtinti minimalias pieno supirkimo kainas, atlikti išmokų už karves, bulius, hektarus selekciją. Valstybė leido pieno perdirbėjams „persiginkluoti“ (suteikė ES ir nacionalinės paramos), tačiau tas neatsispindi verslininkų ir jų partnerių santykiuose. Man įdomu, kodėl Lietuvos valstybė remia kaimyninių šalių pieno gamintojus? Iš Latvijos, Estijos kasdien įvežama po tūkstantį tonų pieno žaliavos. Pastaraisiais mėnesiais iš lietuvių ūkių superkamo pieno kaina sumažinta 50 proc., įvežamo – tik 10 proc. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje laikoma 299,67 tūkst. karvių. Per metus pieninių karvių banda sumažėjo 15,9 tūkst. piendavių. Ūkių, laikančių karves, sumažėjo 10,8 proc. (6,42 tūkst.). Net 77 proc. visų pasitraukusiųjų iš pieno gamybos buvo 1–2 karvių laikytojai.
Pieno perdirbimo įmonių pateikti duomenys rodo, kad 2016 m. kovo mėn. pieno supirkimo kainos, palyginti su vasario mėn., sumažėjo 3 proc. Kovo mėn. Lietuvoje pieno supirkimo kaina buvo 29 proc. mažesnė nei ES vidutinė kaina.
2016 m. vasarį iš Estijos, Lat­vijos, Lenkijos ir Vokietijos buvo įsivežta 23,39 tūkst. t žaliavinio pieno, o tai yra 0,6 proc. daugiau, palyginti su 2015 m. vasariu. Importuoto pieno kaina buvo 222 Eur/t – 3,8 proc. didesnė, palyginti su vidutine natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje.
Mūsų politikai lūkuriuoja tikėdamiesi, jog problemos savaime išnyks, kai 1–5 karvių laikytojai galvijus išparduos. Tačiau Lietuvoje naikinami ir 300 karvių turintys ūkiai, nes kuo didesnis pieno ūkis, tuo didesni nuostoliai. Antai 30 karvių laikantis ūkininkas per visą kovo mėn. pardavė 21 469 kg pieno, už kilogramą gavo po 18 euro centų. Susidariusi suma – 3 864,49 Eur. Už tokį patį kiekį pieno 2013 m. jis būtų gavęs 6 093,6 Eur. Praradimas – 2 229,11 Eur.
Viešojoje erdvėje platinamos „gerosios naujienos“ apie finansinę paramą žemdirbiams, atvertas eksporto rinkas. Nuvežti pieno produktus į tolimąją Kiniją kainuos didelius pinigus. Teoriškai pinigines turėtų pakratyti pieno perdirbėjai, tačiau praktiškai atsitiks kaip visuomet sunkmečiu – kišenės bus iškraustytos pieno gamintojams. Internete plinta Rusijos prekybos centruose parduodamo lietuviško fermentinio sūrio nuotrauka. Etiketėje parašyta, jog produkto kilmės šalis – Argentina, nors šalia – mūsų pieninės pavadinimas. „Juodųjų technologijų“ verslas kaip vėžys alina visą mūsų agrarinį sektorių. Prie ŽŪM įsteigtos agentūros nepadeda pieno gamintojams, dažniau tik kaišioja pagalius į ratus. Išmokų už 2015 m. parduotus mėsinių ir pieninių veislių bulius dar negavo daugiau nei 20 tūkst. ūkininkų. Kai dėl paramos pieno sektoriui leidimų paklausėme eurokomisaro Ph. Hogano, šis nė nemirktelėjęs pasakė sumą, kuri buvo dvigubai didesnė nei ta, kurią minėjo žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė.
Protestuojančius šalies pieno gamintojus stebina politikų viešų pasisakymų ir nuomonių įvairovė. Kada sakoma teisybė, o kada prasideda politinė reklama? Šį antradienį pieno gamintojų atstovai (J. Vilionis, Andriejus Stančikas ir Andriejus Štombergas) lankėsi Prezidentūroje tartis dėl susitikimo su šalies Prezidente, patarėjams įteikėme spaudos publikacijas, dokumentus, liudijančius apie kritinę situaciją pieno sektoriuje.
Aš prognozuoju, jog netoli diena, kai atidavęs pieną supirkėjui turėsi jam dar primokėti už paslaugą. Kaip banke. Todėl protesto akcija prie Žemės ūkio ministerijos nebus baigtinė. Pieno gamintojai, žemdirbiai neturi ką prarasti – tik grandines, kaip pasakytų marksizmo klasikai.“

Komentarą parengė „ŪP“ korespondentas Justinas ADOMAITIS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.