Kiekvienas lašas yra svarbus

Daiva BUDRIENĖ

Ta pavardė tokia iškalbinga, kad mokykloje nei jis, nei jo vaikai netu­rėjo pravardžių. Mokslininkas, verslininkas, technikos mokslų daktaras Vladas Lašas – žmogus, kuris nori, kad Lietuva ne tik sektų pasaulio naujoves, išradimus, bet ir pati jas kurtų, jomis naudotųsi. Mintis, ne­leidžianti jam nurimti: „Turime šansų būti lyderiai.“ O į klausimą „Kaip gyvenate?“ atsako užsienietiškai: „Ačiū, gerai, įdomiai.“ Giedra veido išraiška išduoda: atsakymas – tikrai ne formalus.

Smalsumas – pažangos variklis 
Iš pradžių man atrodo, kad nepavyks suprasti šio žmogaus gyvenimo būdo. Jis visur spėja, turi milijoną visuomeninių parei­gų, nuolat yra kokių nors pilieti­nių iniciatyvų variklis, užauginęs savo, augina du paliktus vaikelius.
Manyje graužiasi mintis: ko jis nerimsta savam kaily? Tai jis Richardo Bransono vasarnamy­je Karibuose, ne pelno siekian­čios organizacijos „Carbon War Room“ steigėjų ir vadovų kon­ferencijoje, tai autostopu keliau­ja per pasaulį krovininiais lėk­tuvais, tai jaukiai vakaroja su savo įmonės darbuotojomis. O pasikalbėjusi suprantu, kad jis galėtų būti pavyzdžiu kiekvie­nam nuobodžiaujančiam žmogui, nežinančiam, kuo užimti rankas ir galvą. Nes jis – tikslingos vei­klos pavyzdys.
Todėl mes kalbėsime visą lai­ką apie tą patį: reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje, būtina suprasti tuos procesus ir tada juose įma­noma dalyvauti, kategoriškai draudžiama būti nesmalsiam, neišmanyti naujausių techno­logijų, visiškai nesvarbu, kiek tau metų, o tuo labiau teisintis: „Man jau ne laikas mokytis.“ Tai tamsių žmonių ir tamsios tautos bruožas, nes tik smalsumas yra gyvenimo variklis. Tą išvadą pri­taikau ir sau.

lasas foto 8Didžiausi – kasdieniški uždaviniai 
Santūrus, mandagus, kuklus – tokį jį matau redakcijos posėdžių kambaryje, kitapus stalo. Malo­nus žmogus, iš kurio išraiškos nelabai išskaitysi mintis.
„Esu aukštaitis iš Aukštaičių gatvės“, – juokiasi Vladas. „Ar galima jus pavadinti žmogumi, neturinčiu problemų?“– „Kasdien jų turiu, svarbu, kaip į jas žiūri. Gal greičiau tai kasdieniški uždaviniai. Pirmesni tie, kuriems reikia grei­to sprendimo. Jei viską pasiseka išspręsti, belieka džiaugtis,“ – sako.
V. Lašas įsitikinęs, kad jei ne tie kasdieniški rūpesčiai, nebūtų kuo džiaugtis metų pabaigoje ar šiaip vakare. Dar labai svarbu, kaip žiūrėsi į kasdienius darbus. Ar šiandien susimąstome, kad didieji įvykiai, kuriems dabar jau 20, 50 ar 80 metų, taip pat susi­dėjo iš tada kasdieniškų buvusių uždavinių.
„Turite omenyje laisvės dalykus?“ – „Ir laisvės. Arba tą momentą, kai sugalvojome su bendraminčiais surengti didelę mokslinę konferenciją, kurioje visų susirinkusiųjų sprendimu ir buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas – tiesiog darėme ir negalvojome, „ar leis valdžia.“ Atrodė, kad tai įdomu ir vertinga. Ir kasdien reikia atsirinkti, kas tą dieną svarbiausia.“ Taip atsirado Vytauto Didžiojo universitetas, kuris tada buvo labai didelis pokyčių katalizatorius ir paskatino iš esmės keistis ir kitus.
Reikia dažniau pagalvoti, ką gero šiandien padarei apskritai, ar bus ką prisiminti ir papasakoti savo vaikams ir anūkams, ar jiems tai bus įdomu. Aš gal įkyriu su tuo klausimu, ar jį galima pavadinti žmogumi, neturinčiu problemų? Vladas susimąsto ir man pasirodo, kad jam nepatinka tokie trumpi atsakymai: „Taip“ arba „Ne.“ Tačiau jis atsako: „Taip.“ – „Ar galima jus pavadinti žmogumi, kuriam nieko netrūksta?“ Jis vėl juokiasi: „Jei trumpais atsakymais, tada „Taip.“ Nors kartais trūksta laiko. Tuomet reikia gerai pasirinkti – ką atidėti.“

Domėtis skatino tėvai
Mama Eugenija Mikšytė-Lašienė, literatūros dėstytoja, dabar jau iškeliavusi anapilin, buvo baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete kartu su Alfonsu Maldoniu, Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, buvo to kurso seniūnė. Tėtis – inžinierius, KTU dėstytojas, neseniai parašė atsiminimų knygą apie savo žmoną.
Smalsumą skatinančioje šeimoje Vladas augo su dviem broliais. Man įdomu: kaip žmogaus galvoje prasideda idėjų generavimo procesas? V.  Lašas sako, kad svarbiausia – vaikystės aplinka, kiek ji leidžia svajoti, kurti, statyti vaikiškus namus iš lentų, plytų ar sniego, rizikuoti. Šeimos gyvenimo būdas – viso likusio gyvenimo modelis, žinojimas, kad gali bandyti, rizikuoti, atsitraukti ir į tuos bandymus pažiūrėti naujai.
„Su tėvais ir broliais darydavome daug tokių dalykų, kurie vadinosi „pasidaryk pats“. Suvoki automobilio sandarą su tėčiu taisydamas automobilį – šiandien tai atrodytų nesaugios pramogos, bet jos skatino pažinti. Tėvelis daug su mumis bendravo, kartu meistraudavo, jis mane skatino domėtis technika, elektronika, vėliau tai tapo studijomis ir profesija.“
Paties V. Lašo dukra Dalia, baigusi KTU gimnaziją, įstojo į Stokholmo ekonomikos mokyklą Rygoje, sūnus Vaidotas pasekė sesers pėdomis. Dalia baigė ir magistrantūrą Lozanos universitete, beje, prieš 80 metų V. Lašo senelis profesorius Vladas Lašas taip pat stažavosi Lozanoje.

Draugystė su laimės kūdikiais
V. Lašas į Lietuvą atvežė serą Richardą Bransoną – charizmatišką, sėkmingą, linksmą milijardierių.
Kartu ir atskrido jo lėktuvu, todėl garsiai abejoju: ar ši pažintis leidžia jaustis esant už ribos, už kurios prasideda vidutinybių pasaulis? Tačiau pašnekovas nesutinka, jis sako, kad tiesiog tik atskrido kartu, tarsi važiuotų pakeleivingu automobiliu.
Ir papasakoja kitą istoriją. Kartą Amerikoje ėjo lėktuve laikydamas rankoje užrašą: „Ar galėtumėte mane pavežti iki miesto?“ Lėktuvas vėlai leidosi, automobilio nuomotis nesinorėjo, daugiau jo ir neprireiks, nes konferencija visas dienas vyks tame mieste, iki kurio reikia nusigauti, todėl ir padarė savotišką eksperimentą. Tokia smulkmena – klausimą parašė „iPade“, tad aplinkiniams buvo aišku, kad pagalbos prašo respektabilus žmogus. Vienas sutiko pavėžėti, nors amerikiečiai atsargūs, nepatikliai žiūri į pakeleivingus keliautojus, net įstatymas draudžia pavežti. Taip Vladas susipažino su įdomiais žmonėms, o šie pasuko iš kelio, privežė prie viešbučio.
Toks atvirumas, V. Lašo manymu, yra labai skatintinas ir geras dalykas. Plačios pažintys visada duoda vaisių. Su R. Bransonu 2004 metais susipažino TED (angl. Technology Entertainment Design) konferencijoje, Kalifornijoje, į ją sukviečiami pažangiausi pasaulio mąstytojai ir visuomenės veikėjai. Rezultatas? Netikėti ryšiai. Nuostabios įžvalgos. Įkvepiančios kalbos.
„Pats buvau liudininkas, kaip buvęs JAV viceprezidentas Al Gore perskaitė pranešimą apie klimato kaitą, o salėje tuoj pat atsirado žmonių, kurie pasiūlė pastatyti dokumentinį fi lmą“, – prisimena V. Lašas. Tokiuose renginiuose gali susikurti svajonių komanda, kuri nuverčia kalnus. Taip buvo sukurtas filmas apie klimato atšilimą „Nepatogi tiesa“, jis rodytas ir Lietuvoje.

Kiekvienas turi pačiupti lyderį
„Laikas teka labai greitai, tiesiog gaila jį švaistyti niekams, todėl stengiuosi bendrauti su tais, kurių veikla yra įdomi, nauja, iš kurių galima pasimokyti. Prisimenu „Atgimimo“ laikraščio paskelbtą konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“. Kelerius metus vykusiam konkursui žmonės siuntė savo vizijas, – pasakoja V. Lašas. – Tada 2007-aisiais dvi Londone studijuojančios merginos per tarptautinę žiniasklaidos prizmę pateikė savo viziją, kas vyks Lietuvoje ateinančius dešimt metų.
Taigi, toje vizijoje jos žaismingai pateikė žurnalo „The Economist“ straipsnį apie sero Richardo Bransono vizitą Lietuvoje 2017 metais. Tarsi tai būtų sunkiai įmanomas dalykas. Kas čia į Lietuvą važiuos ir ko? Pasirodo, tai galima padaryti ir gerokai greičiau.“
„Jei mes patys nemanysime, kad esame visiškame užkampyje, reikalai pajudės greičiau. Juk jei nebūtume įveikę to skepsio, neturėtume ir „Žalgirio“ arenos, o koncertų važiuotume klausytis į užsienį“, – pateikia paprastą sėkmės receptą.

Iš ko galima pasimokyti?
Vladas apie tai mąsto nuolat. Kažkada siuntų įmonę įkūrė trise manydami, kad tai bus šeimos verslas. Įmonė padidėjo. Dabar joje dirba 90 žmonių.
Neseniai kolegos vadovai stebėjosi, kaip bendrovė spėja visus 2014 darbus: dešimtadalis kolektyvo – motinystės atostogose. Tai ne tik iššūkiai įmonei, bet ir džiaugsmas, kad darbuotojų šeimose viskas gerai, auga vaikai, žmonės statosi namus, perka butus, vadinasi, jiems saugu ir gera. „Gal ir vaikų darželį steigsit?“ – juokauju, tačiau, pasirodo, esu labai arti tiesos, nes darželio idėja jau buvo svarstyta.
Pabandė kitą socialinį eksperimentą – paskatino visus atsisakyti rūkymo: „Visi, dvylika mėnesių atsisakę cigarečių, gaus 800 litų premiją.“ Pinigai, atrodytų, nedideli, bet įdomiausia, kad žmonės ėmė mėginti. Pasižadėti reikėjo viešai, prieš bendradarbius. Jokių baudų ar kontrolės. Daug kam pavyko. Ir saugoti save, ir kitus skatinti reikia ne baudomis, bet gerais dalykais – kiekvienas kurjeris, penkerius metus „išvairavęs“ be menkiausio įbrėžimo, užsitarnauja ne tik ypatingą vadovų padėką, bet ir 5000 litų premiją.
Įmonė surengė ir mamų vakarėlį: „Tiesiog buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip jos gyvena. Pasikvietėm darbuotojas, kurios yra motinystės atostogose. Malonu susitikti, jos atėjo, puikiai pabendravom.“
Trijų šeimų įsteigta nedidelė įmonė buvo viena iš pirmųjų Lietuvos bendrovių, tuoj po nepriklausomybės pripažinimo gavusi didelės Vakarų kompanijos atstovavimo oficialų kontraktą. Taip įmonė tapo pasaulinio tinklo – UPS atstovais. Man dar įdomu, kaip šis nerimstantis žmogus tobulino anglų kalbą. O jis pasakoja, kad dar studentas būdamas įsiprašė į kursus, kuriuos lankė apsigynusieji daktaro disertacijas ir besiruošusieji dėstyti užsienyje.

Tuo galima užsikrėsti
Klausiu savo pašnekovo, kokia, jo nuomone, šiandien tautos būsena? „Svarbiausia ne tai, ką mes norime pasakyti apie save, o tai, kad reikia veikti, tapti tokiems, kurie nedaro gėdos pasauliui. Apie mus turi kalbėti kiti. Kiek tokių jūsų rate? Mažai? O tuo galima užkrėsti. Jei aplinkiniai pamato, kad kitam pasisekė, tuoj ir jie imasi“, – neabejoja vienas geriausių šalies verslininkų.
Jis – už greitą orientavimąsi aplinkoje. Už nuolatinį pulso čiuopimą, tik tai yra sėkmės garantas. „Nesidomėsi pasaulio naujovėmis, kaip gyvensi ateities miestuose, kur, tarkim, siuntas gabens automobiliai be vairuotojų? Atrodo fantastika, bet kai pamatai pagamintas tokias mašinas, tai supranti, kad nedaug trūksta ir jos pradės veikti. Taigi jei nežiūrėsi į priekį, atsitiks kaip Panevėžio „Ekranui“. Puiki buvo gamykla, tačiau pasikeitė technologijos, o jie nesuspėjo, nesekė pokyčių. Juk mes galime būti tarp tų, kurie pasauliui diktuoja madas. Prieš 20 metų negalėjome dalyvauti interneto komunikacijų revoliucijoje, nes patys kūrėme valstybę – „pasidaryk pats“, mokėmės demokratijos. Tada nuoširdžiai buvome tuo užsiėmę.“
Tik aktyviai veikdamas gali diktuoti madas. Štai ir bendrovės „Elinta“ jaunimo komanda (V. Lašas yra šios įmonės bendrasavininkis) sukūrė elektrinę dviračio pavarą Rubbee, kuri pripažinta vienu iš 10 inovatyviausių dviračių projektų 2013 metais pasaulyje.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.