Kitokią mokyklą gali sukurti tik kitokie mokytojai

Nuo rugsėjo nauji mokslo metai prasidėjo ne tik mokiniams, bet ir 16 būsimų mokytojų, dalyvaujančių programoje „Mokytojų mokykla“. Prie jos prisijungusiose Lietuvos mokyklose jie inicijuoja ir įgyvendina įvairius socialinius bei edukacinius projektus, stiprina bendruomenes, imasi klasės kuratorių pareigų, o įgiję patirties dirbs ir mokytojais. Kartu su pedagogais ir mokiniais šie žmonės sieks sukurti tokią mokyklą, kokioje patys norėtų mokytis.

Rėmėsi asmenine patirtimi Vienas atsidavęs žmogus mokykloje gali pakeisti daugelio vaikų gyvenimą, įsitikinę „Mokytojų mokyklos“ sumanytojai. Vilnietis Rygaudas Guogis pasakoja, kad idėja prieš dvejus metus kilo jam ir dar keliems bendraminčiams: „Penki jauni vyrukai, kurį laiką užsienyje dirbę įvairius darbus, vieną gražią dieną grįžome į Lietuvą ir nusprendėme imtis veiklos, galinčios pagerinti švietimo situaciją. Matėme, kad pokalbiai apie švietimo sistemos reformas yra labai primityvūs, vienpusiški, prioritetu ši sritis laikoma tik teoriškai.“ Rygaudas su mokiniais kelerius metus dirbo kaip savanoris. Kalbantis su jais vilniečiui vis kildavo klausimas: kodėl tikrasis mokinių gyvenimas prasideda po 15 valandos, o lig tol mokykloje laiką tiesiog reikia tempti? Jis ėmė domėtis Lietuvos ir užsienio mokyklomis, kurios, atrodytų, niekuo neišsiskiriančios, bet jose sukuriamas toks pasaulis, kad kiekvienas randa savo vietą. Be to, pradėjo studijuoti Švietimo lyderystės institute Juveskiulės universitete Suomijoje, susipažino su žmonėmis, kurie kuria realiai veikiančias bendruomenes Suomijos mokyklose. Drauge su R. Guogiu „Mokytojų mokykloje“ darbuojasi ir Lukas Benevičius – jis kuruoja mokymosi programą. Lukas švietimo problemomis susidomėjo, kai prieš kelerius metus Rygaudo pakviestas dalyvavo diskusijoje su mokiniais, mokytojais, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais. „Daugelis žmonių kalbėjo, kad visų pirma reikia keisti mokytojų rengimo sistemą, skirti dėmesio ne tik profesiniams, bet ir kitiems gebėjimams ugdyti. Susidomėjau mokymo ir mokymosi procesu ir nusprendžiau įsitraukti į šią veiklą“, – prisimena L. Benevičius. Jis studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo savanoriškoje veikloje, rengė vaikų stovyklas, mokymus, užsiėmė neformaliuoju ugdymu. „Mano patirtis mokykloje neigiama. Buvau hiperaktyvus, o švietimo sistema, orientuota į mokymą pagal programas, mane ribojo. Kilo konfliktas su mokytojais, jie ant manęs užsisėdo, aštuntoje klasėje teko pakeisti mokyklą. Perėjau mokytis į privačią ir pamačiau, kad pagal tas pačias programas galima mokytis visai kitaip, viskas priklauso nuo mokytojo“, – teigia Lukas.

Nesusikalba tarpusavyje Vaikinai ėmė galvoti, kaip galėtų prisidėti prie švietimo sistemos tobulinimo, panaudoti kitose šalyse įgytą patirtį. Norinčių dirbti, užsidegusių žmonių yra, iniciatyvos ir energijos taip pat, bet tarpusavyje jie nesikalba. Mokiniai nesikalba su mokytojais, mokytojai su mokyklos administracija, ši su savivaldybės švietimo skyriumi, Švietimo ir mokslo ministerija dirba sau, tariasi tik su ekspertais, o ne su mokyklų atstovais. Silpni sistemos dalyvių ryšiai tarsi užkoduoja problemas. Iš pradžių jie pradėjo rengti diskusijas, į jas kvietė visus, kuriems rūpi švietimas. Paaiškėjo, kad švietimo sistemoje, mokyk­loje vis dėlto svarbiausias yra mokytojas. Valstybės, kurių švietimo rezultatai geri, daug dėmesio skiria mokytojams ir dirba su jais. Taigi akivaizdu, kad pertvarkius mokytojų rengimo sistemą galima išspręsti daug kitų bėdų. Pasak pašnekovų, Lietuvoje vienintelė kitokia mokytojų rengimo sistema – programa „Renkuosi mokyti“, ji padeda tapti mokytojais kitų sričių žmonėms. Mokyklų vadovų atsiliepimai apie juos puikūs, taigi tas modelis pasiteisina. Tačiau pagal šią programą parengiama tik 20 žmonių per metus, Lietuvai tiek per mažai. R. Guogis atkreipia dėmesį, kad vis dar gyvas stereotipinis požiūris, esą mokytojų ir taip per daug, jaunų mokytojų niekam nereikia. Tačiau nemažai pedagogų yra priešpensinio amžiaus. Jau dabar miestelių mokykloms gauti gerą fizikos mokytoją labai sunku. Informatikos mokytojų, ne bet kokių, o tikrai gerų, trūksta netgi sostinėje. Kai kuriose mokyklose jais dirba tie, kurie niekur kitur negali įsidarbinti. Programos iniciatoriai nusprendė, kad gali parengti daugiau gerų mokytojų, ir sukūrė modelį, pagal kurį norintieji jais tapti pamažu galės įsilieti į mokyklą. Apsipras joje, susipažins, įgis praktikos, patirties ir taps visaverčiais mokyklos komandos nariais. „Mūsų tikslas yra parengti tokių ateities mokytojų, kurie gebėtų susikalbėti su mokiniais, juos išgirstų ir suprastų. Pasitelkdami kūrybiškumą mokytojai kurtų tokią mokymosi aplinką, kurioje vaikai, paaugliai gerai jaustųsi, norėtų mokytis“, – aiškina L. Benevičius.

Įvairių sričių profesionalai Iš pradžių „Mokytojų mokyk­los“ sumanytojai surado Lietuvoje aštuonias mokyklas, kurioms reikia gerų mokytojų ir kurios sutiko priimti po du. Tai Lazdijų rajono Šventežerio mokykla, Kauno rajono Vilkijos gimnazija, Vilniaus Petro Vileišio progimnazija, Kaišiadorių rajono Paparčių pagrindinė mokykla, Prienų rajono Išlaužo pagrindinė mokykla, Kauno Rokų gimnazija, Kauno Kazio Griniaus progimnazija bei Vilniaus Antakalnio progimnazija. Iš paraiškas pateikusių pretendentų atrinkti 16. Norinčiųjų dalyvauti programoje iš viso buvo 72. „Mes klausėme mokyklų direktorių, kokios pagalbos jiems reikia. Pagal tai kvietėme žmones, norinčius dalyvauti programoje. Būsimų mokytojų patirtis labai skirtinga, vieni sėkmingai dirbo verslo srityje, ligoninėje, kariuomenėje, yra archeologų, istorikų, menininkų, socialinių darbuotojų, nemažai jų dalyvavo savanoriškoje veikloje. Kai kurie įgūdžius kaupė užsienyje, dirbo kitų šalių mokyklose. Šie žmonės yra įvairių sričių profesionalai, jų amžius – nuo 22 iki 50 metų“, – pasakoja R. Guogis. Programos dalyviai, mokyklos vadovas ir keli pedagogai dirba kaip komanda. Kai kuriuos dalyvius iš karto įdarbino, kiti mokykloje dirbs tik dalį dienos ar savaitės: kol kas derins naują veiklą su senuoju savo darbu. Kiekvienu atveju tartasi individualiai. Pasirodo, įdarbinant ne pedagogus iškyla problemų, apmokėjimas tik už pamokas yra atgyvenęs, neatitinka realybės, akivaizdu, kad reikėtų keisti įstatymus. Kita vertus, tai yra mokymosi programa, ji programos dalyviui nieko nekainuoja. Be to, rengiami programos iniciatorių, būsimųjų mokytojų ir mokyklų vadovų susitikimai: dalijamasi patirtimi, įspūdžiais, mintimis. Teorinių mokymų nėra daug, daugiau dėmesio skiriama tam, kad vieni mokytųsi iš kitų, kad mokyklos tarpusavyje dalytųsi gerąja patirtimi. Tokia praktika įprasta užsienyje, ją taikys ir Lietuvoje, tikina Rygaudas. Pasak Luko, su „Mokytojų mokyklos“ dalyviais nuolatos palaikomas ryšys ir bendraujama nuotoliniu būdu, aiškinamasi, kokių problemų, sunkumų kyla.

„Mokytojų mokyklos“ programos dalyvių mintys

Andrius Ūdra: „Unikali galimybė ne tik mokyti, bet ir pačiam mokytis“

Nuo rugsėjo pradėjau dirbti Vilniaus Antakalnio progimnazijoje. Viena mano veiklos sričių – darbas su mokyklos bendruomene, mokiniais ir mokytojais, siekiant juos labiau sutelkti, kita – stiprinti mokinių savivaldą, išsiaiškinus mokinių ir mokytojų lūkesčius. Su mokyklos vadovais kuriame veiksmų planą, kuris padės pasiekti šių tikslų. Be to, būsiu vienos mokytojos padėjėju. Mokytojo patirtis man labai įdomi, noriu jos įgyti. Tai unikali galimybė ne tik mokyti, bet ir pačiam mokytis. Atėjus į šią mokyklą labiausiai nustebino jos mokytojai, mokyklos vadovai. Jie kupini entuziazmo, nori imtis veiklos, labai atvirai priima siūlomas idėjas. Tai padrąsina, motyvuoja. Džiaugiuosi, kad ir jiems įdomu, kokie bus šio projekto rezultatai. O su vaikais man labai lengva ir paprasta. Jie mane draugiškai priėmė, per pertraukas puikiai leidžiame laiką ir apie vertybes pasikalbame. Žinoma, mokykloje jiems viskas sava, o aš esu naujas žmogus, tai savotiškas iššūkis. Esu vilnietis, baigiau Vilniaus licėjų, studijavau vadybą Didžiojoje Britanijoje. Baigęs studijas grįžau į Lietuvą ir trejus metus dirbu su jaunimu, dabar – Antakalnio jaunimo centre. Išgirdęs apie „Mokytojų mokyklą“ nusprendžiau pasinaudoti galimybe. Manau, kad mano žinios, patirtis, įgyta dirbant su jaunimu, labai pravers. Be to, abu šiuos darbus nesunku suderinti.

Monika Venytė: „Mokykla yra labai tinkama erdvė padaryti ką nors prasmingo“

Esu socialinė darbuotoja, baigiau socialinio darbo studijas. Penkerius metus dirbu su senyvo amžiaus žmonėmis ir šeimomis. Ėmiau galvoti, kad laikas ką nors keisti, ir sužinojau apie „Mokytojų mokyklą“. Nusprendžiau pabandyti dirbti su vaikais, tad užpildžiau programos anketą. Sulaukiau Išlaužo pagrindinės mokyklos direktorės skambučio. Gerai, kad ši mokykla yra netoli Kauno, kuriame gyvenu. Nuo rugsėjo dvi dienas per savaitę savanoriškai dirbu joje, toliau dirbu ir socialine darbuotoja. Kol kas susipažįstu su mokykla, jos vadovų lūkesčiais. Jie tikisi, kad padėsiu stiprinti mokyklos bendruomenę, ryšį tarp mokinių ir mokytojų, mokytojų ir tėvų. Neatmetu galimybės, kad pasibaigus programai galėčiau dirbti ir mokytoja, bet reikėtų dar papildomai mokytis. Galbūt galėčiau įsilieti į kolektyvą kaip kaniterapijos specia­listė, ši sritis man patinka, atrodo perspektyvi, turiu šunį. Mokykla yra labai tinkama erdvė padaryti ką nors prasmingo, juk kiekvienas žmogus gyvenime to nori. Kita vertus, mano pačios prisiminimai apie mokyklą nekokie, nejaučiau jokio bendrumo nei su mokytojais, nei su klasės draugais. Auklėtojos keisdavosi kasmet. Ir dabar, kiek žinau, toje mokykloje niekas nepasikeitė. Technologijos jau kitos, o mokytojai tie patys, vidutinis jų amžius – 57 metai, jaunų mokytojų labai trūksta. Taigi programų, kurios gali atvesti į mokyklas jaunimo, tikrai reikia.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.