Krosnys mūrijamos šaltyje

Vytautas Kasiliauskas džiaugiasi kaimynei Dainorai Pečiulienei sumūrijęs puikią krosnį.

Vytautas Kasiliauskas iš Trakų Vokės didžiuojasi, kad jo darbai glosto akį ir širdį. Daniliškių kaimo pradžioje stovi dailus medinis akcentas. Ir Trakų Vokės pagrindinėje sankryžoje daugiau nei 30 metų praeivius džiugina ąžuolinis stogastulpis. Ir nuosavas namas pastatytas kaip ne visų – sienos suplūktos pjuvenas maišant su smėliu. 

Visa tai jis darė senokai, prieš tris dešimtis mkretų, kai jaunas žemaitis Vytautas, baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą ir įgijęs meninio medžio apdirbėjo specialybę, pradėjo darbuotis Žemdirbystės instituto Trakų Vokės eksperimentiniame ūkyje pagal specialybę – puošti aplinką ir visuomeninių pastatų interjerą.
Nuoširdžiai darbavosi Vytautas iki tol, kol nepradėjo irti senoji gyvenimo tvarka. Šiandien Vytautas gyvena puikiai įrengtame nuosavame name, džiaugiasi gražiais santykiais su žmonele Irena ir… mūrija krosnis!
– Nežinai, kaip gali pasisukti gyvenimas, – šypsosi Vytautas. – Paprašė mama, gyvenanti Klaipėdos rajono Judrėnų kaime, pataisyti seną krosnį. Prakaitavau, galvojau ir padariau kitaip, nei buvo. Tas „kitaip“ – ir šildo krosnis geriau, nei buvo.
Po tokio „krikšto“ Vytautui magėjo maišyti molį, dėlioti šamotines plytas, gilintis į sunkiai suvokiamus šilumos kanalų ir ortakių labirintus, kurie dažnam užsakovui retai rūpi. Užsakovui aišku viena – krosnis turi šildyti, tarnauti ilgai, būtų graži.
Šiandien jau dešimtimis skaičiuojamos Vytauto sumūrytos krosnys ir židiniai. Jie lyg paminklai meistrui.
– Vargu ar kas paneigs amžiną tiesą, kad oriam gyvenimui būtinas šulinys, patikimas stogas ir gera krosnis, – mintija Vytautas. – Turint tyro vandens nuosavame būste tik liepsnojančios malkos suteiks pilnatvės potyrį. Štai ir darau tai, kad žmonės nesijaustų blogai nuosavuose namuose.
Meistras džiaugiasi, kad kiek­vienas užsakymas – nekasdienis iššūkis. Pastaruoju metu jaučiama tendencija, kuomet daugelis nuosavų namų savininkų ryžtingai atsisako centrinio šildymo. Išties paradoksalu, kuomet per žiemą šildymo katilo pakura „praryja“ gerą miškavežį, t. y. apie 20 kub. m medienos. Kitas centrinio šildymo minusas tas, kad užgesus ugniai radiatoriai irgi nešildo. Tikrumo dėlei būtina pajuokauti, kad namo šeimininkas prie šildymo yra pririštas kaip pūslė prie katino uodegos. Nešildomo namo negalima palikti nė dienai.
Kitaip yra su krosnimis apkūrenamais namais. Rimti meistrai sumūrija šilumos šaltinius, sugebančius iš vienos vietos apšildyti visus namo kampus.
– Mūrijant kiekvieną krosnį tenka susidurti su iššūkiais, – pasakoja meistras Vytautas. – Neretai tenka ilgai sukti galvą, kaip jau pastatytame name sukurti tokį šilumos šaltinį, kad ortakiais šiltas oras patektų ten, kur reikia. Bet svarbiausia, turi būti sumūryta tokia krosnis, kad ji šilumą skleistų ne mažiau nei parą. Tam pasitarnauja rimtos statybinės medžiagos ir visų užmirštos kaimiškos gudrybės.
Štai kuomet Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovas Vitalijus Kapusta paprašė sumūryti koklinę krosnį, buvo paprasta, nes tai buvo atsarginis šilumos šaltinis – namą šeimininkas šildė centriniu būdu. Ugniagesys su apmaudu pasakė, kad jei būtų įžvalgesnis, statydamas namą būtų pasikvietęs tokį meistrą kaip Vytautas ir jau dešimt metų nereikėtų vargti kas kelias valandas kurstant katilą.
Su meistru Vytautu Trakų Vokėje apsilankiau pas netoliese gyvenančią Dainorą Pečiulienę. Ji žinojo, kad bus besidomintis jos namo šildymu svečias iš laikraščio. Prie pakuros gulėjo susmulkintų pagaliukų, šešios pliauskos. Vytautas užkūrė ugnį.
– Šis malkų kiekis – dienos kuro norma namams apšildyti, – sako Dainora. – Šiltas oras ortakiais patenka į visas namų patalpas. Namuose radiatorių nėra.
Pasiteiravus, kiek malkų pasiruošiama žiemos sezonui, man, kaimiečiui, atvėpo lūpa: pasirodo, Pečiulių šeima iki pavasario išsiverčia su keturiais kubiniais metrais gerai išdžiovintų malkų. Todėl Dainora ir negailėjo pagyrų meistrui Vytautui.
– Jei ne kaimyno nuovokumas ir auksinės rankos, vargtume kaip visi, kūrendami centrinio šildymo katilą, – atviravo D. Pečiulienė.
Paskutinės krosnies mūrijimą Vilniaus pašonėje esančiuose Baltupiuose stebėjau iš arti.
– Tai pagalba nevilties ištiktam žmogui, – pasakoja Vytautas. – Jam krosnis buvo sumūryta kaip papuola. Ji rūko, nešildė. Teko ją išardyti ir permūryti kaip dera. Dabar medinėje trobelėje stovi graži ir gerai šildanti krosnis.
Vytautas su neslepiama šypsena veide pasakė rimtą, tik krosniams žinomą tiesą – maža žinoti, kad molis gali tapti broliu, bet krosnys paprastai mūrijamos dar šaltuose namuose.
Pradėjus rūkti dūmui iš kamino, visi geru žodžiu ima šlovinti meistrą.

Vladas KASPERAVIČIUS
Autoriaus nuotrauka

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.