Kuriu tik tai, ką pati mielai dėvėčiau

Prekių ženklo „Le Velvet Luxury Knitwear“ kūrėja Inga VAICEKAUSKIENĖ nuostabiais megztiniais rengia ne tik originalumą vertinančias lietuves, bet ir užsienietes.

Mezga, siuva, kuria žaislus, papuošalus, aksesuarus, drabužius – pastaruoju metu moterys tarsi atrado rankdarbius. Kaip manote, iš kur šis poreikis?
Domėtis rankdarbiais, įvairiais amatais, atrasti kūrybos džiaugsmą moteris skatina noras realizuoti savo gebėjimus, atrasti savitą stilių. Egzistuoja ir ekonominė paskata – aukšta drabužių kaina ne visada atspindi tokią pat aukštą kokybę, be to, neretai sunku rasti tai, kas patinka.

Kada įvyko Jūsų pirmoji pažintis su rankdarbiais?
Mano mama – konditerė profesionalė, nuo mažumės susižavėjusi stebėdavau, kaip vakarais ji lipdo įvairias puošmenas tortams. Augau matydama, kaip išradingai ji puošia namus, aplinką, mane ir brolį rengė pačios siūtais ir megztais drabužiais. Vos pramokusi skaityti iš mamos lentynų traukdavau mezgimo knygas ir bandydavau perprasti jose esančias instrukcijas – man atrodė tikras stebuklas turint tik siūlų kamuolį ir porą virbalų sukurti dailų drabužį. Kartą savarankiškai išstudijavau mezgimo bei nėrimo pradžiamokslį ir broliui iš vilnonių siūlų nunėriau šlepetes! Mama buvo priblokšta – sunkiai patikėjo, o aš pirmą kartą pajutau džiaugsmą, kurį dovanoja kūryba.

Nors turėjote stiprų potraukį meniškiems amatams, studijavote verslo vadybą…
Pasirinkimą studijuoti verslo vadybą lėmė šios specialybės universalumas – ji apima daug sričių ir, ko gero, yra vis dar populiariausia Lietuvoje. Patiko tai, kad verslo vadybos specialistams suteikiama buhalterinės apskaitos, rinkodaros, personalo valdymo žinių.

Šioje srityje dirbote penkiolika metų, buvote įvairių kompanijų vadovė. Kodėl nutarėte keisti gyvenimą ir įkurti studiją „Le Velvet“?
Iš šalies žiūrint, viskas atrodė puikiai, vyko pagal planą, bet laiminga nebuvau. Laisvalaikiu savo malonumui siuvau sau, mamai, draugėms. Ilgainiui užsakymų daugėjo, supratau, kad viena visko neįveiksiu. Susilaukusi antro sūnaus pasiryžau permainoms: ėmiau siūti moteriškus drabužius, juos konstravau, modeliavau – taip gimė mados ir stiliaus studija „Le Velvet“. Kadangi kolektyvas nedidelis, pati buvau pardavimo vadybininkė, modeliuotoja ir dizainerė. Labai pravertė verslo vadybininkės patirtis, tačiau reikėjo perprasti daug specifinių, su nauja veikla susijusių dalykų: mokiausi pažinti audinius, jų savybes, gilinausi į figūrų tipus, jiems derančius siluetus. Studijos veiklą vėliau papildė „Le Velvet“ akademija: norėjau suteikti galimybę moterims ne tik išmokti siūti ar megzti, bet ir gerai praleisti laiką.
Šiandien manau, kad visi įvykiai klostėsi savaime ir labai natūraliai – dabar esu ten, kur ir turiu būti. Juk kai netenkina esama situacija, imiesi vienokių ar kitokių veiksmų, kad ją pakeistum. Tai, ką dabar darau, – tūkstančio mažų žingsnių pasekmė.

Kaip kilo mintis sukurti prekių ženk­lą „Le Velvet Luxury Knitwear“?
Dirbant su individualiais siuvimo užsakymais kūrybinės laisvės nėra daug – dažniausiai klientai turi konkrečią viziją. Taip šalia siuvimo atsirado mezgimas, kuris vis labiau ir labiau įtraukė. Jame tiek daug netikėtumų: pati turi susikurti „audinį“, o jo grožis, kokybė priklauso ne tik nuo mezgimo įgūdžių, bet ir nuo verpalų, virbalų, rašto. Taip pat reikia parinkti modelį.
Megzti – ne siūti. Tai gana ilgas, kartais net mėnesį trunkantis procesas, be to, rezultatas dažnai skiriasi nuo planuoto. Bet tai mane labiausiai ir žavi.
Kantrybės nestokoju: yra tekę drabužį permegzti penkis ar šešis kartus. Kuriu tik tai, ką pati mielai dėvėčiau. Jei nematau modelio ant savęs, mezginį galiu pradėti, bet taip ir nebaigti.
Į studiją užsukusios moterys mielai įsigydavo ir mano vienetinių mezginių. Tai įkvėpė naujiems eksperimentams, prieš kelerius metus jie virto apčiuopiamu „Le Velvet Luxury Knitwear“ ženklu. Tai jaukūs, patogūs, oversize stiliaus kardiganai. Juos atskirsite iš stambios faktūros, originalių pynių, žavų ombrė efektą mezginiui suteikiančių verpalų spalvų.

Jūsų mezginių originalumą vertina ne tik lietuvės – siuntinukai iš Klaipėdos keliauja į įvairias pasaulio šalis.
Smagu, kad mano mezginiai pripažinimo sulaukė ne tik Lietuvoje. Jie iškeliavo į Ameriką, Airiją, Angliją, Vokietiją, Gruziją ir, mano nuostabai, netgi į Ispaniją bei Italiją, kur saulės ir šilumos netrūksta net žiemą – klientės teigė, kad vilnoniai kardiganai joms bus kaip paltai.
Moterų skonis ir poreikiai skiriasi. Lietuvėms mielesnės subtilios žemės spalvos – ruda, smėlio, tamsiai mėlyna, joms svarbu, kad drabužis būtų ne tik gražus, bet ir praktiškas. O klientės iš šiltesnio klimato šalių pageidauja ryškių rožinės, raudonos, indigo spalvų.
Gera kurti, kai žinai, kad tavo drabužiai juos vilkinčioms moterims suteikia džiaugsmo. Puikiai suprantu, kokią reikšmę nuotaikai ir savijautai turi garderobas.

Iš kur atkeliauja įkvėpimas?
Oi, tai labai mistinis dalykas – lig šiol suku galvą, iš kur ir kaip jis atsiranda. Būsimo drabužio vizija gali gimti stebint moteriškumu spinduliuojančią, gražią moterį, sumanymo idėja kyla išvydus originalią aprangos detalę, neįprastą mezgimo raštą, faktūrą, įdomią formą. Kartais imu ir susapnuoju, o kartais rankos pačios nupiešia eskizą… Vieno atsakymo nėra.

Ar Jūsų spintoje daug pačios kurtų apdarų? Ar nutinka, kad pravėrusi jos duris sakote: „Neturiu kuo apsirengti…“
Visus eksperimentinius modelius išbandau pati, todėl mano spintoje nemažai megztų drabužių. Drabužinės turinį galėčiau suskirstyti į tris maždaug lygias dalis: siūti, megzti ir pirkti daiktai. Nuo mažens mėgstu šilumą, todėl ruduo, žiema ir megzti drabužiai man – neatsiejami dalykai. Pastaruoju metu labai pamėgau laisvą, neįpareigojančią aprangą: džinsus, megztukus, sportinius batelius.
Be abejo, kaip ir visų moterų, taip ir mano gyvenime būna dienų, kai „neturiu kuo apsirengti“, bet labai greitai grįžtu į realybę, primindama sau, kad čia tik emocinė būsena.

Kiek reikia drabužių, kad moteris atrodytų stilinga ir madinga?
Skubančioms moterims, kurios nori būti stilingos ir madingos, patarčiau turėti vadinamąją garderobo kapsulę, t. y. maždaug penkis–septynis tarpusavyje stiliumi ir spalvomis derančius drabužius, juos papildyti aksesuarais, avalyne.

Metų pradžioje internete pasklido ir didelio populiarumo sulaukė nuotraukos su stilingai išpuoštomis Jūsų augintinėmis toiterjerėms Šeila ir Leila. Gal pradėsite megzti drabužius ir šuniukams?
Kai augintines pirmą kartą nuvežėme pas veterinarą, sužinojome, kad jos labai jautrios šalčiui – esant minusinei temperatūrai šie šuniukai gali net nualpti. Buvo sunku tuo patikėti, bet greitai pati įsitikinau, kad kalytės kažkokiu mistiniu būdu nustato, šalta lauke ar ne: jei nors keli laipsniai žemiau nulio arba didelė drėg­mė, jos net kojos nekelia iš namų. Kad jaustųsi geriau, augintinėms numezgiau vilnos sukneles, priderinau kepuraites. Iš pradžių drabužiai jų nesužavėjo – aprengtos bijojo net pajudėti, bet dabar jau apsiprato.
Puošti augintines man – vienas malonumas: galiu sau leisti naudoti galybę kaspinėlių, gėlyčių, tiulio sijonų, daug rožinės spalvos. Vos internete pasklido Leilos ir Šeilos nuotraukos, žmonės pradėjo manęs teirautis, kur ir kaip galėtų įsigyti panašių drabužėlių savo šuniukams, sulaukiau prašymų numegzti. Su meile puošiu savo toiterjeres, tačiau dabar pagrindinį dėmesį ir laiką skiriu moteriškiems mezginiams.

Savo laisvalaikio užsiėmimą pavertėte darbu. Koks dabar Jūsų laisvalaikis?
Esu ne tik siūlų, bet ir knygų maniakė. Radusi laisvą valandėlę į rankas imu knygą. Skaitydama pasikraunu energijos, randu atsakymus į rūpimus klausimus. Man labai patinka psichologinė, mokslinė literatūra. Dabar ant mano naktinio stalelio Irvino Yalomo knyga „Gydymas Šopenhaueriu“. Jaučiu ypatingą trauką kvepalams: domiuosi jų sudedamųjų dalių savybėmis ir tuo, kaip kvapas veikia žmogaus nuotaiką, savijautą, psichologinę būseną. Jei nekurčiau drabužių, studijuočiau parfumeriją.
Mezgimas – gana sėslus užsiėmimas, todėl kiekvieną rytą pradedu nuo Tibeto mankštos. Ją sudaro penki visus kūno raumenis apimantys pratimai ir šimtas šuoliukų. Sąmoningai nesinaudoju liftais, lipu laiptais, daug vaikštau pėsčiomis ir vis žadu užsirašyti į sporto klubą…

Ar jau radote laimės receptą?
Kad pasijausčiau laiminga, man nebereikia ko nors apčiuopiamo, materialaus. Net nebūtina, kad įvyktų kas nors iš ilgai planuotų dalykų. Kartais laimę suteikia kasdienės smulkmenos. Esu turtinga turėdama namuose lentyną, kurioje sudėti mano vaikų dovanoti rankų darbo atvirukai su užrašais „Mamytei“, piešiniai, jų lipintos molinės saulutės. Esu laiminga matydama, kaip auga mano sūnūs. Esu laiminga kurdama. Esu laiminga vien dėl to, kad gyvenu.

Liudo Masio nuotrauka