Liepa pakvipo medumi

Šiemet liepos sukrovė tiek žiedų, kad, dar jiems neprasiskleidus, jau lūžta šakos. Vos nušvitus saulei, varvėte varva saldus nektaras, medžiuose dūzgia tūkstančiai bičių – prasideda pats didžiojo medunešio įkarštis. Saldžiai kvepia ir greta kelio Kaunas–Jurbarkas esantis „Medaus slėnis“, kuriame šeimininkauja bitininkas profesionalas Ovidijus JASINSKAS.

Į Šilinę – iš visos Europos
„Viena šimtametė liepa medaus duoda tiek, kiek visas hektaras žydinčių dobilų“, – sako Ovidijus, kurio du iš trijų bitynų prisiglaudę prie lapuočių miškų, o juose gausu plačiai išsišakojusių liepų. Bet ir šioms smarkiausiai žydint, medaus gali nebūti: bitės per lietų iš avilio neskrenda, todėl lietinga liepos pradžia ne juokais išgąsdino bitininkus.
Kone kiekvienas apsilankęs Ovidijaus valdose užuodžia salsvą medaus kvapą. „Tikras medaus slėnis“, – sakydavo į stovyk­lavietę užsukę svečiai. Taip bitininko valdos gavo pavadinimą, kurį dabar žino pusė Europos.
Bet saldų medaus kvapą čia skleidžia ne liepos, o baltąja akacija vadinamas vikmedis. Šiais medžiais, džiuginančiais baltais žiedais, XIX a. viduryje buvo apsodinta į Kliučiko dvarą vedanti alėja. Iš daugybės dvaro pastatų teliko vienintelė Šilinės smuklė, o baltoji akacija auga kaip augusi – šaknų atžalomis ji pasklido po visą dvarininkui priklausiusį slėnį.
Ovidijus jame įsikūrė tada, kai kolūkiai savo nariams dalijo trihektarius. Apleisto slėnio, kuriame buvo įrengtas karjeras, žiojėjo smėlio ir žvyro duobės, o pakraščiuose kilo šiukšlių sąvartynai, niekas nenorėjo imti, O. Jasinskas nusprendė, kad čia galėtų įkurti bityną. Pradėjęs tvarkyti aplinką pamatė, kad kitos tokios gražios, ramybe alsuojančios vietos niekur nebūtų radęs.
Pamažu aviliai iškeliavo į kitus bitynus, o slėnis atiteko turistams. Žiemą jie atvyksta į kaimo turizmo sodybą, o vasarą siauru keliuku vienas po kito į Ovidijaus valdas suka automobiliniais nameliais keliaujantys vokiečiai, olandai, šveicarai, prancūzai.
Pernai didžiausias vokiečių dienraštis „Spiegel“ „Medaus slėnį“ išskyrė kaip vieną iš dešimties lankomiausių Baltijos šalių vietų, apie Ovidijų net kelis kartus rašė Italijos, Šveicarijos spauda, todėl svečių kasmet daugėja.
Dažniausiai jie atvyksta vienai dienai, bet pasilieka ir kelioms ar net visai savaitei. „Tai jau įvertinimas – užsieniečiai nemėgsta užsibūti vienoje vietoje, jiems per atostogas vienos šalies per maža, atvykę aplanko visas tris Baltijos valstybes“, – sako Ovidijus.

Vizitinė kortelė
Beveik visi atvykstantieji „Medaus slėnyje“ perka medaus, nori kuo daugiau apie jį sužinoti. Stiklainėlį ar du – lauktuvėms, patiems paskanauti, bet būtinai išskirtinio, monoflorinio, ne sumaišyto, o sunešto iš vieno augalo. Specialiai medaus įsigyti birželio viduryje važiuodama iš Rygos į Šilinę užsuko japonų delegacija.
Prie bičių savo svečių Ovidijus neveda – sako, per daug rizikinga. Daugelis žmonių šių Dievo vabalėlių bijo, o ir alergiškų bičių įgėlimui yra labai daug.
Parodo jiems senovinį, paties padarytą ir panemunės pie­vose užaugintomis nendrėmis dengtą avilį, papasakoja, kaip darniai gyvena bitės, parodo aviliuose aptiktus apdegintų širšių kūnelius, pakviečia degustuoti medaus. Pavasarinio, pievų, gudobelių, liepų, rapsų, grikių, akacijų, garstyčių, vikių – dešimties ar net penkiolikos rūšių: nuo beveik balto rapsų, auksiškai geltono liepų iki tamsiai rudo spygliuočių ir viržių, skirtingų skonių ir konsistencijos, kol belaižant visiems apsąla širdys. Paragavę ir pasiklausę istorijų apie bitininkystę, bičių gyvenimą, svečiai žino, kokio medaus labiausiai norėtų, kaskart gerokai aptuština bitininko lentynas.
Todėl O. Jasinskas nei turguje, nei mugėse medumi neprekiauja, kulinarinio paveldo ženklu pažymėtos jo bityno produkcijos galima įsigyti tik „Medaus slėnyje“. Ir beveik kasmet jos pritrūksta.

Stebi bičių kelius
Ovidijus tikina, kad pažvelgęs į stiklainėlį pagal spalvą niekada nesuprasi, iš ko suneštas medus. Tik paragavęs gali pajusti pažįstamų augalų skonį. Į nieką nepanašus sumaišyto medaus skonis.
„Mėgėjai sako, kad medaus neįmanoma išrūšiuoti. Bitininkas turi žinoti, kur medų renka jo bitės. Jos niekada medaus nemaišo, tai – bitininkų darbas“, – juokiasi Ovidijus, pripažįstantis, kad medaus rūšiavimas užima daug laiko, reikalauja nemažai jėgų. Kol medus atsiduria stiklainėlyje ir yra padedamas į lentyną, jį tenka dešimt kartų pernešti iš vienos vietos į kitą.
Medų preciziškai rūšiuojantis O. Jasinskas nuolat stebi, kur skrenda jo bitės darbininkės. Šiemet pavasaris buvo šaltas, ką tik pražydusias pienes padengė sniegas, todėl bitės nedaug tepririnko paties geriausio, pavasarinio, medaus. Užtat labai greitai pajuto, kad už 2,5 km žydi akimis neaprėpiamas garstyčių laukas. Nesitikėjęs, jog jo darbštuolės skris taip toli, ką surinko bitės, Ovidijus pajuto tik iškopinėjęs avilius – medus turi garstyčių prieskonį.
„Bitės visada renkasi augalą, turintį daugiau nektaro, viena kitai praneša, kur skristi, todėl jei kur nors žydi liepos ar kiti medingi augalai, bitės niekada nerinks medaus arti esančioje pievoje“, – tikina bitininkas.
O. Jasinskas garantuoja, kad medus niekada nebus apnuodytas jokiais chemikalais, nes kiek­vienas avilys turi savo kvapą. Iš nupurkštų laukų atskridusių bičių sargybiniai į avilį neįleidžia. Todėl apsinuodijusios bitės miršta šalia landos.
Saulėtą dieną prie bityno iš tolo girdėti stiprus dūzgimas. Jis kitoks nei tada, kai išskridęs iš avilio sukasi spiečius. „Bitės dirbti pradėjo“, – džiaugiasi bitininkas, su nerimu laukiantis didžiojo medunešio. Liepos jau žydi, jei ilgai lis, lietus išplaus iš žiedų nektarą – medaus nebus.
Pernai bitės surinko vos trečdalį medaus, bet sutrukdė ne lietus, o ilgai trukusi sausra.
Kai sausa, bitės neša labiau koncentruotą medų, tik jo būna mažiau. Lietingu oru medaus daugiau, bet jis skystesnis. „Geriausias medunešis, kai drėgna ir šilta: naktimis lyja, o dienomis kaitina. Tada žiedai išskiria daugiausia nektaro“, – tvirtina „Medaus slėnio“ šeimininkas.

Kokybiškas – su putele
Prekiaudamas O. Jasinskas pastebėjo, kad žmonės mažai išmano apie medų, o bitės jiems atrodo kaip nežinoma civilizacija. Šiais vabzdžiais susidomėjęs vaikystėje, Ovidijus dažnai lankydavosi greta namų buvusiame Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje, kurio bitynui vadovavo dr. Jonas Balžekas. Jo pasakojimai, medaus ragavimas ir įsitikinimas, kad bitininkai visą žiemą laisvi, lėmė profesijos pasirinkimą. Dabar Ovidijus siekia, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie medų, suprastų, kad jį sveika valgyti ne tik susirgus. Kasdien vartojant medų organizmas aprūpinamas visomis mineralinėmis medžiagomis, amino rūgštimis.
„Bitės darbininkės gyvena maždaug mėnesį – intensyviai dirbdamos jos greitai pervargsta. Dvigubai greičiau pavargsta bitės, perdirbančios cukrų, kurį dedame į avilius, kad jos galėtų maitintis žiemą. Taip ir žmogus, valgydamas cukrų, alina savo sveikatą“, – įsitikinęs bitininkas.
Per degustacijas, vykstančias „Medaus slėnyje“, dažniausiai žmonės klausia, kaip atskirti gerą medų nuo prasto. Pasak jo, yra tik vienas požymis: supiltas į stiklainį ar kitą indą, geras medus pasidengia balta putele.
Jei žiemą pardavinėjamas skystas medus, galima įtarti, kad jis pašildytas arba nenatūralus – bitės buvo maitinamos cukrumi. Pašildytas medus praranda naudingąsias savybes. Natūralus medus linkęs kristalizuotis, todėl skystojo galima nusipirkti tik liepą ir rugpjūtį.
Ilgai nesikristalizuoja lipčius. „Mes jį vadiname medumi, bet tai nėra tikras medus, nes lipčių bitės perdirba ne iš nektaro, o iš amarų išskyrų. Gryno lipčiaus Lietuvoje beveik nebūna, bitės jį maišo su žiedų nektaru“, – tvirtina Ovidijus.
Pasak bitininko, daugiausia energijos turi pavasarinis medus, suneštas iš sodų, pievų žiedų, kai gamta dar švari. Bet daug jo pirkti ir nuolat vartoti O. Jasinskas nepataria. Geriausiai nedideliais kiekiais jį valgyti kasdien ir skirtingų rūšių – taip, pasak Ovidijaus, daro sportininkai ir sveikuoliai.
Daugeliui įdomu, ar tikrai visiškai nevertingas ir jokių gydomųjų savybių neturi į sviestą panašus rapsų medus. Bitininko nuomone, jis dešimteriopai sveikesnis už cukrų, todėl tinka vartoti kasdien.
„Kažin, ar sveika nuolat valgyti liepų medų ir prakaituoti? Reikia žinoti, kad meduje yra augalo, iš kurio jis suneštas, gydomųjų savybių. Pasidomėjęs vaistingaisiais augalais, gali išsirinkti tinkamiausią medų. Pavyzdžiui, sergantiems širdies ligomis labiausiai padeda gudobelių medus“, – sako bitininkas.

Paragavę ir pasiklausę istorijų apie bitininkystę, bičių gyvenimą, svečiai žino, kokio medaus labiausiai norėtų.

Kiek augalų – tiek medaus rūšių

Gerais metais O. Jasinskas iš korių išsuka 15–16 skirtingų rūšių medaus. Viename bityne tiek niekada nesurinksi, tačiau turint kelis skirtingose vietose – įmanoma ir daugiau. Teigiama, kad yra maždaug šimtas medaus rūšių.

  • Grikių medus tamsus, beveik rudas, aštraus kvapo ir skonio. Jame daugiau nei bet kuriame šviesiame meduje yra baltymų ir mineralinių medžiagų, ypač – geležies, todėl jis tinka mažakraujystei gydyti, padeda kenčiantiesiems nuo nervinių sutrikimų. Šį medų vartoja hemoraginį insultą (kraujo išsiliejimą į galvos smegenis) patyrę, širdies raumens nepakankamumu sergantys žmonės.
  • Liepų medus yra šviesiai geltonas, turi malonų žiedų kvapą. Jis vartojamas peršalimo, kepenų ir inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti. Liepžiedžių medus – organizmą stiprinanti, raminanti priemonė.
  • Pievų medus naudingas sergant kvėpavimo takų, nervų, širdies ir virškinimo trakto ligomis, jis teigiamai veikia žarnyną. Pievų žiedų medų rekomenduojama valgyti patiriantiems didelę protinę ir fizinę įtampą, smarkiai nusilpusiems žmonėms, nes jame gausu C ir B grupės vitaminų.
  • Kiaulpienių medus gali padėti nuo skausmo, tinka skrandžio rūgštingumui mažinti. Aukso spalvos medus pasižymi šiek tiek kartoku skoniu.
  • Beveik baltas ir švelnaus skonio dobilų medus vartojamas skrandžio rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti. Taip pat jis rekomenduojamas peršalus, sergant gleivinės uždegimu. Dobilų medus laikomas puikia kraują valančia priemone.
  • Barkūnų medaus bitės gali surinkti tik ten, kur jie specia­liai auginami. Tai nepakeičiama priemonė gydantis nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Jis gerina medžiagų apykaitą, padeda nuo nemigos. Malonaus skonio medus turi vos juntamą vanilės prieskonį.
  • Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stip­raus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
  • Šviesus, malonaus, bet stiproko kvapo aviečių medus ypač tinka peršalus, susirgus gripu. Efektyviai gydo stomatitą, gleivinės uždegimą. Miško aviečių medus rūgštokas.
  • Šviesiausias, vos ne baltas, su beveik nepastebimu kreminiu atspalviu yra akacijų medus.
  • Labai maloniu aromatu pasižymi miško medus, turintis antibakterinių, uždegimą slopinančių savybių.
  • Spygliuočių medus – tamsus su pušų sakų kvapu, tirštas, tąsus, susikristalizuoja stambiais kristalais. Jame yra daug vitamino C.
  • Daug sveikesnis už paprastą medų yra medus koriuose, nes gydomųjų savybių turi ir natūralus vaškas, iš kurio bitės lipina korius. Tokį medų reikia ilgai laikyti burnoje, vašką kramtyti kaip kramtomąją gumą.

Iš bičių gyvenimo

  • Bitės iš tiesų yra stebuklingas sutvėrimas: kad išgyventų, vien maistui, šilumai ir energijai palaikyti per metus į avilį jos turi sunešti 100 kg medaus ir žiedadulkių.
  • Bitė motinėlė per dieną padeda 3 tūkst. kiaušinėlių. Bitės darbininkės, nešančios medų, gyvena 25–28 dienas, o tos, kurios lieka žiemoti ir nieko nedirba, gyvybingos išlieka net 10 mėnesių.
  • Bitės bijo tik sudūlėjusio medžio dūmų – joms atrodo, kad dega miškas, todėl puola gerti medų, jų pilveliai apsunksta, praranda instinktą gintis nuo bityno priešų. Pirmieji bitininkai buvo meškos, drevėse ieškojusios medaus.
  • Prieš pradėdamos rinkti nektarą, bitės iš medžių pumpurų ir jaunų šakelių surenka pikį, juo balzamuoja avilį. Džiūstantis pikis yra puiki dezinfekuojamoji medžiaga. Kad negestų ir neskleistų smarvės, pikiu balzamuojamos ir į avilį žiemą įlindusios, vėliau mirtinai sugeltos pelės.
  • Ant bičių pilvelių yra vaško liaukos. Kai gamtoje atsiranda nektaro, bitės išskiria vašką, sušildo surinktus žvynelius, iš jų sulipdo šešiakampę korio akutę. Kad pagamintų 1 kg vaško, bitės turi prisinešti 4 kg nektaro ir 2 kg žiedadulkių.

Kai bitės supyksta
Daugelis žmonių bijo bičių, nenori artintis prie avilių. Bet ką daryti, jei netoliese yra bitynas? „Bitininkas, kaip ir pikto šuns savininkas, savo augintinius turi mokėti suvaldyti. Jei kopinėjant medų kenčia visas kaimas, kaltos ne piktos bitės, o jas įsiutinęs bitininkas. Bitės be reikalo negelia, jei jos pyksta – bitininkas ką nors daro blogai“, – teigia Ovidijus Jasinskas.
Tik vieną kartą per daugiau nei 30 bitininkavimo metų jis yra girdėjęs priekaištų dėl įpykusių bičių. Pervežus avilį į kitą vietą, jos iškart nurimo. „Manau, ten, kur stovėjo avilys, buvo seismiškai aktyvi vieta. Labai svarbu, kad bitėms niekas netrukdytų išskristi iš avilio – jei jų skraidymo take nuolat vaikščios žmonės ar gyvuliai, jos bus piktos, gels“, – tikina patyręs bitininkas.

Daiva BARTKIENĖ
Audronės VAIVADIENĖS nuotraukos