Lietuvą alina ne žemdirbiai, bet aplinkosaugininkai

Pasaulinės žemės dienos proga Statistikos departamentas oficialiai pranešė, o aplinkosaugininkai pasigyrė, kad apie 16 proc. Lietuvos ploto – saugomos teritorijos. Tokių draustinių nuolat daugėja. Trečdalis Lietuvos – miškai. Taigi vietovės, kuriose draudžiama ūkinė veikla, užima kone pusę Lietuvos. Tik 53,1 proc. šalies teritorijos – žemės ūkio naudmenos (ariama žemė, pievos, sodai ir uogynai). Nacionaliniuose parkuose ir valstybiniuose rezervatuose daugėja saugomų laukinių gyvūnų rūšių, o kaimuose mažėja karvių ir kiaulių.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo agroverslininkų ir politikų, ar ne per daug Lietuvoje vietų, kur reikia vaikščioti ant pirštų galų, neleidžiama žemės suarti, patręšti, karvės ganyti, trobesį pasistatyti, todėl nemažai galinčių ir norinčių ūkininkauti žmonių priversti emigruoti į užsienį.

Nuo ko saugo aplinką?
„Dar 2010 m. su kolega Vac­lovu Bogužu rengdamas studiją „Agrarinio kraštovaizdžio pokyčių priežastys ir problemos“ patyriau, kad Lietuvoje labai jau daug saugomų teritorijų. Jos nuolat plėtėsi. Klausdavau Aplinkos ministerijos: „Nuo ko saugote tuos gamtos kampelius? Nuo žmonių, kurie savo namo stogą nori pasikeisti?!“ – „Ūkininko patarėjui“ teigė Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekanas Viktoras Pranckietis. Jo neįtikina valdininkų pagrindinis argumentas, kad žemės ūkis teršia aplinką.

Kai jausmai nugali protą
„Pernai rudenį, rugsėjo antroje pusėje, mačiau visiškai pažaliavusį nuo dumblių vieną Zarasų rajono ežerą. O aplinkui per kilometrą nėra jokio žemdirbystės ūkio, tad ir užterštas gruntinis vanduo negalėjo nutekėti į ežerą.
Taršos priežastis paprasta: nedirbamose žemėse pakrantės apžėlė medžiais, jie numeta lapus į ežerą, kamienai ir šakos užstoja saulę, vėją, eutrofikacijos (vandens „žydėjimo“ – red. past.) procesams sąlygos kuo puikiausios“, – aiškino ASU docentas V. Pranckietis. Jo nuomone, Lietuvoje planuojant saugomų teritorijų dydžius vadovaujamasi ne protu, o jausmais. Už tų skaičių, kad penktadalis Lietuvos yra saugomos teritorijos, V. Pranckietis mato dingusias sodybas, išnykusius, net pavadinimų nepalikusius kaimus.

Miesto dumblas vietoj kaimiškų srutų
„Šiemet sostinės Nepriklausomybės aikštėje prie parlamento minėdamas Pasaulinę žemės dieną Seimo Aplinkos apsaugos komitetas iškilmingai paskelbė, kad būtina išsaugoti tai, „kas visiems mums svarbiausia: švarų orą, vandenį, dirvožemį, gyvąją gamtą“. Apie žmones, emigruojančius iš „saugomos“ Lietuvos, neužsiminė… O nutilus šventiniam šurmuliui Aplinkos ministerija rašo instrukcijas, kaip suvežti miesto nuotekų dumblą (iki 100 tonų vienam hektarui) į dirvožemį ir „išgelbėti“ jį nuo karvių mėšlo“, – piktinosi ASU Agronomijos fakulteto dekanas V. Pranckietis.

Tikroji grėsmė ekologinei sistemai
Anot Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininko Edvardo Gedgaudo, įvairios rekreacinės teritorijos pateisinamos tada, jeigu valstybė gauna iš jų naudos. „Bet žemdirbystės verslui Lietuvoje sugalvota per daug draudimų. Dėl to pas mus mažėja karvių, kiaulių, tačiau gausėja „laisvųjų miško gyventojų“ šernų, simbolizuojančių smarkią Lietuvos aplinkosaugos pažangą. Ar labai džiaugsis mūsų vaikai, kad Lietuva tokia „šiuolaikiška“ – saugodama gamtos skaistybę neleidžia auginti gyvulio ar daržovės, todėl maisto produktus reikia importuoti iš kitų šalių, kurios karvių nevadina „grėsme ekologinei sistemai?“ – „ŪP“ tiesiai kalbėjo E. Gedgaudas.

Perlenkta lazda
„Lankiausi ne vienoje saugomoje teritorijoje (jų iš viso yra 32). Žmonės, gyvenantys šiose nuostabiausiose, ekologiškai svarbiose Lietuvos vietose, turėtų jaustis labai laimingi. Deja, taip nėra… Todėl po Velykų Seimui svarstyti bus pateiktos pribrendusios Saugomų teritorijų įstatymo pataisos“, – „ŪP“ pranešė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas. Jo nuomone, Lietuvoje yra vietų, kurių jokiu būdu negalima paversti ganyklomis ar žeme po tvartais: turime atidžiai saugoti į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) sudarytą pasaulinio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Kuršių neriją, Žuvinto biosferos rezervatą. Vis dėlto, A. Salamakino manymu, rūpinantis, pavyzdžiui, Krekenavos regioniniu parku jau perlenkta lazda.

Šveicarijos pavyzdys
Pasak žemės ūkio kooperatyvo „Agroaves group“ generalinio direktoriaus Jono Jagmino, Lietuvoje aplinkosauga taip sudievinta, kad bet kokie bandymai pakeisti saugomų teritorijų paskirtį, panaikinti kurortines zonas pakvimpa kriminalais (garsiojo Druskininkų „Vijūnėlės“ dvaro istorija): oficialiai negalima nieko padaryti, o nevieši bandymai paveikti Vyriausybę, ministrus sukelia visuomenės pasipiktinimą.
„Jeigu vietoj griuvėsių, šabakštynų atsirastų geras šiuolaikiškas pastatas, prižiūrėtas laukas – kam nuo to blogiau? Pažiūrėkite į Šveicariją. Nuostabiai graži šalis. Įprasti jos kraštovaizdžio elementai – ūkininkų nameliai, karvutės – tik sustiprina Švei­ca­rijos patrauklumą. Lietuva per maža valstybė, kad galėtų leisti sau prabangą – daugybę draustinių“, – palygino J. Jagminas.

Ministerija pataikauja savo padaliniui
Pasak „Agroaves group“ valdybos pirmininko, ypač daug vietų, kuriose draudžiama ūkinė veikla, informacinių centrų, į kuriuos sukištos krūvos europinių pinigų, Lietuvoje prikurta, kai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai vadovavo Rūta Baškytė, dabar šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja.
„Aplinkosauga rūpinasi valdininkų armija. Jiems iš biudžeto mokamos didelės algos. O ką iš to laimi valstybė?..“ – retoriškai klausė J. Jagminas. Tuo metu, kai J. Jagminas vadovavo Seimo Kaimo reikalų komitetui (2004–2006 metais), parlamentarai juokaudavo, kad ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pavaldi Aplinkos ministerijai, o atvirkščiai – aukščiau „Baškytės tarnybos“ tik mėlynas dangus.
O kaip dabar?

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto Snarskio piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.