Lietuvių diplomatinis mandagumas įsiutino Kremliaus šeimininką

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Pirmosiomis 1990 m. kovo savaitėmis, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT-AS) paskelbė Nepriklausomybės aktą  ir siūlė Maskvai  derėtis „dėl  tarpvalstybinių santykių sureguliavimo“, mūsų parlamentarai  kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, vėliau – Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą  tituluodami jį „Jūsų prakilnybe“, užuot  sovietiniu įpročiu pavadinę „draugu“ arba  šiuolaikiškai  vakarietiškai  „Jūsų  ekscelencija“.  Kreipinys „Jūsų prakilnybe“  taip smarkiai suerzino M. Gorbačiovą, kaip Zaporožės kazokų laiškas 1676 metais – turkų sultoną Mehmedą IV ar Kijevo Nepriklausomybės aikštės manifestantų plakatai  šiemet – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. 
„Ūkininko patarėjas“ nusprendė pasidomėti, kas sugalvojo kreipinį,  šiek tiek dvelkusį cariniais laikais, kai Rusija buvo imperija, o Lietuva – Šiaurės Vakarų kraštas, ir kiek laiko toks SSRS prezidento titulas buvo vartojamas oficialiuose Atkuriamojo Seimo dokumentuose, adresuotuose Kremliui.

„Pirmoji M. Gorbačiovo reakcija buvo labai audringa“, – redakcijai sakė 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis atkurtos Lietuvos  Respublikos  pasiuntinys Maskvoje Egidijus Bičkauskas, tuomet įteikęs sovietų vadovui Lietuvos  parlamentarų siūlymą „užmegzti nuolatinius gerus politinius ir ekonominius dviejų valstybių ryšius“.
Teisininkas E. Bičkauskas  kategoriškai atmeta  kai kurių politologų ir istorikų vis atkakliau peršamą nuomonę, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai vieningai atkūrė šalies nepriklausomybę  ne paklusę tautos valiai, bet klaidingai supratę ženklus iš Vašingtono apie  tariamai greitą Lietuvos tarptautinį pripažinimą. Signataro nuomone, niekada negalime pamiršti, kad gyvename  šalia valstybės, kuri nepažino demokratijos, o jos žmonės visuomet ilgisi griežto caro. 

Gorbachev2

Lietuvos parlamentarų sveikinimas „Jo prakilnybei Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos prezidentui“ ką tik į šį postą išrinktam Michailui Gorbačiovui 1990 m. kovo 15-ąją pasirodė įžūlus ir užgaulus.

Kolektyvinis kreipinys
„Iš tiesų tas AT pranešimas M. Gorbačiovui apie atkurtą Lietuvos Respubliką buvo parašytas įprasta diplomatine leksika. Taip  viena su kita bendrauja  nepriklausomų, lygiateisių šalių vadovaujančios institucijos“,  – „Ūkininko patarėjui“ sakė  Lietuvos  Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje 1990-1991 metais, diplomatinės  misijos Rusijoje vadovas 1991-1993 metais E. Bičkauskas. Iš  signatarų įpročio visus originalesnius, savotiškesnius Atkuriamojo Seimo sumanymus priskirti tuometiniam parlamento ir valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui  E. Bičkauskas  iš pradžių, gaivindamas tų laikų prisiminimus,  irgi  spėliojo, kad  tokį kreipinį sugalvojo vienas V. Landsbergis. Tačiau, kaip atskleidžia  Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 12 d. vakarinio plenarinio posėdžio stenograma, kreipimąsi, adresuotą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui M. Gorbačiovui, parašė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su AT deputatu Algirdu Brazausku, AT sekretoriumi Liudviku Sabučiu ir Atkuriamojo  Seimo Juridinio skyriaus vedėju  Juozu Žiliu, o deputatas Kazimieras Antanavičius pasiūlė į  laiško pradžią įterpti kokią nors „pagarbos derybų partneriui atributiką“. V. Landsbergis  garsiai svarstė: „Jeigu vartosime tarptautinę leksiką, tai reikėtų adresuoti „Jo ekscelencijai“.  O kaip tai būtų rusiškai, turėtume pamąstyti. „Didžiai gerbiamam“? Galbūt lietuviškai galėtume rašyti „Jo prakilnybei“, ne „ekscelencijai”. Pasitarsime.“
Supyko dėl pabaltijiečių įžūlumo „Dėl šio kreipinio Aukščiausiajai  Tarybai tikrai nereikėjo gėdytis.  Jokio nuolankumo tuose dviejuose žodžiuose nei tada, nei dabar neįmanoma įžvelgti“, – tvirtino E. Bičkauskas. Jis gerai prisimena jausmus, apėmusius M. Gorbačiovą, gavusį Lietuvos parlamento siūlymą   civilizuotai susitarti, kada   SSRS kariuomenė pasitrauks iš mūsų šalies, o Maskva pripažins  nepriklausomą Lietuvos Respubliką su sostine Vilniumi ir  Klaipėdos uostamiesčiu. „Jeigu neklystu, 1990 m. kovo 13-osios rytą įteikiau  Atkuriamojo Seimo kreipimąsi M. Gorbačiovui. Tas kreipinys „Jūsų prakilnybe“ M. Gorbačiovui (įpratusiam, kad kitų šalių lyderiai jį vadintų vardu ir tėvavardžiu, o pavaldiniai  nuo 1990 m. kovo 15 d.- „draugu prezidentu“ – red. past.) buvo visiškai nelauktas, netikėtas.  Ne, TSRS lyderis  nesumišo. Veikiau įtūžo: kaip drįsome jį šitaip pavadinti! Nes, M. Gorbačiovo nuomone, ir mes priklausėme  tai pačiai terpei – sovietų liaudžiai  (naujai istorinei, socialinei ir internacionalinei žmonių visumai, savanoriškai tarpusavyje bendravusiai rusų kalba, kaip 1971 m. paskelbė SSRS kompartijos XXIV suvažiavimas – red. past.). O mes pabrėžėme, kad esame Nepriklausomos Lietuvos parlamentarai, lietuvių tautos atstovai!”, –  savo istorine misija Maskvoje didžiavosi E. Bičkauskas.

Blokada privertė surimtėti
„Ūkininko patarėjo“ duomenimis,  kreipinys „Jūsų prakilnybe“  dar pasitaikydavo  oficialiuose AT  dokumentuose, adresuotuose Kremliui, net ir po to, kai 1990 m. kovo 16 d. M.Gorbačiovas atsiuntė V. Landsbergiui telegramą, reikalaudamas „per dvi dienas“  išsižadėti  Lietuvos nepriklausomybės akto. Tik  nuo 1990 m. balandžio 20 d., Maskvai pradėjus Lietuvos ekonominę blokadą, mūsų  AT prezidiumas  SSRS lyderį ėmė sausai vadinti „ponu prezidentu“.
Kremliaus „saliamonai“ Prancūzų rašytojas Gustave`as  Flaubertas sakė, kad  „Le bon Dieu est dans le détail“ („Dievo reikia ieškoti  tarp smulkių dalykų“).  Anot E. Bičkausko, iš Maskvos letenų besistengiančiai išsilaisvinti Lietuvai  1990-1991 metais  nebuvo nereikšmingų diplomatinių  smulkmenų.  „Vadinamieji protokoliniai dalykai, stilius, kuriuo buvo  surašyta oficiali  Maskvos ir Vilniaus korespondencija, galėjo paspartinti arba sulėtinti derybas su Kremliumi. Kiek daug laiko buvo sugaišta, kol anoji pusė „išsiaiškino“,  su kuo sėstųsi derėtis – su Lietuvos Respublika ar LTSR… Galų gale „gudriai“  nusprendė, kad  tarpusavio santykius aiškinsis Tarybų Sąjunga ir Lietuva.  Pamenu, kai 1990 m. balandžio 2 d. išvykau į Maskvą vadovauti Lietuvos  atstovybei, sovietų pareigūnai atkakliai mane vadindavo Lietuvos TSR pasiuntiniu. O aš jiems primygtinai  atrašydavau, kad esu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis. Persilaužimo sulaukiau tik po gero pusmečio – oficialiuose Maskvos dokumentuose priedėlis „TSR“  nuo mano tuomečių pareigų „nukrito“, – prisiminimais apie pirmuosius nepaprastai sunkius Lietuvos diplomatinio korpuso „rytietiškos“ veiklos  mėnesius dalijosi  teisininkas, ambasadorius E. Bičkauskas.

Kodėl nugalėjo „vakariečiai“?
1990 m. dalis  Lietuvos politikų (Sąjūdžio pirmininkas V.  Landsbergis, nekantrieji Kauno sąjūdininkai) dažniau kalbėjosi su Vakarų (ypač Jungtinių Valstijų) pareigūnais, Amerikos ambasadoriumi Maskvoje Jacku Matlocku, Kanados parlamentarais ir Jungtinių Valstijų kongreso nariais,  o  Sąjūdžio realistai, savarankiški komunistai noriau susitikinėdavo  su Maskvos nomenklatūrininkais, Kremliaus  struktūromis. Užtat smarkiai  skyrėsi  ir  tautos išrinktųjų  nuomonės dėl  Lietuvos ateities.  Tada  nugalėjo „vakariečių“, o ne  „atsargiųjų“ požiūris, nors ir šiandien, kai Lietuva  priklauso Vakarų karinėms ir ekonominėms sąjungoms, formaliai tarsi išslydusi iš Rusijos įtakos sferų,  visos –  ir kairiosios, ir dešiniosios – Lietuvos  Vyriausybės stengiasi neužrūstinti  net  eilinių Rusijos  vartotojų teisių apsaugos tarnybos valdininkėlių.
„Vienodai bendravome ir su Rytais, ir su Vakarais. Galbūt A. Bra­zausko vadovaujami komunistai labiau vertino praktiškas sutartis su Maskva, negu Vašingtono pažadus. Vis dėlto net ir V. Landsbergio šalininkų  sparnas  aiškiai suvokė: nori nenori dėl Lietuvos faktinės nepriklausomybės reikia kalbėtis su Maskva, nors, žinoma, dešiniųjų derybinė laikysena buvo griežtesnė, kietesnė, o A. Brazausko partijos – nuolaidesnė ir tylesnė“, – lygino E. Bičkauskas.

Istorinis telefono skambutis
Dvidešimt metų istorikai ir politologai tvirtino, kad 1990 m. kovo 11-ąją AT deputatai tik įvykdė  tautos valią ir  patenkino visuomenės  troškimą  gyventi nepriklausomoje šalyje.  Tačiau dabar kai kurie signatarai savo  atsiminimų knygose nurodo, kad 1990 m. kovo 10 d. Lietuvos išeivijos diplomatijos šefo  Stasio Lozoraičio iš Vašingtono telefonu  Sąjūdžio pirmininkui V. Landsbergiui  ištarti magiški žodžiai „Amerika pasirengusi Lietuvos nepriklausomybei“ nulėmė net ir svyruojančių  AT deputatų apsisprendimą balsuoti už Nepriklausomybės aktą.
Anot E. Bičkausko, istorikai privalėtų neleisti memuarų rašytojų vaizduotei pernelyg nuklysti į lankas. „Nebuvo jokios abejonės, kad Aukščiausioji Taryba atkurs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę! Įrodymas –  beveik absoliuti vienybė (daugiau nei šimtas – už, vos šeši lenkų tautybės deputatai susilaikė) per svarbiausią kovo 11-osios balsavimą. Nuomonės išsiskyrė tik dėl taktikos – kaip tai padaryti, patyrus nedaug  nuostolių,  sudėjus mažiausiai aukų, kada tinkamiausias laikas skelbti Nepriklausomybės aktą  – kovo 11-ąją ar kovo 12-ąją, 13-ąją, 15-ąją.
Juk tuomet vyko audringi Tarybų Sąjungos procesai. Net dabar  apie juos ne viską žinome, o tada didžiulės totalitarinės valstybės griūties  pasekmes pasauliui, Europai (taigi, ir Lietuvai) apskritai sunku buvo įsivaizduoti”, – tikino E. Bičkauskas.

Apie medį sprendžiama iš vaisių
Vienas iš 124-ių Nepriklausomybės akto signatarų E. Bičkauskas nesutinka,  kad Kovo 11-osios  strategija  rėmėsi  vien viešųjų ryšių akcija, klaidingu tuometės pasaulio ir Europos geopolitinės padėties suvokimu ir  tiktai dėl Apvaizdos malonės Lietuvai  viskas  baigėsi laimingai, nors  Amerika, Europos Bendrija  ir  NATO  mūsų nepriklausomybę  pripažino tik  po  kankinamai ilgų pusantrų metų, per kuriuos būta visko:  Kremliaus šantažo, ekonominių suvaržymų.  Net Sausio 13-oji ir Medininkų žudynės nepaspartino Lietuvos tarptautinio pripažinimo  proceso.
„Apie strategijas reikia spręsti iš rezultatų. Jau 24 metus  Lietuva – nepriklausoma valstybė, vadinasi,  išsivadavimo taktika, kurios laikėmės 1988-1990 metais,  buvo teisinga. Ar pasirinkta pati geriausia Nepriklausomybės akto data, kai kuriems iš mūsų (ne visiems) aiškiai žinant, kad Jungtinės Valstijos tikrai  neskubės kitą dieną, po savaitės, iki šviežių bulvių ar Kalėdų užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva – tai jau kito pokalbio  tema“, – pabrėžė E. Bičkauskas.

Raudonųjų  mūrų poveikis Rusijos vadovams
Politikos apžvalgininkai, kalbėdami apie  Sovietų Sąjungą paskutiniaisiais jos gyvavimo metais, pirmiausia turi galvoje prezidentą M. Gorbačiovą (panašiai kaip dabar  ryškiausias ir grėsmingiausias Rusijos įvaizdis –  prezidentas V. Putinas).  Vakarų ir pačios Rusijos politologai (Edwardas Lucasas, Andrejus Piontkovskis ir kiti)  diagnozuoja, kad bet kuris Rusijos veikėjas, patekęs į Kremliaus rūmus už aukštų tvorų iš  raudonų plytų, pradeda  neprognozuojamai,  iškreiptai  vertinti  tarptautinę politiką ir visuomenės raidos procesus, ima kliedėti apie trečiąją Romą, ypatingą Rusijos  svarbą pasaulio civilizacijai.  Kuklus Stavropolio  krašto kolūkietis,  kombainininko padėjėjas M. Gorbačiovas, prasimušęs į partinio administratorius postą,  ir pilkas Leningrado čekistas V. Putinas Maskvos  Kremliuje tapo despotais, šventai įsitikinusiais, kad pasaulis be jų būtų nesaugus, sugedęs, užvaldytas „klastingųjų amerikiečių”.

lansbergis_02

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pranešimas M. Gorbačiovui, kad SSRS įstatymai mūsų šalyje negalioja. Už šį dokumentą su parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio pastabomis balsavo 107 deputatai, prieštaravo 1, susilaikė 13 parlamentarų.

Kas už priešininko nugaros?
„Daugelį  ES politikų tarsi perkūnas iš giedro dangaus užklupo V. Putino sprendimas „ginti rusus ir tėvynainius” Ukrainos Kryme.  1991 m. buvau įsitikinęs (ir dabar taip pat galvoju), kad M. Gorbačiovas nenorėjo griebtis karinės prievartos Lietuvoje. Tačiau daug silpnesnė atrodė tikimybė, kad jis iki galo sugebės atsispirti kietosios linijos šalininkams Maskvoje, siekusiems jėga nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę. Atvirai pasakysiu – balansavome ant peilio ašmenų. Pati Tarybų Sąjunga – taip pat. Nėra universalaus būdo, kaip reikia derėtis su Kremliaus šeimininkais.  Tiesiog turi gerbti tautą, su kurios vadovu tariesi, ir sėsti  prie derybų stalo be išankstinės nepajudinamos nuostatos, kad kitoje stalo pusėje – būtinai priešas. Be to, visuomet reikia atsiminti, kad už konkretaus valstybės vadovo telkiasi daugiau politinių jėgų, kurių tikslus taip pat reikia įvertinti”, – iš savo politinės patirties  dabartinei Lietuvos, ES ir NATO  vadovybei, bandančiai atspėti ne tik V. Putino painias mįsles  apie Krymo krizę, bet ir suprasti Rusijos prezidento „kūno kalbą”,   netiesiogiai patarė E. Bičkauskas, nemažai bendravęs su  sovietiniu Kremliaus šeimininku M. Gorbačiovu.

Aktuali jaunystės įžvalga
1986 m. „Amerikos balso“ radijas papasakojo  savo korespondento  įspūdžius iš Maskvos: vienas rusas, išgirdęs M. Gorbačiovą kalbant per televiziją apie „viešumą“, „pertvarką“, „naujovišką mąstymą“, apimtas ekstazės pašoko nuo fotelio ir  sušuko savo sūnui: „Tai naujas Leninas, jaunas Leninas!“ Dabar  83 metų M. Gorbačiovą rusai vadina „išdaviku” ir  „Amerikos, Vokietijos šnipu”.  Dalis rusų 15-aisiais V. Putino  viešpatavimo metais tebelaiko jį  nauju Ivanu Rūsčiuoju ir kantriai laukia, kada  V. Putinas, kaip žadėjo, sugrąžins šaliai   buvusią didybę ir privers pasaulį drebėti prieš Rusiją.
„Tai didelė, labai plati federacinė šalis. Ją, kaip ir dar didesnę Kiniją, sudėtinga būtų valdyti ne autoritariniais būdais. Rusija niekada nebuvo demokratinė. Nebandysiu kartoti tų nuvalkiotų palyginimų, kad Rusijos  (ypač jos valdovų) protu neįmanoma suprasti. Kažkodėl mūsų (ir užsienio) politologų diskusijos, kodėl Maskva elgiasi taip, o ne kitaip, sugrąžina mane į paauglystės laikus. Kai mokiausi devintoje ar dešimtoje klasėje (daugiau nei prieš 40 metų) mama tarp mano daiktų surado rašinį, kuris man tada atrodė labai rimtas politinis „traktatas”. Žinoma, mama išbarė mane, baiminosi, kad  galėjau užtraukti visai šeimai nelaimę už „antitarybinę agitaciją ir propagandą”, netikėjo, kad pats tai sugalvojau, reikalavo pasakyti, kas pakurstė. Tokie tada buvo laikai. Seniai užmiršau to „traktato” turinį, bet pavadinimą  prisimenu iki šiol:   „Kodėl Rusija negali gyventi be caro?” – savo jaunystės įžvalgą dabartinėmis geopolitinėms aktualijoms vaizdžiai pritaikė  Nepriklausomybės akto signataras E. Bičkauskas.

Archyvinė nuotrauka ir  dokumento faksimilė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.