Menamo arklio konstravimas

Lietuviška veislininkystės sparta – pasididžiavimas prieš pasaulį ar sarmata?

Tai, kad Lietuva praeityje pelnytai didžiavosi savo žirgais, daugelis žinome dar iš istorijos vadovėlių. Ir šiuo metu europiliečiai Lietuvą pirmiausia atpažįsta iš jos simbolio – euro monetose įspausto ar ant Prezidentės vėliavos besiplaikstančio lietuviško vyčio. Tad suprantama, šiame kontekste būtų puiku, jei mūsų šalyje būtų veisiami šiuolaikinius aukščiausius standartus atitinkantys veisliniai žirgai bei vykdoma tokio pat lygio žirgininkystės selekcinė veikla. Tačiau reali situacija skatina tuo suabejoti.
Lietuvos arklių augintojų asociacija šiuo metu yra pateikusi Žemės ūkio ministerijai prašymą oficialiai pripažinti naują nacionalinę Lietuvos jojamųjų arklių veislę (!), o Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba (VGVPT) sudarė komisiją šiai procedūrai pradėti. Tačiau tokios spartos oponentai ironizuoja, kad per tokį trumpą laiką nesukuriamos netgi kur kas sparčiau besidauginančių smulkių gyvūnų atmainos ir kad naujos žirgų veislės pripažinimas tik pademonstruotų pasauliui žemą Lietuvos veislininkystės sistemos lygį.

Šoklus mišrūnas – ne veislė
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas bei administracijos direktorius Sigitas Dimaitis neslepia, jog jį tokia naujiena nemaloniai stebina. „Europos ir pasaulio šalių praktika rodo, kad bet kokios ūkinių gyvūnų rūšies naujos veislės kūrimas yra ilgas, dešimtmečius–šimtmečius trunkantis darbas. O štai Lietuvoje naują arklių veislę įmanoma išvesti per 15 metų? Mano manymu, tai visiškai nerealu ir atspindi tik tai, koks žemas mūsų šalyje suvokimo apie veislininkystę lygis“, – teigia S. Dimaitis.
Jo mintims antrina ir ŽŪR Veislininkystės komiteto narys, Lietuvos ristūnų sporto asociacijos tarybos pirmininkas Arūnas Cicėnas. „Per 10–20 metų niekas pasaulyje naujos arklių veislės nėra sukūręs, nes to padaryti neįmanoma. Veislės kuriamos 50–100 metų. Tiesa, tarpukariu, per gana trumpą laiką mums buvo beveik pavykę sukurti unikalius Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. Bet tai buvo laikoma prioritetiniu valstybiniu tikslu, mat tokio arklio kaip darbo priemonės reikėjo tuo metu proveržį išgyvenančiam žemės ūkiui. Todėl aktyviai bendradarbiaudamos šio tikslo siekė mokslo įstaigos, selekcininkai praktikai. Tačiau oficialiai veislė vis tiek buvo pripažinta tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, t.y. praėjus 40 m. nuo jos kūrimo pradžios“, – pasakoja A. Cicėnas.
Lietuvos ristūnų sporto asociacijos tarybos pirmininko nuomone, kuriant naują veislę zootechnikų komandos, šalies mokslo įstaigos bei valstybės kontroliuojančios institucijos privalo drauge spręsti, kokio rezultato siekiama ir kokius gyvulius, šio rezultato siekiant, tikslinga kryžminti.
„Mano nuomone, tik pradėjus kurti Lietuvos jojamųjų veislę, buvo padaryta klaidų, „suliejus“ netinkamų individų kraujus. Žinau viena, kad šiuo metu pasaulyje niekas naujų sportinių žirgų veislių nekuria, o tik tobulina esamas. O štai lietuviai „padarė“ arklį, kurio nereikėtų registruoti užsienio šalių registruose. Nes jeigu, tarkime, augintojas veisia hanoverius, atvestus kumeliukus jis privalo užregistruoti Europos hanoverių veislės žirgų duomenų bazėje, prieš tai užsienyje atlikęs DNR tyrimus bei gavęs šių tyrimų atitinkamo kodo patvirtinimą. Suprantama, visa tai nemažai kainuoja. Todėl ir buvo nueita lengviausiu keliu – visus arklius, kurie atvesti Lietuvoje, traktuoti kaip Lietuvos jojamuosius, taip išvengiant finansinių kaštų ir tarptautinės kontrolės“, – stebisi A. Cicėnas.
Anot jo, konkūrų sporte iš tiesų yra svarbu, kad žirgas būtų šoklus ir aukštai šoktų per kliūtį, antrame plane paliekant argumentą, kas šio žirgo tėvai ir kokia jo veislė. „Tačiau toks gyvūnas neturi vadintis veisliniu Lietuvos jojamuoju arkliu, nes tai tiesiog mišrūnas“, – savo nuomonę dėsto pašnekovas.

Lietuvos jojamasis nebūtų išimtis
Tačiau pačios VGVPT Arklininkystės skyriaus vedėjui Juozui Barisevičiui Lietuvos jojamojo arklio veislės pripažinimas per ankstyvas neatrodytų.
„Arklių augintojų asociacija savo veiklą kaip valstybės pripažinta veislininkystės institucija pradėjo 2001 m. Nuo to laiko ji tvarko ir Lietuvos jojamųjų arklių kilmės knygą. Tačiau praktinę selekcinę veiklą asociacija pradėjo dar 1993 m. Analogišką kelią, kuriant nacionalinį jojamojo žirgo tipą, yra nuėjusios daugelis Europos šalių. Taip, pavyzdžiui, buvo išvesti danų, norvegų, suomių karštakraujai jojamieji arkliai. Nuo 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, savarankiškai veisti arklių grynuoju veisimu negalime – norėdami tai daryti, mūsų veisėjai privalo tapti tų šalių veisėjų asociacijų nariais, kurių veislių autoriai tos šalys yra“, – aiškina J. Barisevičius.
Pasak VGVPT Arklininkystės skyriaus vedėjo, Lietuvos sąlygomis turėtume atsižvelgti ir į sudėtingą savo istorinę praeitį. „Sovietmečiu mūsų šalyje veikė keli valstybiniai žirgynai. Kadangi tai buvo sąjunginio pavaldumo įmonės, eržilais reproduktoriais buvo keičiamasi su kitų Sovietų Sąjungos respublikų žirgynais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, toks bendradarbiavimas nutrūko. Ir mūsų privatūs augintojai iš valstybinių žirgynų perėmė tai, kas tuo metu juose buvo auginama. Todėl Lietuvos jojamieji buvo pradėti formuoti kryžminant įvairių Lietuvoje laikytų jojamųjų veislių žirgus, o atvesti palikuoniai pradėti registruoti LJ („Lietuvos jojamojo“) kodu. Populiaciją, iš kurios buvo formuojamas Lietuvos jojamasis, šiuo metu sudaro apie 1 500–1 600 individų. Apie 1 100 jų kilmės knygoje registruoti kaip LJ ir savo palikuonims taip pat perduos šį kodą“, – pasakoja VGVPT atstovas.
J. Barisevičius pastebi, kad visos ūkinių gyvūnų veislės per ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo sukurtos žmogaus. Ir Lietuvos jojamasis šiuo požiūriu nėra išimtis. „Veislininkystės veikla yra kintantis procesas. Tam yra kuriamos selekcinės programos ir kryptingai siekiama vienokio ar kitokio užsibrėžto tikslo. Lietuvos arklių augintojų asociacija taip pat dirba pagal atitinkamą patvirtintą selekcinę programą bei sistemingai vykdo gyvulių genetinės vertės vertinimo procedūras“, – teigia pašnekovas.
Jo pastebėjimu, į pasaulinę žirgininkystę nuolat ateina naujos mados, tad selekcijos procese keičiasi ir seniai pripažintų veislių gyvuliai.
„Tarkime, šiuo metu visi veisėjai siekia kuo išraiškingesnės žirgo elegancijos, todėl veislės supanašėjusios taip, kad skirtingų veislių žirgus netgi sunku atskirti vien pagal išorinius požymius. Vokiškų veislių žirgus iš išorės įmanoma atskirti nebent iš įdago ant šlaunies. Taigi žirgo požymiai yra mados reikalas ir selekcininkai į juos orientuojasi. Jojamųjų veislių arklių kilmės knygos nėra uždaros. Svetimos veislės kraujo negalima įlieti tik trakėnams, arabams, grynakraujams jojamiesiems arkliams. Visas kitas kultūrines arklių veisles augintojai gali gražinti bei tobulinti taip, kad su žirgu būtų galima siekti kuo aukštesnio sportinio meistriškumo“, – savo nuomonę dėsto J. Barisevičius.
Į klausimą, ar šiuo metu Lietuvos jojamąjį arklį kaip susiformavusią nacionalinę lietuvišką veislę iš tiesų jau galima pripažinti de jure, pašnekovas teigia, kad šių arklių kilmės knygoje keturių gyvūnų kartų kilmės eilutės jau yra užpildytos kaip Lietuvos jojamųjų. Ir teoriškai to pakanka. „Manyčiau, kad veislės branduolys yra suformuotas, o toliau jį tobulinti, be abejo, bus galima ir toliau“, – dėsto VGVPT atstovas.

Mokslas pasikliaus faktais
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkė, dr. Rūta Šveistienė šiandien taip pat neabejoja, kad Lietuvos jojamųjų arklių veislės branduolys jau yra suformuotas. „Šių žirgų populiacija pradėta formuoti 1999 m., atrinkus pageidaujamą tipą atitinkančius Europos jojamųjų veislių eržilus reproduktorius ir kumeles. Veisėjai užsibrėžė tikslą išvesti nacionalinį sportinį žirgą, kuris būtų tinkamas konkūrams, išjodinėjimui ir trikovei, o šiek tiek stambesni tiktų ir klasikinėms kinkinių sporto rungtims. Per tą laiką gauta ne viena palikuonių karta ir įdėta tikrai daug darbo, tik asociacija turėtų išsamiau savo veiklą „apipavidalinti“, idant visiems taptų aišku, koks postūmis pasiektas“, – kalba pašnekovė.
Prieš 10 m. Lietuvos jojamųjų studiją atlikusi R. Šveistienė pastebi, kad jau tuomet buvo gauta trečioji kumeliukų karta. Populiacijai didinti naudojamos vietinės kumelės ir įvežti iš užsienio arba vietoje užauginti geriausi eržilai. „Tačiau toliau veisti iš 10-ties atvestų kumeliukų paprastai tinka gal tik vienas. Todėl asociacija, mano manymu, dar turėtų padirbėti su kilmės knyga. Įrašyti arkliai turėtų būti suskirstyti į pirmąjį ir antrąjį kilmės knygos skyrius. Tuomet labiau išryškėtų pasiekti selekcinės veiklos rezultatai. Tai, kad kilmės knyga vedama, kad darbas dirbamas, yra faktas. Esu už šios veislės formavimą ir ateityje. Taigi reikia įvardyti pasiektus rezultatus, atlikti išsamią jų analizę ir tada priimti galutinį sprendimą dėl oficialaus veislės pripažinimo ar šios procedūros atidėjimo“, – reziumuoja R. Šveistienė.

ŽŪR Arklininkystės komitetas paliktas užribyje
ŽŪR Arklininkystės komiteto pirmininkas, buvęs ilgametis Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos viršininkas Kęstutis Saikevičius šiandien prisimena, kad dar prieš dešimtmetį Lietuvos arklių augintojų asociacija ir jį „spaudė“ skubiai pradėti Lietuvos jojamojo arklio veislės pripažinimo procedūrą. „Norint išvesti naują galvijų veislę, turint didžiulį jų populiacijos potencialą, ir tai reikia mažiausiai 15 metų. O selekcionuojant arklius tektų skirti mažiausiai 30 metų, kad individai pasirodytų kaip atskira veislė. Reikia sulaukti kelių kartų palikuonių, idant taptų akivaizdu, kad jie skiriasi nuo kitų veislių ir nepraranda vien jiems būdingų genų.
Norint tarptautinėje rinkoje pademonstruoti naujos veislės arklius, kurie iš tiesų skirtųsi nuo kitų veislių arklių, mano manymu, dar reikia daug laiko. Tačiau Lietuvos arklių augintojų asociacijos veiklos pradininkams, matyt, labai norisi įsiamžinti kaip naujos arklių veislės kūrėjams. Beje, žemdirbių savivaldos, t.y. ŽŪR Arklininkystės komiteto apie tai, kad yra sudaryta komisija dėl Lietuvos jojamojo arklio veislės pripažinimo, Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba nėra net informavusi“, – gūžčioja pečiais K. Saikevičius.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.