Mėsa ir pienas – rusiško lokio gniaužtuose

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Dar visai neseniai buvo ne­­įmanoma prognozuoti, kad Rusija okupuos Krymą ir sparčiai plės savo politikos zoną Rytų Ukrainoje. Lygiai taip pat neįmanoma numatyti, kokių ekonominių sankcijų ji bet kuriuo momentu gali imtis ir prieš Lietuvą, aktyviai demonstruojančią neigiamą savo poziciją V. Putino politikos atžvilgiu. Mūsų šalies vežėjai rusiškus „spyglius“ jau pajuto.
Rizikingai Rusijos rinkai, kurioje ėmė kristi ir rublio kursas, šiuo metu tenka apie 20 proc. mūsų šalies eksporto. Todėl ne tik politologai bei ekonomistai įspėja, bet ir patys agroverslininkai supranta, kad pasikliauti didžiąja kaimyne visiškai nesaugu. Juolab kad ir pernai lietuviškų mėsos bei pieno produktų tris mėnesius ji neįsileido. Tačiau ar pavyks išsikovoti ekonominę nepriklausomybę nuo Rusijos rinkos?

Buvo ir liko neprognozuojama
Tarptautinės socialinės gerovės tarybos Europos regiono ekspertų komiteto narys, Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka šiandienos situacijoje išlieka ramus. Anot jo, kol kas apie ekonominių ryšių nutraukimą su Rusija nekalba nei JAV, nei ES.
„Dabartinė ekonomika yra globali. Prekybos ryšiai vienodai svarbūs tiek Rytams, tiek Vakarams. Štai Šiaurės Korėja, nutraukusi tarptautinio bendradarbiavimo santykius, iš to nieko gero tikrai nelaimi. Taigi, mano manymu, politinė įtampa didelės įtakos verslo santykiams neturės. Rusijoje šiuo metu nėra planinės ekonomikos mechanizmo, kuris verstų verslininkus elgtis vienaip ar kitaip. Aišku, valstybė gali uždrausti prekybą su kuria nors šalimi, bet prieš tai jai reikės susitarti su savo pilvu“, – ironizuoja pašnekovas.
Tačiau finansų analitikas Gitanas Nausėda, vertindamas tarp Lietuvos ir Rusijos besiklostančius santykius, teigia, kad Rusija, kokia buvo prieš 60 metų, tokia ir liko, todėl vien logiškų sprendimų iš jos tikėtis niekada negali.
„Lietuvai skaudžiausios būtų Rusijos energetinių išteklių embargo pasekmės. Tokiu atveju tektų kalbėti net apie mūsų šalies verslo procesų paralyžiavimą”, – prognozuoja pašnekovas. Tačiau, jo nuomone, didesnė tikimybė, kad Rusija apsiribotų Lietuvos importo suvaržymu. Ir tą visų pirma pajustų maisto gamybos sektorius.
„Vis dėlto reikia pripažinti, kad kai praėjusiais metais Rusija iš Lietuvos neįsileido lietuviškų pieno ir mėsos produktų, tai padarė šiek tiek žalos eksportuojančių įmonių finansiniams rodikliams, bet ne tokios didelės, kad galėtume kalbėti apie neigiamas pasekmes visai šalies makroekonomikai“, – prisimena G. Nausėda.
Jo pastebėjimu, labiausiai priklausomas nuo Rytų rinkų šiandien yra Lietuvos vežėjų verslas. Reeksportas (svetur pagamintų prekių pervežimas) į Rusiją šiuo metu sudaro 85 proc. lietuvių teikiamų transportavimo paslaugų iš Klaipėdos tarptautinio jūrų uosto, geležinkeliais bei daugiausia – autotransportu.
Pasak pašnekovo, norėdama pagąsdinti Rusija, be abejo, gali sustabdyti naftos ir dujų tiekimą į Lietuvą. Tačiau ekonomiškai tai daryti būtų labai neprotinga, nes pačios Rusijos eksporto struktūroje šių produktų pardavimai sudaro didžiausią – 65-70 proc. pajamų dalį. Tad kurį laiką Rusija galėtų atsisakyti už šiuos produktus gaunamų dolerių, bet ilgesniuoju periodu šalis neturėtų lėšų savo elementariems poreikiams patenkinti. „Tai reikštų, kad Rusijos rublis nuvertėtų ne keliais procentais kaip dabar, bet dešimtimis procentų. Taigi ekonominė logika sako, kad to daryti tikrai neapsimoka. Bet, kita vertus, ši šalis dažnai vadovaujasi ne ekonominiu racionalumu, bet visai kitais argumentais“, – dėsto pašnekovas.

Krintantis rublio kursas mažina konkurencingumą
G. Nausėda pastebi, kad pastaruoju metu Rusijos rublio kursui krintant, Lietuvos prekių konkurencingumas šioje šalyje mažėja, nes lietuviškos prekės tampa brangesnės, palyginti su Rusijos rinkoje gaminamais gaminiais, todėl rinkos gali būti prarastos ir nepaskelbus embargo. „Situacija blogės tol, kol Rusijos rublio nuvertėjimas nepaskatins didesnės infliacijos pačioje Rusijoje. Kai tai atsitiks, mūsų gamintojams atsiras galimybė didinti kainą ir neprarasti rinkos. Dabar ekonomiškai neapsimoka savo prekių Rusijoje pardavinėti, nes norėdamas išsaugoti pelną turi didinti jų kainą, arba nedidindamas kainos susitaikyti su mažėjančia pelno marža. Taigi pasirinkimas nelinksmas“, – apie Lietuvos verslo situaciją Rusijoje kalba G. Nausėda.
Pašnekovas neabejoja, kad Lietuvos maisto perdirbėjams artimiausioje ateityje teks susirasti naujų rinkų, o vežėjams – persiorientuoti į vidinius pervežimus Europos Sąjungos ribose arba įsiregistravus įmones Rusijoje gabenti prekes Rytų kryptimi. Tačiau kompensuoti galimus embargo akibrokštus vežėjams vis tiek vargu ar pavyks.

Perteklius muš supirkimo kainas
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys pastebi, kad Rusijos ekonominis embargas lietuviškiems maisto produktams labiausiai kirstų mėsos eksportui – konkrečiai jautienos išvežimui. Kiaulienos į Rusiją eksportuojama nedaug – apie 5 tūkst. t, be to, jos nuolat trūksta ir vidaus rinkoje. O jautienos visos ES mastu į Rusiją eksportuoja apie 100 tūkst. t. 8 proc. šių apimčių tenka mūsų šaliai.
„Prieš kelerius metus Lietuvoje keltas vajus dėl į užsienį papildomai penėti ar skersti išvežamų veršelių davė teigiamų rezultatų. Pamažu didėjant supirkimo kainoms, mūsų pieno ūkiai vėl ėmė patys auginti prieauglį iki realizacinio svorio. Šiuo metu užauginama dvigubai daugiau galvijų negu jų reikėtų vidaus rinkai. 70 proc. galvijienos buvo eksportuojama į Rusiją. Jei rusai jos nepirks arba dėl kritusio rublio kurso patiems lietuviams šis eksportas taps nuostolingas, iškils didelė problema, kur dėti lietuvišką jautieną, nes ES šalys jos beveik neperka“, – prognozuoja A. Gapšys.
Pasak jo, mėsinių veislių galvijų augintojai šios problemos gali ir nepajusti, nes aukštos kokybės galvijieną noriai perka ir vakariečiai.
Tad jei perdirbėjai nesuskubs persiorientuoti ir nesusiras naujų rinkų, ūkininkai vėl ims pardavinėti veršelius, nes pernai lietuviškos jautienos eksportą į Rusiją sustabdžius trims mėnesiams, dėl pertekliaus vidaus rinkoje galvijų supirkimo kaina sumažėjo 20-30 proc.
Pieno produktų Rusijoje per metus parduodama apytikriai už 600 mln. Lt. Nors tai, anot A. Gapšio, labai pelninga rinka, pienininkams persiorientuoti bus lengviau, nes žaliavinio pieno ir daugumos jo produktų stinga tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose. „Sunkiau bus rasti nišą varškei, sūreliams, tad gali tekti mažinti jų gamybą. Bet didžiausias galvosūkis – kur dėti 8 tūkst. t jautienos. Ko gero, norint nenumušti kainos vietinėje rinkoje, kurį laiką ūkininkams tektų vėl pardavinėti veršelius“, – prognozuoja LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas A. Gapšys.

Naujų rinkų paieškoms – ir valdžios kliūtys
Nors šalies pieno perdirbimo sektoriui liūdniausios pasekmės neprognozuojamos, „ŪP“ kalbintas AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa teigia, kad užsidarius Rusijos rinkai įmonė, be abejo, skaudžiai nukentėtų, nes penktadalis gaminamos produkcijos šiuo metu parduodama ten. O kitą tokią pelningą rinką kaip Rusijos surasti vargu ar pavyks.
Pritardamas kolegos žodžiams, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius taip pat teigia, kad geri prekybos santykiai su Rusija yra naudingi, bet tik tuo atveju, jei nekristų rublio kursas pačioje Rusijoje. Be to, mėsos perdirbimo įmonių eksportą į Rusiją skaudžiai žeidžia ir nemotyvuoti trumpalaikiai jo draudimai. „2012 m. mūsų eksportas į Rusiją ir Baltarusiją siekė 200 mln. Lt. Pernai jis sumažėjo du kartus, nors draudimas galiojo tik tris mėnesius. Tačiau to pakako, kad sugrįžti į Rusijos rinką taptų labai sudėtinga, nes lentynos buvo užimtos. Dabar, nors mūsų įmonės jautieną išvežti ir gali, pradėjus kristi Rusijos rublio kursui, norėdamos ūkininkui mokėti konkurencingą kainą, įmonės to daryti negali nepatirdamos nuostolių. Vidaus rinkoje susidarė kritinė situacija: ūkininkas nori uždirbti tiek, kiek anksčiau, o perdirbėjas tiek mokėti, deja, nebepajėgus“, – kalba E. Mackevičius.
Sukdamiesi iš padėties mėsos perdirbėjai bando ieškoti alternatyvių rinkų – Japonijoje, Pietų Korėjoje, Afrikos šalyse. Tačiau daugiausia tai musulmoniškų šalių – Saudo Arabijos, Omano, Azerbaidžano – rinkos. Jos pageidauja galvijienos, paskerstos laikantis religinės halal tradicijos.
„Būtina skubiai keisti mūsų šalyje galiojantį Gyvūnų gerovės įstatymą, kuris lietuviškiems produktams užkerta kelią netgi į tokią plačią kaip Saudo Arabijos rinką. Žodžiu, situacija sektoriuje bloga ir blogėja. Pikta ir dėl to, kad tuomet, kai susirandame naują pardavimų nišą, paaiškėja, kad atsakingos mūsų šalies institucijos nepasirūpino gauti eksporto sertifikatą toje šalyje. O šios procedūros derinimas užtrunka 2-3 metus. Taigi kuris ūkininkas tiek laiko norės laukti pinigų už užaugintą gyvulį“, – retoriškai klausia Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius E. Mackevičius.

KOMENTARAI:

Aleksandras LAURINAVIČIUS
Komercijos atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Norvegijoje

Laurinavicius„Norint patekti į Norvegijos maisto rinką pirmiausia reiktų išanalizuoti, kokie sertifikatai reikalingi įvežamai produkcijai, ar yra importo apribojimų, kokie yra importo muitai. Norvegijoje veikia keturios pagrindinės maisto tinklų grupės: „Norges Gruppen“ (parduotuvių pavadinimai – „Kiwi“, „Meny“, SPAR, „Joker“), COOP, „Reitan Gruppen“ (parduotuvės REMA 1000) ir ICA (parduotuvių pavadinimai – ICA ir „Rimi“). Norvegijoje yra priimtinas tiesioginis kontaktavimas, patartina pradžioje nerašyti elektroninių žinučių, o paskambinti, identifikuoti už konkrečią prekių grupę atsakingą projektų vadovą, pakalbėti su juo telefonu ir tik gavus leidimą, nusiųsti savo produktų pristatymą. Tarptautinio verslo kalba Norvegijoje yra anglų.
Norvegijos maisto rinka yra gana uždara. Norvegijos vyriausybė, siekdama apsaugoti vietinius gamintojus, kvotomis ir ypač aukštais muitais riboja maisto produktų importą. Mėsos produktų gamintojų sektorių sudaro fermerių kooperatyvui „Norsk Kjøtt“ (Norvegijos mėsa) priklausančios įmonės kartu su apdorojimo įmonėmis. Šios įmonės patenkina beveik visą Norvegijos rinkos mėsos produktų poreikį. Analogiška situacija yra ir su pieno produktų rinka, kuri yra kontroliuojama vietinių pieno produktų gamintojų kooperatyvo „Tine“. Kaip šios politikos rezultatą galime matyti praktiškai vieną pieno gamintoją (tą patį „Tine“) Norvegijos parduotuvių lentynose, sūrio kainos yra apie 100 proc. didesnės nei Danijoje. Atsižvelgiant į žemės ūkio produktų importo į Norvegiją apribojimus, galima daryti išvadą, jog į šią rinką yra sunku patekti. Tačiau įmanoma. Norvegijoje prekybos tinkluose galima įsigyti lietuviškų grybų bei šaldytų koldūnų.“

Kristina BIRAITĖ
Komercijos atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Izraelyje

K.Biraite photo„Vis daugiau Lietuvos įmonių, tarp jų ir agroverslo, žvalgosi į Izraelio rinką. Šios šalies maisto pramonė stipri, tačiau dalis produktų importuojama iš užsienio šalių – daugiausia iš JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Danijos, Turkijos, Ukrainos. Nemažai produkcijos importuojama iš Tolimųjų Rytų, jautiena – iš Pietų Amerikos.
Izraelyje šiuo metu prekiaujama įvairiais lietuviškais pieno produktais, konditerijos gaminiais, padažais, alkoholiniais gėrimais. Dirba nemažai kompanijų, tačiau įvežami kiekiai išlieka nedideli. 2013 m. maisto produktų eksportas iš Lietuvos į Izraelį siekė apie 10 mln. Lt.
Izraelio prekybos tinklų atstovai domisi lietuviškais produktais. Kaip perspektyvius produktus šioje rinkoje įvardyčiau įvairių rūšių dribsnius, šokolado gaminius, ilgo laikymo termino kepinius, daržovių ir vaisių konservus, majonezus, įvairius padažus, šaldytas žuvis ir jų produktus, alų, gaiviuosius gėrimus, pieno produktus. Izraelyje palyginti didelę rinkos dalį užima sveikų, ekologiškų produktų parduotuvės, todėl gerų galimybių įsitvirtinti turi sveikus produktus gaminančios įmonės.
Daugelį metų lietuviai sėkmingai į Izraelį eksportavo gyvus veršelius. 2013 m. dėl naujų „žaidėjų” rinkoje atsiradimo bei galvijų ligų prekyba veršeliais smuko, tačiau izraeliečiai aktyviai tebesidomi veršelių importo iš Lietuvos galimybėmis.”

Danas VAITKEVIČIUS
Komercijos atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Kinijoje

D.vaitkevicius foto1„Norėdama eksportuoti mė­są, pieną, grūdus į Kiniją Lietuva pirmiausia turi gauti tam tikrus sertifikatų patvirtinimus. Dėl pieno eksporto visi dokumentai yra priduoti atsakingoms Kinijos institucijoms. Procedūrai užbaigti reikia, kad kinai patvirtintų sertifikatus, tačiau kol kas neaišku, kada jie tai padarys. Dėl kiaulienos sertifikatų patvirtinimo procesas taip pat pradėtas, tačiau kada bus baigtas, irgi nežinia. Dėl jautienos eksporto situacija kiek kitokia. Kol kas iš ES šalių dėl galimybės eksportuoti galvijus yra susitarusi tik Rumunija ir tai tik dėl labai riboto asortimento. Lietuva procedūros nepradėjo, nes, pagal kinų reikalavimus, mes turime pabaigti jau pradėtas procedūras kitiems produktams. Dėl grūdų eksporto yra kreiptasi į atsakingą Kinijos instituciją, gauti klausimynai, kuriuos pridavus kinų pusė spręs dėl grūdų importo leidimų. Lietuva 2012 m. gavo žuvų produktų sertifikatų patvirtinimą. Turiu atkreipti dėmesį, kad sertifikavimo procedūros Kinijoje užtrunka ilgai ne tik Lietuvai. Kitos šalys taip pat laukia 3-5 metus.
Kinijos rinka yra milžiniška. Skaičiuojama, kad iki 2018 m. ji taps šalimi, kuri daugiausiai importuos maisto produktų pasaulyje. Todėl manyčiau, kad ir Lietuvos verslininkai galėtų rasti čia savo nišą. Juolab kad jau turime ir gerų pavyzdžių. Į Kiniją eksportuojami mūsų alkoholiniai gėrimai, alus, putojantis vynas, mineralinis vanduo, sausi pusryčiai, šaldytos mėlynės. Tačiau, galvojant apie Kinijos rinką, reikia turėti galvoje, kad čia prireiks tiek papildomos kantrybės ir laiko, tiek papildomų investicijų.“

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.