Mėsinių galvijų augintojų savivaldoje papūs nauji vėjai

Įvykęs Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) visuotinis ataskaitinis – rinkimų susirinkimas šįkart išsiskyrė ypač audringomis diskusijomis. O tai kartu yra ir įrodymas, kad nuolat naujais nariais (šiuo metu jų – 407) pasipildančios organizacijos veikla yra aktuali ir kad žmonės į ją deda daug įvairių savo lūkesčių. Tad įžvalgomis apie tai, koks bendrasis vardiklis galėtų suvienyti skirtingas ūkininkavimo kryptis pasirinkusius augintojus ir skirtingo dydžio ūkius ir kur link bus sukamas LMGAGA vairas artimiausiu metu, su šios asociacijos naujuoju prezidentu Klaipėdos r. ūkininku Vidmantu BUIVYDU kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa PRASCEVIČIENĖ.

– Parodytas kolegų pasitikėjimas, be abejo, kiekvienam yra malonu, tačiau Lietuvoje būti žemdirbių savivaldos organizacijos vadovu žmogui yra ir didelis iššūkis. Kodėl sutikote eiti LMGAGA prezidento pareigas?
– Dalyvauju žemdirbių savivaldos veikloje, kurį laiką vadovavau Klaipėdos r. ūkininkų sąjungos skyriui. Kitaip tariant, esu žmogus, kuris nenori likti pasyviu įvykių stebėtoju.
Džiaugiuosi, kad mėsinių galvijų augintojai supranta, jog narystė LMGAGA jiems yra naudinga daugeliu požiūrių, pirmiausia – parduodant išaugintus galvijus tiek mėsai, tiek veislei, gaunama išsami informacija. LMGAGA atstovauja mėsinių galvijų augintojams įvairiose institucijose ir gina jų interesus. Iš tiesų labai gerbiu gyvulininkystės sektoriuje dirbančius žmones, kurie nenuleidžia rankų. O jeigu LMGAGA sugebės atstovauti augintojams, manau, viskas eisis į gerą. Ir esu nusiteikęs už tai pakovoti.
Sakyčiau, mėsinių galvijų augintojai šiandien yra ta žemdirbiškos visuomenės dalis, iš kurios skundų girdėti mažiausiai. Tarp asociacijos narių regiu daug šviesių, pozityviai mąstančių žmonių. Tikiuosi, dirbdami išvien su jais užsibrėžtų tikslų ir pasieksime.
– Teigiate, kad mėsinių galvijų augintojai, skirtingai nei grūdininkai ar pienininkai, viešojoje erdvėje nėra linkę dejuoti. Bet gal nesiskundžiate todėl, kad iš savo veiklos puikiai uždirbate?
– Deja, neuždirbame. Bet turbūt į mūsų sektorių atėjo tie žmonės, kurie labiausiai tiki savo veiklos perspektyvomis. Šiomis dienomis teko bendrauti su grupe Austrijos jaunųjų ūkininkų. Kai jiems pasiteiravus pasakiau, kad žemės kaina nenašiame Klaipėdos rajone yra apie 3 tūkst. Eur/ha, užsieniečiai susižvalgė ir ėmė juoktis – esą tai labai pigu. Tačiau kai ėmiau vardyti, kokios pas mus žemės ūkio produkcijos kainos ir kokių išlaidų ūkininkai patiria, austrai pripažino, kad žemė Lietuvoje santykinai yra labai brangi.
Praėjusį rudenį Anykščių r. vykusios mėsinių veislių galvijų veislininkystės parodoje buvo surengtas seminaras, kurio metu atstovas iš Vokietijos pastebėjo, kad lietuviai ūkininkai dar nėra išmokę skaičiuoti. Tačiau aš esu suskaičiavęs, kad vieno kilogramo produkcijos savikaina siekia 1,75 Eur. Jei samdyčiau darbuotojus, ji būtų dar didesnė. O už iki 600 kg išaugintą bulių Šveicarijos rinkai pagal projektą „Baltijos lankų galvijiena“ (už tokio svorio galvijus UAB „Baltic Vianco prekyba“ moka daugiausia) gaunama 1 000 Eur. Kitaip tariant, apytikriai tiek, kiek sudaro auginimo sąnaudos. Bet dauguma ūkininkų tikrai gyvulius augina savo darbo neskaičiuodami ir džiaugiasi rudenį uždirbę tarsi ir neblogą 5 tūkst. Eur sumą už penkis parduotus bulius. Nors su jais buvo vargta beveik dvejus metus.
Mėsinės galvijininkystės sektoriuje šiuo metu neblogai galima uždirbti iš veislinių galvijų pardavimo, nes už atjunkytą telyčaitę gaunama daugiau nei 1 000 Eur. Daugiau uždirba ir tie mėsinių galvijų augintojai, kurie savo produkciją pardavinėja turgavietėse, parduotuvėse, tačiau mūsų darbas turėtų būti gyvulius išauginti ir parduoti perdirbėjui.
Iš tiesų šiandien mūsų ūkių pajamų didžiąją dalį sudaro europinė parama. Nors realiai ūkininkas turėtų uždirbti iš to, ką augina, o ne iš išmokų.
Tad kai Seimo narė Aušra Maldeikienė suskaičiavo neva milijoninius žemdirbių pelnus ir pareiškė, kad ūkininkams reikia didinti mokesčius, mane, atvirai tariant, tai šokiravo. Iš ko juos didinti, jeigu gyvulių pardavimo kaina vos padengia auginimo kaštus? Ar iš ES išmokų, skirtų ūkių gyvybingumui palaikyti? Labai įdomu, kaip Briuselis pažiūrėtų į tokią Lietuvos žemės ūkio politiką, jei šie pinigai nukeliautų tiesiai į valstybės biudžetą.
Džiaugiuosi, kad į LMGAGA naująją tarybą išrinkti žmonės, kurie žino, kiek daug reikia įdėti, norint iš ūkio gauti grąžos. Vokietijoje nusipirkęs pirmąją 30-ties aubrakų veislės telyčių bandą ir bulių, iš savo patirties žinau, kad geros genetinės vertės 120-ties žindenių bandai suformuoti reikėjo dešimties sunkaus darbo metų, investuojant į žemę, pastatus, techniką ir visą kitą ūkio infrastruktūrą.
– Iki šiol buvo deklaruojama, kad svarbiausias LMGAGA tikslas – padėti savo nariams uždirbti. Ar šis tikslas išlieka? Jei taip, kokios jo „dedamosios“?
– LMGAGA tikslas išlieka, o „dedamosios“ dvi – dėmesys veislininkystei ir pačios asociacijos komercinės veiklos suaktyvinimas. Visi pamename LMGAGA ir Šveicarijos bendrovės „Vianco“ bendradarbiavimo pradžią. Tuo metu tarpininko tarp galvijų augintojų ir supirkėjo nebuvo ir gaudavome tikrai gerą kainą – 3,46 Eur/kg už bazinę R3 klasę, atsiskaitant pagal skerdenas. Dabar ši kaina 20 ct mažesnė. Mat steigti kooperatinę bendrovę „Baltic cattle“ buvo sumanyta todėl, kad užsiimti komercine veikla asociacijai neleido teisinė bazė. Taigi „Baltic cattle“ buvo kaip ir asociacijos „palydovė“. Šiuo metu „Baltic cattle“ veikla visiškai komercinė ir iš LMGAGA narių imami nemaži komisiniai tiek už superkamus gyvulius, tiek ir už parvežamus iš užsienio, kai augintojas jų įsigyja veislei pasinaudodamas valstybės teikiama parama ar be jos. Tačiau mes nesame šios bendrovės pajininkai, nieko nežinome apie gaunamus pelnus. Šveicarai savo ruožtu prieš kurį laiką įsteigė savo dukterinę įmonę „Baltic Vianco prekyba“, kuri pirkdama gyvulius taip pat ima komisinius už tarpininkavimą. Esame nuolat „Baltic Vianco prekybos“ raginami gerinti bandas, siekti kokybės, bet kaip tai eiliniam augintojui padaryti, jei jis nesijaučia saugus ir neuždirba tiek, kiek galėtų uždirbti!
Todėl LMGAGA, mano nuomone, turėtų steigti tikrąjį vien jos narius vienijantį kooperatyvą. Per metus visi kartu rinkai galime pasiūlyti 10–20 tūkst. galvijų. Ir su tokiu skaičiumi tikrai galėtume derėtis dėl priimtinų kainų tiek su vietos perdirbimo įmonėmis, tiek su minėtais supirkėjais ar Lietuvos rinkoje galvijų ieškančiais užsieniečiais.
Veislininkystės veiklą taip pat turime aktyvinti, nes be gyvulių produktyvumo kontrolės aukštos genetinės vertės bandų nesukursime. Tarkime, šiuo metu tarpininkai, įvežantys mums iš užsienio veislinių galvijų, nuvykę į vieną ar kitą šalį prisistato kaip LMGAGA atstovai. Iš tiesų tokių įgaliojimų jiems niekas nėra suteikęs. Mano manymu, bendradarbiauti turėtų tiesiogiai asociacijos ir partnerė asociacija patvirtintų statusą ūkių, iš kurių nupirkti veisliniai galvijai papildys Lietuvos augintojų bandas.
Džiaugiamės, kad dalyvauti LMGAGA veislininkystės veikloje ir dirbti galvijų veislinės vertės vertintojais sutinka tokie šio darbo profesionalai kaip Česlovas ir Vigilijus Juknos.
Šiuo metu, sakyčiau, blogai yra tai, kad augintojai patys tiesiogiai skambina vertintojui, su kuriuo LMGAGA yra sudariusi sutartį, ir tariasi dėl jo atvykimo į ūkį. Tad LMGAGA administracija net nežino, kada ir kokiame ūkyje vertintojas apsilankė, ar jis laiku į kilmės knygą įrašė reikiamus duomenis. Iš tiesų augintojas turėtų kreiptis su prašymu į LMGAGA administraciją, o ši į ūkį atsiųstų vieną ar kitą vertintoją.
– Žemės ūkio ministerija yra pareiškusi valią privatizuoti jai pavaldžias veislininkystės įmones. LMGAGA šiuo atveju aktua­lus tolesnis dviejų tokių įmonių likimas – UAB „Panevėžio veislininkystė“ ir UAB „Šilutės veislininkystė“. Ką manytumėte apie tolesnę jų veiklą?
– Šiuo metu esame delegavę naujus narius į abiejų šių įmonių valdybas. LMGAGA laikosi pozicijos, kad veislininkystės įmonės nebūtų standartiškai privatizuotos.
Jei jos bus parduodamos per Turto fondą, ūkininkai tikrai nesugebės įsigyti akcijų. Bet jei įmonės bus perleidžiamos panaudos būdu, mūsų asociacijos įsteigtas kooperatyvas, manau, su užduotimi susitvarkytų.
Nes jei įmonės pateks į ūkininkų-verslininkų arba apskritai trečiųjų asmenų rankas, klausimas, ar smulkiesiems augintojams įmonių teikiamų paslaugų kaina bus įkandama.
– Kokie numatomi artimiausi LMGAGA tarybos darbai?
– Artimiausiu metu planuojame susitikti su žemės ūkio ministru ir aptarti mūsų sektoriui aktualiausius klausimus. Vienas jų – naujos pamainos galvijų veislinės vertės vertintojų rengimas. Nes šiuo atveju būsimam specialistui yra būtinos stažuotės užsienyje, o tai nemažai kainuoja. Tad prašysime ŽŪM finansinės paramos. Kalbėsime ir apie tai, kokios valstybės paramos galime tikėtis vykdydami gyvulių produktyvumo kontrolę. Taip pat planuojame tobulinti LMGAGA elektroninę informacinę duomenų bazę, kurioje kiekvienas augintojas galėtų pateikti duomenis apie turimus galvijus parduoti tiek mėsai, tiek veislei.
Reikėtų padidinti ir administracijos darbuotojų skaičių. Manyčiau, kad vienas darbuotojas turėtų užsiimti veislininkystės veiklos administravimu, kitas – komercine veikla.

Rasos PRASCEVIČIENĖS nuotrauka