Mėsinių ūkio „variklis“ – veislininkystė (nuotraukų galerija)

UAB „Atkočių agroservisas“ šiandien yra vienas stambesnių Ukmergės rajono ūkių, 1,5 ha plote auginantis grūdines kultūras. Tačiau, skirtingai nei daugelis kitų šalies grūdininkų, ši agrofirma vysto mišrų ūkį. Kaip kraštovaizdžio „tvarkytojai“ ir nerūšinių grūdų „perdirbėjai“ prieš keliolika metų čia apgyvendinti mėsiniai galvijai šiuo metu ūkiui taip pat neša apčiuopiamą pajamų dalį. Tiesa, to greičiausiai nebūtų, jei „Atkočių agroservise“ didžiulis dėmesys nebūtų kreipiamas nuosekliai pasirinktų mėsinių veislių galvijų selekcijai.

Prastokoms sąlygoms ypač tiko herefordai
UAB „Atkočių agroservisas“ direktorius Gediminas Miliukas pasakoja, kad šis ūkis jo gyvenime yra pirmoji ir vienintelė darbo vieta – per kelis dešimt­mečius keitėsi tik pavadinimai, šeimininkai ir veiklos kryptys. Galiausiai susikūrus bendrovei „Atkočių agroservisas“, įsivyravo stabilumas – kelerius metus buvo auginami pasėliai ir norom nenorom buvo susitaikyta su reginiu prieš akis, kad ten, kur neįmanoma įvažiuoti technikai, plytės menkaverčiai krūmai ir skurdžia žole apaugęs buvęs durpynas.
Tačiau 2000-aisiais, prisimena pašnekovas, ūkyje vėl prasidėjo „neramumai“, kuomet, paklausius tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) profesoriaus Česlovo Juknos patarimo, nenašiausiose ūkio žemėse buvo apgyvendinti mėsiniai galvijai.
„Iš tiesų tuo metu tai buvo daugelį stebinusi naujovė visos Lietuvos mastu. Netgi sunkiai radome žmonių, sutinkančių šiuos gyvulius prižiūrėti. Nes tie vietiniai, kurie sugebėjo, jau buvo pradėję ūkininkauti savarankiškai, kiti – susiradę darbus mieste. Tarkime, mechanizatorių trūkumu mums praktiškai niekada skųstis neteko, o darbas su gyvuliais reikalauja savos specifikos – jame nėra nei poilsio dienų, nei švenčių“, – dėsto pašnekovas, kartu pasidžiaugdamas, kad šiuo metu bendrovės galvijininkystės grandyje darbuojasi šauni jaunų žmonių komanda.
„Kadangi tuo metu mėsiniams tegalėjome pasiūlyti menkaverčius krūmynus ir skurdų durpyną, prof. Č. Juknos patarti, vietos rinkoje, iš UAB „Šilutės veislininkystė“, nusipirkome herefordų veislės 26 telyčias, 15 žindenių ir du bulius. Tai škotiškos kilmės mėsinių veislė. Šie gyvuliai lengvai prisitaiko prie laikymo sąlygų, nereiklūs pašarams. Kitaip tariant, yra neprilygstami kraštovaizdžio tvarkytojai, be kita ko, dar ir labai romaus, sugyvenamo charakterio. Be to, herefordės pieningos, itin lengvai veršiuojasi, o mums, kaip augintojams naujokams, tuo metu tai buvo taip pat svarbi veislės savybė“, – prisimena G. Miliukas.
Pašnekovas teigia, kad herefordų veislės pasirinkimas jo nė akimirkos nėra nuvylęs ir iki šiol. „Tiesa, šie galvijai gana anksti pradeda kaupti riebalus, tad svarbu išmokti „pagauti“ momentą, kada jie, planuojant parduoti mėsai, pasiekia optimalų realizacinį svorį“, – pastebi jis.

Traiškyti grūdai rieškučiomis nematuojami
Ūkio vadovas prisimena, kad pamažu įvertinus mišraus, t.y. augalininkystės ir galvijininkystės, ūkio privalumus bei pagerinus ganyklas į „Atkočių agroservisą“ po poros metų atkeliavo ir pirmieji „prancūzai“ – šarolė veislės galvijai. „Šios veislės gyvulių mėsa rinkoje brangesnė, pati veislė intensyvesnė, produktyvesnė, bet galvijai yra ir gerokai įnoringesni, be to, šarolė telyčios sunkiai veršiuojasi ir net patyrusiam augintojui sunku išvengti praradimų“, – šarolė veislės galvijų auginimo niuansus komentuoja pašnekovas, prisimenantis, kad iš 20-ties 2006 m. Prancūzijoje įsigytų telyčių pirmojo veršiavimosi metu krito net šešios. „Sunku pasakyti, kas joms pakenkė – kelionės metu patirtas stresas, pasikeitę pašarai ar dar kas kita“, – apgailestaudamas prisimena pašnekovas, pabrėžiantis, kad nei herefordų, nei šarolė veislės telyčioms bei žindenėms, idant šios nepriaugtų per daug svorio ir išvengtų veršiavimosi problemų, baltyminių pašarų neduodama. O artėjant šarolių veršiavimosi laikui, jos nepaliekamos ir be žmogaus priežiūros. Tačiau prieaugliui traiškyti grūdai, G. Miliuko žodžiais, rieškučiomis nematuojami, nes grūdų atliekų augalininkystę vystančiame ūkyje visada yra į valias. Prieaugliui taip pat nuolat perkama ir baltyminių pašarų priedų.
Šiuo metu „Atkočių agroservise“ mėsiniams skirtas 300 ha plotas. Dalyje jo gaminami pašarai – šienas ir šienainis, dalyje iki vėlyvo rudens ganosi galvijai – 100 herefordų ir 200 šarolė veislės „galvų“.
„Pastaraisiais metais tvirtai laikomės veislininkystės krypties. Prieš keliolika metų buvome pasidavę „heterozės bangai“, herefordes sukergdami su limuzinų veislės reproduktoriumi. Palikuonių mišrūnų mėsinės savybės dėl heterozės efekto iš tiesų pagerėjo. Buliukai užaugo geri ir juos gana pelningai pardavėme. Tačiau telyčaites pardavinėti mėsai, mano manymu, yra nuostolinga. O mišrūnės tik mėsai ir tinka. Todėl Estijoje įsigijome naują herefordų veislės reproduktorių ir grįžome prie veislinių žindenių bandos“, – pasakoja pašnekovas.

Prioritetas – veislininkystė
Šiuo metu vietos mėsos perdirbėjams „Atkočių agroservisas“ parduoda tik dalį išaugintų bulių. „Tiesą sakant, pasiskaičiavome, kad ir buliukus auginti iki realizacinio svorio nelabai apsimoka, nes juos, tik atjunkytus, papildomai penėti noriai perka kaimyninės Lenkijos, Punsko krašto ūkininkai. Teko ten ir lankytis lietuviškai puikiai kalbančio kolegos ūkyje. Tiesą sakant, net pavydu. Lenkijoje ūkininkai tarpusavyje aktyviai bendradarbiauja, vieni iš kitų perka pašarus, pašarų priedus, svetimus gyvulius priima vieni pas kitus į tvartus, o būdami kooperuoti, sugeba sukaupti didelius produkcijos kiekius. Tarkime, maniškis kolega yra pasirašęs ilgalaikę sutartį su pirkėju iš Italijos, todėl problemų dėl išaugintų gyvulių realizacijos jam nekyla. O pas mus atvažiavęs netgi tas pats italas moka mažiau. Ir tai suprantama, nes jam tenka važinėti po visą Lietuvą, pavieniuose ūkiuose ieškant pavienių gyvulių“, – dėsto pašnekovas, skaičiuojantis, kad parduodamas atjunkytą buliuką papildomai penėti į Lenkiją ūkis gauna 1,8 Eur/kg gyvojo svorio, o už 15 mėn. amžiaus bulių, parduotą vietos perdirbimo įmonei, – 2 Eur/kg. „Tai lyg ir daugiau, tačiau reikia įvertinti ir papildomas sąnaudas – pašarus, priežiūrą beveik metus laiko“, – pastebi jis.
Daugiausia pajamų iš galvijininkystės šakos „Atkočių agroservisas“ uždirba parduodamas veislines telyčias, už sukergtas jas gaudama po 1,6 tūkst. Eur. „Ši prekyba ypač suaktyvėjo, valstybei pradėjus teikti paramą veislinei medžiagai įsigyti. Tiesą sakant, pastaruoju metu paklausa jau net pranoksta pasiūlą“, – džiaugiasi G. Miliukas, neabejojantis, kad iš veislinės medžiagos pardavimų galima uždirbti tik tuo atveju, jei atitinkamas dėmesys ūkyje skiriamas selekcinei veiklai.
„Lėšų tikrai negailime patys pirkdami aukštos genetinės vertės bulius. Žvalgomės jų Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir mokame 3,5–4 tūkst. Eur. Nes kitaip bandos nepagerinsi. Be abejo, vykdome ir gyvulių produktyvumo kontrolę bei sveriame prieauglį kelis kartus – atvestus, vėliau atjunkomus veršelius, o bulius dar ir nustatant jų veislinę vertę. Be to, kai tik įsigyjame naują bulių, jo buliukus vežame ir į UAB „Šilutės veislininkystė“ kontrolinio penėjimo stotį. Nes tik pagal palikuonių penėjimosi savybes gali nustatyti, ko iš tiesų vertas bandos reproduktorius“, – neabejoja „Atkočių agroserviso“ vadovas.
Jis pasakoja, kad neseniai ūkyje pradėta taikyti ir dar viena naujovė – gyvulių ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio ploto ir jame esančių tarpraumeninių riebalų išsidėstymo tyrimas ultragarsu. „Tai nėra paprasta procedūra, nes didelėje ganykloje sugaudyti gyvulius ir suvaryti į svarstyklių gardą nėra lengva, tačiau tikimės, kad šis inovatyvus metodas ateityje dar pagerins mūsų laikomų bandų genetinę vertę“, – teigia G. Miliukas, pridurdamas, kad jau artimiausioje ateityje „Atkočių agroservisas“ mėsinės galvijininkystės šaką dar plės.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

a

„Atkočių agroservisas“ direktorius Gediminas Miliukas: „Be nuoseklios veislininkystės nebus ir galvijininkystės“.

b

UAB „Atkočių agroservisas“ išaugintas herefordų veislės bulius Ku – šių metų „AgroBalt“ parodos nugalėtojas.

d

Herefordų veislės pasirinkimas per 15 metų šeimininkų nenuvylė – galvijai jaukūs, nereiklūs pašarams, ištvermingi.

e

Neseniai ūkyje įsigytas naujas aukštos genetinės vertės šarolė veislės bulius.

f

„Atkočių agroserviso“ šarolė veislės telyčios rinkoje ypač paklausios.

c