Mokėk pasakyti „NE“

Nemažai žmonių ant savo pečių susiverčia svetimų darbų, rūpesčių naštą vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti. Kas nutinka, kai nuolat tenkinami kitų prašymai, kaip išmokti nustatyti santykių ribas, kalbamės su psichologe Rasa Pilipauskiene.

Atrodytų, nuostabu, jei žmogus nuolat padeda kitiems. Kodėl psichologiniu požiūriu tai pavojinga?
Gyvenime kiekvienas žmogus susiduria su begale prašymų, pareigų, reikalavimų, ypač šiais laikais, kai gyvenimo tempas vis greitesnis, o informacijos srautas vis didėja. Neišvengiamai tampa labai svarbu turėti ribas, kad neprapultume neesminiuose dalykuose, kad žinotume savo vertybes ir prioritetus. Daugelis žmonių apsikrauna svetimais darbais ir problemomis vien todėl, kad neišdrįsta neigiamai atsakyti prašytojui. Tačiau ištartas „taip“ kitam asmeniui dažnai reiškia „ne“ pačiam sau.
Mokėti pasakyti „ne“ svarbu tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Jei tikrai norisi padėti, atlikti užduotis už kitą – tai turbūt nekelia didelio susierzinimo. Juk ir pačiam retkarčiais prireikia prašyti pagalbos. Tačiau jei aplinkinių prašymus tenka pildyti nuolat, tikrai verta sustoti ir apgalvoti susidariusią situaciją.
Jei žmogus neišdrįsta pasakyti „ne“, jis dažnai būna apsikrovęs daugybe darbų, rūpesčių, nuolat skuba, jaučiasi įsitempęs, turi būti atsakingas už visus įsipareigojimus. Jei reikalavimų per daug, žmogui pradeda trūkti poilsio, laisvalaikio, paprasčiausiai – laiko savam gyvenimui. Žmogus daugiau rūpinasi kitais, apleidžia save, galbūt laukia, kad kažkas kitas pasirūpins jo gerove.

Kokiems žmonėms sunkiau nustatyti tam tikras ribas bendraujant su draugais, bendradarbiais, giminaičiais?
Tarpasmeninių santykių ribų nustatymas siejasi su žmogaus savigarba ir savęs vertinimu. Sunkiau nustatyti ribas žmonėms, turintiems stiprų poreikį būti pripažintiems, socialiai priimtiems. Tokie žmonės orientuojasi į aplinkinių vertinimus, siekia visiems patikti, išvengti kritikos.
Santykių ribas sunkiau nustato žmonės, kurie labai bijo aplinkinių pykčio, nepasitenkinimo, įsivaizduojamo atstūmimo. Jei pyktį žmogus suvokia kaip bendravimo pabaigą, tai pasakyti „ne“ – reiškia sugriauti santykius, prarasti ryšį. Labai dažnai tokie žmonės bijo tiek savo, tiek kitų pykčio.
Sunkiau nustatyti tarpasmeninių santykių ribas ir tiems žmonėms, kurie turėjo skaudžios patirties, kai kažkada išdrįso pasakyti „ne“. Jei žmogus, pasakęs „ne“, patyrė labai didelę nesėkmę, praradimą, tai kita apsisprendimo situacija jam gali sietis su sunkiais jausmais, gali kilti poreikis remtis kitų žmonių siūlymais ar norais.
Psichologiniu požiūriu gebėjimas laiku pasakyti „ne“ siejasi su kiekvieno žmogaus vaikystės patirtimi, kuri suaugusiojo gyvenime pasireiškia pasąmoningai.
Maži vaikai sako „ne“, aikštijasi, kovoja už savo norus, troškimus, tačiau vėliau dažnai tokį užsispyrimą ir savojo tikslo siekimą praranda, ne visiems žmonėms jis tampa neatsiejama asmenybės dalimi. Kai vaikas sako „ne“, kaip reaguoja mama ar tėtis? Ar jie išklauso, ar pripažįsta jo pyktį? Ar uždraudžia vaikui jaustis taip, kaip jis jaučiasi, ar ignoruoja jo jausmus, ar dar ir nubaudžia? Kuo labiau tėvai vaikystėje nustatinėjo ribas ir vertė vaiką besąlygiškai jų laikytis, tuo labiau augdamas vaikas mokosi gyventi prieš savo valią, mokosi būti „geras“ ir taip sulaukti tėvų meilės, pagyrimų, pateisinti mamos ir tėčio lūkesčius. Taip žmogus neišmoksta pasitikėti savo vidumi, nuvertina savo jausmus ir poreikius, abejoja savo teisingumu, jis yra įpratęs elgtis taip, kaip iš jo tikimasi. Susidaro jausmas, kad kitas viską žino geriau. Jei žmogus turi daug tokios patirties, tikėtina, jog aplinkinių nuomonė jam atrodys reikšmingesnė, bijos atsisakyti prašymo – baisu tapti „blogam“, „nemylimam“.

Kokią įtaką tai turi asmens psichologinei būklei?
Toks žmogus nesijaučia laimingas, patenkintas savimi. Jam gali atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį, kad jis plaukia pasroviui. Jei žmogus dažnai neišdrįsta pasakyti „ne“, gali būti, jog laikui bėgant jis pradės jaustis nespėjantis, skubantis, dirglus, apsikrovęs įsipareigojimais, išnaudojamas. Už viso to dažniausiai slypi pyktis, nepasitenkinimas, nuoskaudos, skriaudos jausmas, neretai ir aplinkinių kaltinimai. Galbūt žmogus kaupia tuos nepasakytus „ne“, kol vieną dieną nuslopinti jausmai prasiveržia pykčio protrūkiais, neadekvačiu elgesiu ar pykčio išliejimu ant niekuo dėtų žmonių. Jei žmogus savo emocines reakcijas nuvertina, nuslopina, nesusivokia ir nepasako „ne“, gali atsirasti pervargimo reiškinių, depresijos ar nerimo požymių, įvairių somatinių simptomų, pavyzdžiui, galvos, skrandžio skausmų, dusulys, kūno tirpimas ir kt.

Kaip pasakyti „ne“?
Kiekvienas suaugęs žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimą ir privalo pirmiausia pats rūpintis savimi. Tai reiškia, kad žmogus gerbia save, žino savo galimybes, stipriąsias ir silpnąsias savybes, suvokia save kaip vertingą,
lygiavertį, prisiima atsakomybę už savo poelgius. Sakyti „ne“ galima išklausius kito žmogaus norą, prašymą ar reikalavimą. Išklausyti – tai parodyti pagarbą, kad prašymas girdimas. Jei iš karto aišku, kad nesutinkama, svarbu tai ir sakyti aiškiai, tvirtu balsu, nenusukant žvilgsnio. Jei kyla abejonių – svarbu tikslinti, paklausti apie sąlygas, terminus, pasilikti laiko prašymui apmąstyti. Manau, vertinga trumpai pagrįsti atsisakymą – tai parodys pašnekovui, kad jis girdimas, jo prašymas suprantamas, atsiprašoma, bet negalima įvykdyti. Svarbu nemeluoti, nedelsti, todėl reiktų vengti tokių atsakymų kaip: „Pažiūrėsim…“, „Galbūt…“
Gyvenime pasitaiko situacijų, kai kategoriškai pasakyti „ne“ nėra naudinga, pavyzdžiui, savo viršininkui. Tokioje situacijoje reikia gerokai daugiau drąsos, diplomatijos. Svarbu pagrįsti savo atsisakymą arba tartis dėl kompromiso, kuris atitiktų galimybes: ilgesnės laiko trukmės, dalies darbo atlikimo, pagalbos suteikimo.

Kodėl sunku tai padaryti?
Neigiamas atsakymas dažnai būna suprantamas ne kaip motyvuotas poelgis, o kaip nenoras bendrauti, atstūmimas, pažeminimas. Tada ir prasideda problemos: prašytojas jaučiasi atstumtas, o atmetęs prašymą – kaltas.

Kokių problemų kyla, kai išmoksti ir imi sakyti „ne“ tais atvejais, kai anksčiau nedrįsdavai to padaryti?
Aplinkiniai gali būti nepasirengę permainoms ir gali visokiais būdais siekti sugrąžinti buvusią situaciją. Tokia permaina jiems – daug patogesnių gyvenimo sąlygų praradimas. Paprastai kokios nors permainos kelia sumaišties, baimės, pykčio, nepasitenkinimo jausmus. Aplinkiniai tikisi įprasto elgesio, naujovės jiems gali būti kaip iššūkis, kad kažkas ir jų gyvenime keisis. Viena vertus, tai gali sukelti tarpasmeninių santykių krizę, tačiau jei aplinkiniai žmonės yra palaikantys, ieškantys sprendimų – gali būti naujos kokybės santykiai. Tam tikrų ribų nustatymas (kas už ką atsakingas ir pan.) padeda sukurti brandžius santykius. Kitiems sakydamas „ne“ žmogus ne tik pasirūpina savimi, bet gali ramiai ir supratingai priimti aplinkinių atsisakymus. Svarbiausia – apie visa tai nebijoti kalbėtis, nebijoti išklausyti kito nuomonės, ieškoti kompromisų. Ir nesitikėti, kad permainos įvys greitai ir lengvai.

Neigiamai atsakę į prašymą jaučiamės atstūmę prašantį žmogų. Kaip nuraminti tokiais atvejais kirbantį kaltės jausmą?
Atsakymas „ne“ nėra egoizmo išraiška – žmogus turi teisę jausti, kad jo poreikiai, darbai jam yra svarbesni už kitų. Tai rodo asmenybės brandą – žmogus žino savo prioritetus, vertybes, rūpinasi savimi.
Atsisakydamas papildomų darbų žmogus daro paslaugą pirmiausia sau ir savo šeimai. Pasakydamas „ne“ išsaugo laiką, kurį gali skirti tiems dalykams, kuriuos galbūt buvo įsipareigojęs atlikti anksčiau, arba išbandyti ką nors naujo, kam vis nerasdavo laiko.
Svarbu žinoti, kad mandagus, bet tvirtas atsisakymas nereiškia įžeidimo ar atstūmimo. Verta pamąstyti, ar tikrai gyvename tam, kad įtiktume aplinkiniams. Įtikti aplinkiniams gali reikšti savęs išdavimą. Ar tikrai to norisi?
Jei žmogus jaučia, kad prašymo įvykdyti negalės, nenorės ar tam reikės didžiulių pastangų, vadinasi, atsisakymas yra teisingas. Kartais tikrai verta pasikliauti savo intuicija ir patirtimi. Geriau pasakyti „ne“ laiku, negu laužyti duotus pažadus.

Violeta Gustaitytė

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.