Mulčiavimas ir europinės išmokos – nauda dirvožemiui, gamtai ar pasipinigavimas?

Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) svarstant, ar toliau leisti mulčiuoti pievas, kaip tai buvo daroma iki šiol, mulčiavimo tema žemdirbių bendruomenėje tebekelia diskusijų. Netrūksta besipiktinančių, jog už mulčiavimą – geros agrarinės pievų, ganyklų būklės palaikymą – mokama parama skatina atsisakyti efektyvaus ūkininkavimo, jog tai tik lėšų švaistymas, naudingas sofos ūkininkams, kurie tik deklaruoja pievas ir ganyklas, tačiau gyvulių nelaiko, nesukuria jokios pridėtinės vertės. Per metus už pievų mulčiavimą išmokama apie 30 milijonų eurų ES paramos. Pasigirsta nuomonių, jog iš tiesioginių išmokų gavėjų rato turėtų būti eliminuoti tie subjektai, kurie nėra žemės ūkio produktų gamintojai, ir taip daugiau išmokų liktų tikriesiems žemdirbiams. ŽŪM duomenimis, deklaruojama daugiau nei 800 tūkst. ha pievų ir ganyklų, iš jų gyvuliai nėra laikomi palyginti nedidelėje dalyje – apie 70 tūkst. ha. Tai daugiausia smulkiųjų ūkių plotai. Draudimas mulčiuoti gali paskatinti dalį smulkiųjų ūkininkų pasitraukti iš gamybos. Pavasaris artėja, sprendimas dėl mulčiavimo netrukus turėtų būti priimtas.

Šiandien pašnekovų klausiame: ar reikia mulčiuoti, ar drausti tai daryti? Ar už mulčiavimą reikia mokėti išmokas?

Gintautas JURGELIONIS, Kupiškio rajono ūkininkas: „Mulčiuojant pievas gerėja, turtėja dirvožemis. Taigi tai ne nuostolis, kaip kartais bandoma pateikti, o investicija. Nekalbant jau apie tai, kad tokie laukai – paskutinė buveinė natūraliai pievų augalijai bei gyvūnijai išlikti. Nebeleidus taip ūkininkauti didžioji dalis tokių pievų bus išarta ir sunaikinta, nes gyvulininkystė, o ypač ekstensyvi smulkiųjų ūkių, šiuo metu pasmerkta žlugti. Tas begalinis noras atsikratyti vadinamųjų sofos ūkininkų – ne kas kita, kaip noras nuvaryti juos nuo žemės, priversti atsisakyti jiems priklausančio nekilnojamojo turto, perleidžiant žemę stambiesiems žemvaldžiams.

Nesu agronomas, bet šiokį tokį ūkelį turiu, gal, tiksliau sakant, turėjau, nes po truputį iš žemės ūkio traukiuosi. Dabar situacija tokia, kad kažkur kitur dirbti yra naudingiau, nei ūkininkauti. Kadangi iki šiol užsiėmiau gyvulininkyste, pievų yra ir nelabai norisi jų naikinti ar kažkam kitam perleisti, todėl mulčiavimas yra aktualus. Kita vertus, kaip jau minėjau, mulčiavimas pievas gerina. Iš savo patirties žinau: jeigu pievą mulčiuoji, o kitais metais ją naudoji – pjauni šieną, tai žolė toje pievoje būna vešlesnė, šieno būna daugiau. Kai kas sako, jog galbūt dėl mulčiavimo dirva rūgštėja. Gal tiesos ir yra, tačiau svarbu turi būti ne tik dirvos gerinimas, bet ir augalijos, gyvūnijos įvairovės išsaugojimas, kuri dabar, deja, nyksta.

Pats esu augęs ir gyvenęs kaime nuo mažų dienų ir prisimenu pievas su visais žolynėliais, drugeliais, vabaliukais. Tačiau su kiekvienais metais jų mažėja. Norisi, kad išliktų alternatyva jiems kažkur gyventi, tačiau dabar mažieji ūkiai po truputį likviduojasi, o kokios lieka alternatyvos tokioje situacijoje? Dažniausiai mažų ūkių žemes perima didieji ūkininkai, užsiimantys grūdininkyste. Kai jie per laukus pervažiuoja su visais „raundapais“, purkštuvais, iš visos gyvūnijos ir augalijos ten nieko nebelieka. Todėl gerai, kad buvo alternatyva nebūtinai visą žemę naudoti dirbimui, bet ir šiek tiek jos palikti augalijai, gyvūnijai. Mulčiavimas čia gelbėjo. Būtų labai liūdna, jei tokios alternatyvos nebeliktų.“

Darija JODAUGIENĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė: „Dirvožemis nuo mulčiavimo gerėja. Juk žolė – organinė medžiaga, liekanti ant dirvožemio paviršiaus. Ji suyra ir taip patręšia pievas. Bet kokios organinės liekanos tiktai gerina dirvožemį. Organinės trąšos – būtinas darnaus ir ilgalaikio agroekosistemos funkcionavimo komponentas.

Kita vertus, reikia žiūrėti, kaip mulčiavimo procesas bus atliktas. Jeigu pjaunamoji, pavyzdžiui, pjauna didesnį plotą ir padaro storą pradalgę, o žolės sluoksnis tokiu atveju storesnis, ji gali iššusti, išgesti. Mulčiavimo tikslas – geros agrarinės būklės palaikymas, bet jei numulčiavus žolės sluoksnis per storas – vyksta puvimo procesas, teršiantis gamtą.

Buvo reikalavimas nupjautą žolę iš lauko išvežti, bet jei žmogus gyvulių nelaiko, tai kur jis ją dės? Paprasčiausiai sukraus kažkur į krūvą. Lietūs lyja ir ten susidarančias medžiagas kažkur išplauna. Gali būti taip, kad jos susigers į dirvožemį, koncentracija bus labai didelė, o tada medžiagos gali patekti į gruntinius vandenis, arba, jei toje vietoje, kur sukrauta nupjauta žolė, yra nuolydis, tai jos gali tiesiog nubėgti į kanalą, paskui į upelį. Mano nuomone, geriau žolę nupjauti ir palikti pievoje, tik, žinoma, neturėtų būti pjaunama storomis pradalgėmis, kad neiššustų. Mulčiavimas dirvožemiui yra naudingas.“

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Mulčiavimas, kai už geros agrarinės būklės palaikymą gaunami pinigai, naudingas tik sofos ūkininkams. Mūsų, kaip mažos valstybės, uždavinys yra gamyba. Ji turi būti skatinama. Valstybei nėra tikslinga laikyti žemės ūkio paskirties žemę ir niekaip jos nenaudoti. Mes turime sukurti produktą, kad būtų sukurta didesnė pridėtinė vertė ir taip prisidedama prie Lietuvos gerovės. Žinoma, jei kokiame nors nedideliame plote, kampelyje, galbūt nepavyko ko nors išauginti ar vieta labai nepatogi auginti bet kam, tai dėl to, kad nebūtų laikomas apleistas kampas, galima leisti numulčiuoti. Tačiau tai neturi būti visas plotas, tik nedideli ploteliai. Tokio mulčiavimo, koks yra šiandien, kai naudojamos europinės lėšos, kad nekurtume produkto, neturėtų būti.“

Lina MEILUTĖ-DATKŪNIENĖ, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkė: „Dėl pievų mulčiavimo tarp ūkininkų vyksta diskusijų. Gamybininkams būna tokių situacijų, kai reikia pievą sumulčiuoti – gal kažkoks sunkiai prieinamas pievos gabaliukas ar pan. Vėliau ta pieva vėl bus įdirbama. Tačiau situacijų yra įvairių, ir vienareikšmiško atsakymo dėl mulčiavimo nėra net tarp ūkininkų.

Mulčiavimo priešininkai rodo į piktavalius vadinamuosius sofos ūkininkus, tačiau visų vienodai vertinti negalima. Pavyzdžiui, kaime močiutė turi žemės plotelį, jis numulčiuojamas, o ji už tai gauna tiesioginę išmoką. Agrarinė tos žemės būklė gera, ir močiutė turi teisę gauti išmoką. Jeigu ji išmokų negautų, galbūt būtų priversta savo sklypelio atsisakyti. O jeigu jos anūkas sugrįš ir norės ūkininkauti – nors anksčiau tokio noro ir nerodė, bet apsigalvojo, – tačiau žemės jau nebeturės? Todėl svarbu, kad nors kokia žemės dalis būtų išsaugota. Apie tai mes taip pat kalbamės. Tai turbūt mūsų sąmoningumo klausimas, kaip mes tokias situacijas vertinsime. Kitas variantas – piktybiškas: laikomas žemės plotas, pasiimami europiniai pinigai, bet iš to sklypo nekuriama jokia pridėtinė vertė. Jeigu tikrai žinome, kad kaimynas yra piktavalis sofos ūkininkas, yra visos galimybės kalbėtis, kreiptis į instancijas, bet prievarta primesti tokius dalykus yra labai sudėtinga.

Ūkininkai tarpusavyje daug diskutuoja apie mulčiavimą, išmokų mokėjimą, bet kas gali pasakyti, kas yra geriausia, kaip tai pamatuoti? Jei matuosime tik pinigais, tuomet turime žiūrėti, kas kuria pridėtinę vertę, kas ekonomiškai naudingiau, bet žvelgiant truputį į priekį ir galvojant, kas gali būti vėliau, po kelerių metų, situacija gali susiklostyti įvairi.

Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad sofos ūkininkams išmokų už mulčiavimą reikėtų nebemokėti, nes į tą kategoriją patenka ir tokie žmonės, kaip mano minėta močiutė. Galbūt nereikėtų išmokų skirti piktavaliams sofoms ūkininkams, kurie pasiima tiesiogines išmokas, dar galbūt tą žemę išnuomoja ir už tai pasiima dar ir nuomos mokestį. Kažkokį kompromisą vis tiek reikia rasti.

Matant kitų šalių patirtį, reikia turėti omenyje ir tai, kad gali atsitikti taip, jog visiems augalininkyste užsiimantiems ūkininkams, turintiems didelius plotus žemės, bus privaloma palikti tam tikrus natūralius pievų plotus, kad išliktų vabalėliai, augalėliai – natūrali augalija, gyvūnija, nes tai viena iš aplinkosauginių priemonių.

Palikti „gryną“ mulčiavimą būtų lyg ir dviprasmiška, bet įvesti tam tikri saugikliai, kada mulčiavimas turi būti siejamas su sąlyginiais gyvuliais, pievos turėjimas – su  kažkokia parduodama produkcija. Tai gal kažkiek ir sprendžia šį reikalą, bet kaip tada vertinti minėtą situaciją su kaimo močiute? Turime rasti kažkokį kompromisą, kad neprisidarytume didesnių problemų ateičiai, kai visi būsime priversti palikti tam tikrus žemės plotus, atviras erdves, galiausiai – užsisodinti gyvatvorių juostas dėl dirvožemio išpustymo. Apie tai yra kalbama kitose šalyse. Kas gali pasakyti, kad pas mus to negali būti, jeigu panaikinsime visas natūralias pievas?“

Parengė ŪP korespondentė

Violeta GUSTAITYTĖ