Modernus ūkis – ne vien traktorius: laikas permąstyti žemės ūkio kryptį

Tačiau šiandien situacija kita. Dauguma ūkininkų jau turi modernią techniką, ne vienas įsidiegęs GPS, dronus ar automatizuotas sistemas. Vis daugiau investuojama į masto augimą, tikslųjį ūkininkavimą, našesnes veisles ir pažangius purkštuvus. Ir vis dėlto – kaimas tuštėja, ūkių skaičius mažėja, jaunimas retai renkasi ūkininkavimą. Vis dažniau girdime apie bankrutuojančius šeimos ūkius ar ūkininkus, nusivylusius žemės ūkio ateitimi. Kyla klausimas: ar tikrai vien traktorius lemia ūkininko ateitį?

Šis klausimas tapo ypač aktualus, žvelgiant į ūkininkų protestus Vilniuje. Prie Seimo išsirikiavo ne tik blizgantys modernūs traktoriai, bet ir seni, vos judantys padargai. Tai buvo ne nostalgija – tai aiški žinutė valdžios atstovams ir visuomenei: jei didės mokesčiai, jei mažės parama, vis daugiau ūkininkų nebepajėgs atsinaujinti. Naujas traktorius taps nepasiekiama svajone, o kartu su juo išnyks ne vienas ūkis.

Tai simbolinis įspėjimas: didėjanti administracinė ir finansinė našta net ir tiems, kurie nori ūkininkauti, gali užverti duris į ateitį. Bet gal kaip tik dabar metas ne tik skaičiuoti, kiek traktorių reikia, bet ir permąstyti, kas yra pažanga ūkyje?

Daugiau nei prieš dešimtmetį kartu su kolegomis iš Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos dalyvavome Europos Komisijos ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos remtame tarptautiniame tyrime apie žemės ūkio modernizaciją. Tyrimo išvados buvo aiškios: ūkininkai įvairiose Europos šalyse labai skirtingai supranta, kas yra modernus ūkis. Vieniems tai – automatizuoti šiltnamiai, kitiems – regeneracinis ūkininkavimas, paremtas natūraliu ciklu, vietiniais resursais ir aplinkos tausojimu.

Tačiau institucinė ir politinė sistema – tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų šalių – modernumą vis dar dažnai supranta tik kaip techninę pažangą: kuo didesni žemės plotai, kuo brangesnė technika, kuo didesni grūdų bokštai. Toks požiūris skatina masto didėjimą ir mechanizaciją, bet kartu su tuo išstumia smulkiuosius ir mišriuosius ūkius. Kai ūkiai plečiasi tik per techniką ir chemiją, mažėja bioįvairovė, nyksta smulkūs ūkiai, o gyvybingos kaimo bendruomenės tampa vis retesnės.

O štai pasaulyje keičiasi ne tik žemės ūkio technologijos, bet ir visuomenės lūkesčiai. Vokietijoje, Skandinavijoje, o vis dažniau ir Lietuvoje vartotojai pradeda rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal tai, kaip maistas pagamintas. Auga supratimas, kad sveikas žmogus prasideda nuo sveiko dirvožemio. Kad gyvulio gerovė daro įtaką ne tik produktų kokybei, bet ir žmogaus sveikatai. Kad ilgametis, maistinių medžiagų kupinas maistas reikalauja visai kitokio požiūrio, nei tik efektyvumo ir pelno.

Daugėjant ligų, susijusių su nesveika mityba – tokių kaip medžiagų apykaitos sutrikimai, žarnyno uždegimai ar alergijos –
vis daugiau žmonių ima domėtis, kaip iš tiesų gaminamas jų vartojamas maistas. Tai reiškia, kad žemės ūkis turėtų būti ne tik verslas, bet ir atsakinga visuomeninė veikla, susieta su sveikata, ekologija ir ilgalaike ateitimi.

Šiuos principus puikiai įkūnija „Smėlynės“ ūkis Šiaulių r., kuriame ūkininkaujama be nuosavo traktoriaus. Justina ir Laurynas Kaučikai vietoj investicijų į „geležį“ pasirinko investuoti į dirvožemį, natūralų ciklą, rotacinį ganymą ir bendruomenės edukaciją. Jų ūkis remiasi žiniomis, pagarba gamtai ir žmogui. Jie dalijasi savo patirtimi ne tik per produkciją, bet ir per edukacinius renginius, pasitelkdami ūkio interneto svetainę. Toks požiūris rodo, kad pažanga gali būti grįsta ne tik mašinomis, bet ir mąstymu.

„Smėlynės“ ūkis nėra išimtis Europoje – panašių pavyzdžių vis daugėja ir Vakarų, ir Rytų Europos šalyse. Tačiau Lietuvoje tokių ūkių dar per mažai, o esami dažnai lieka be tinkamos paramos. Valstybės ir ES paramos sistemos vis dar stipriai orientuotos į „didesnis reiškia geresnis“ principą, nors ilgalaikėje perspektyvoje būtent įvairovė, mišrumas ir vietinis pritaikomumas lemia atsparumą.

Dažnai išgirstame, kad dideli ūkiai yra efektyvesni. Tačiau tai ne visai tiesa. Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimos ūkiai, ypač mišrieji ar pusiau savarankiški, gali būti net efektyvesni, jei tik jiems suteikiamos žinios, technologijos ir prieiga prie rinkų. Jie dažnai gamina įvairiapusiškesnį maistą, naudoja mažiau importinių žaliavų, o jų veikla labiau pritaikyta prie vietos ekosistemų ir bendruomenės poreikių.

Lietuvoje vis dar gajus požiūris: kuo daugiau technikos – tuo geriau. Bet „geležis“ negarantuoja nei pelno, nei sveikatos, nei prasmės. Dideli ūkiai dažnai įstringa priklausomybėje nuo paskolų, naftos, trąšų, pesticidų ir klimato rizikų. O štai mažesni, į vietinę rinką orientuoti ūkiai yra lankstesni, dažnai netgi rentabilesni krizės sąlygomis.

Šiandien mes – kaip mokslininkai, konsultantai, ūkininkai, politikai, vartotojai – turėtume klausti ne tik, kokios technikos reikia ūkiui, bet ir kokio maisto reikia mūsų vaikams? Ar tik pigiausio? Ar sveiko? Ar pagaminto oriai, tausojant žemę ir gyvūnus?

Modernumas turi būti matuojamas ne traktoriaus galia, o tuo, kiek ūkis prisideda prie sveikos, atsparios ir sąžiningos visuomenės kūrimo. Tai reiškia: daugiau žinių, daugiau įvairovės, daugiau vietinių sprendimų, mažiau priklausomybės nuo importo ir naftos.

Modernus ūkis – tai ne tas, kuris greičiausiai aria lauką, o tas, kuris galvoja apie tai, ką paliks po savęs – dirvožemyje, bendruomenėje, vaikų lėkštėje. Technika – tik priemonė. O tikroji pažanga – atsakingas santykis su žeme, maistu ir visuomene.

Dr. Romualdas ZEMECKIS