Naujo tipo šėryklėlės ir pavasariniai jaukai

Meškeriojant dugnine su šėryklėlėmis žvejai dažnai susiduria su ta pačia problema – jos labai garsiai teškiasi į vandenį ir išbaido jaukioje vietoje susirinkusias žuvis. Dėl šios priežasties kai kurie žvejai netgi visiškai atsisako šėryklėlių, ypač gaudydami tokias atsargias žvynuotąsias kaip šapalai ar meknės. Nenaudoja jų ir dar dėl vieno dalyko, kuris tapo tikru galvos skausmu dugnininkams, – šėryklėles stipresnė tėkmė smarkiai veikia ir stumia visą sistemėlę kartu su masalu kranto link. Vienintelė išeitis – naudoti labai sunkias šėrykles, bet tokiu atveju visa įranga tampa grubi, nejautri ir tai neigiamai veikia kibimą.

Lašo forma geriausia Aišku, yra būdų, kaip „apgauti“ srovę, tačiau tada tenka rišti specialias tėkmės jėgą mažinančias sistemėles. Bet taip daro nedaugelis, o jei paimtume statistinį dugnininką, tai pamatytume, kad tik kas penkiasdešimtas ar net mažiau jų moka šias gudrybes. Kita vertus, tokių sistemėlių rišimas kartais užima daug laiko, o meškeriotojai jį labai brangina. Kad nereikėtų labai vargti ir mokytis „iš naujo“ žvejoti arba naudoti daugiau nei 100 g sveriančias šėryklas, firma „Browning“ prieš keletą metų pagamino naujos kartos šėryklėles, kurios krinta į vandenį palyginti tyliai ir yra labai stabilios tėkmėje. Beje, tai, kad pastaroji firma pirmoji žvejams pasiūlė šią naujovę, dar nieko nesako, nes tokias ir labai panašias šėryklėles jau gamina ir kitos firmos. Kitas tokios naujovės privalumas – šėryklėlės toliau skrenda nei tokio pat svorio įprastinės ir vandenyje skęsta labai natūraliai. Kalbu apie lašo formos (jei pažiūrėtume iš šono) šėryklėles Drop feeder. Galbūt pavyzdyje nelabai matyti, bet tokių šėryklėlių pagrindas (švininė plokštelė) išlenktas savotiškų rogučių principu. Jas dengiantis vielinis tinklelis atkartoja tą pačią formą. Tvirtinama tokia šėryklėlė dviejuose taškuose – plačiausioje vietoje ties pagrindo ir tinklelio sudūrimu kilpelėmis, esančiomis ant storos ir tvirtos plastikinės juostelės (savotiškos storo valo atkarpėlės). Kadangi ši šėryklėlė turi platų švininį pagrindą (padą), jos svoris yra pasiskirstęs vienodai visoje plokštumoje ir tai leidžia šėryklėlei smarkiai prisiglausti prie dugno. Speciali jos forma sudaro labai menką pasipriešinimą tėkmei, tad vietoj, tarkime, įprastos 80–100 g šėryklos pakaks dvigubai lengvesnės Drop feeder. Traukiama ši šėryklėlė (ir vėl dėl tos lašo formos) lengvai peršoks visas kliūtis, neužsikabins kur nors tarp akmenų, be to, lengvai ir tyliai kils į vandens paviršių. Įdomu tai, kad įkritusi į vandenį ji pasisuka šonu ir pats lipniausias jaukas iš jos gana greitai išsiskalauja, o srovė dėl šios priežasties šėryklėlę veikia tik labai minimaliai. Iš principo tai yra ideali šėryklėlė gaudant žuvis upėje. Firma „Browning“ gamina trijų svorių tokio tipo šėryklėles: 25, 40 ir 50 g. Kaip matyti, itin sunkių nėra, bet jų ir nereikia. O kodėl, tikriausiai supratote perskaitę anksčiau parašytą informaciją.

Prievilas – tik natūralios spalvos Kadangi kalbėjau apie „pagerintą“ šėryklėlę, tai tarsiu kelis žodžius ir apie pagerintą bei itin tinkamą šiam metų laikui jauką. Žvejojantys karpines žuvis natūralios kilmės masalais meškeriotojai puikiai žino, kad šaltame vandenyje reikia naudoti prievilą, kuris yra ne toks sotus kaip vasarą, nes dabar žvynuotosios labai greitai pasisotina. Tas pats ir apie kvapus, nes intensyvaus kvapo jaukas gali turėti atvirkščią efektą – šaltame vandenyje žuvys jį stipriau jaučia. Paprastai tokiais atvejais meškeriotojai apsiriboja baziniais prievilais su labai minimaliais priedais, o priedai neretai būna tik gyvūninės kilmės. Dar viena nerašyta taisyklė – prievilas turėtų būti neutralios spalvos, kad neišsiskirtų dugno fone. Bent jau tokios spalvos naudojamas tada, kai vanduo vis dar yra skaidrus – upės nesukilusios ir neplukdo dumblo ir molio sąnašų. Bet ar tikrai taip yra geriau?

Priedai – spalvoti Kiek teko skaityti užsienio spaudą apie žvejybą, po to išbandyti viską praktiškai, dėl vieno dalyko mes klystame. O būtent – dėl jauko spalvos. Pasvarstykime. Jei bazinis prievilas papildomas uodų trūklių arba (ir) musių lervomis, tai raudoni ir balti kirminėliai kuo puikiausiai matyti dugno ir paberto jauko fone. Todėl užsieniečiai rekomenduoja į prievilą įmaišyti mažai kaloringų termiškai apdorotų ryškių ir netgi fluorescuojančių spalvų džiūvėsėlių. Jie gali būti geltoni, raudoni ar net salotiniai. Kas žvejoja karpius, tuos priedus puikiai išmano. Pasirodo, kad jie tikrai yra efektyvūs. Beje, tokių spalvotų dalelių galima rasti netgi pigiuose lenkų gamybos jaukuose, skirtuose karšių, šapalų, kuojų žūklei. Klausimas tik, ar tai „valgomas“ daiktas, ar tiesiog kokia nors „chemija“. Tačiau tokie priedai dedami ne šiaip sau. Ir tinka jie, kaip sakiau, taip pat gaudyti šaltame vandenyje. Tendencija, bent jau šiuo metų laiku, tokia: raudoni džiūvėsėliai labiau patraukia kuojų dėmesį, geltoni – karšių. Apie salotinius neturiu ką pasakyti – nebandžiau. Tikintis, kad žūklavietėje bus ir karšių, ir kuojų, verta daryti dviejų spalvų mišinį. Bet kokiu atveju į jauką reikia pilti tų priedų santykiu 10:1, t. y. kilogramui prievilo naudoti 100 g džiūvėsėlių. Nesvarbu, kokios spalvos bus pats jaukas: rudas, juodas, rusvas, pilkšvas, gelsvas (paskutiniu atveju efektingiau raudoni džiūvėsėliai), reikia kontrasto. Džiūvėsėlių galima nusipirkti atskiromis pakuotėmis, paprastai jų būna po 200–250 g, bet gali būti ir didesnis kiekis. Bet kuri žinoma olandų ar belgų (tai jaukų gamybos korifėjai Europoje) firma jų tikrai turės. Bandykite naujas šėryklėles ir nestandartinius mūsų akimis jaukus, ir reikia tikėtis, kad nenusivilsite.

Sky­relį tvar­ko Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS