Nemakščių miestelio vėliavoje – pasaulio stebuklas aštuonratis vežimas

Netoli Kryžkalnio esančiuose Nemakščiuose prieš dešimtmetį per miestelio bendruomenės šventę į pagrindinę gatvę išriedėjo neregėtos konstrukcijos aštuonratis savaeigis vežimas. Lygiai toks, kokiu 1907–1912 metais dardėdamas grindiniu kaimo žmones žeg­notis vertė genialus vietinis savamokslis konstruktorius Pšemislovas Neveravičius.
Šiandien Nemakščių miestelio vėliavoje pavaizduoti keturi juodi ratai ir juos jungianti linija – stilizuotas važiuoklės dugnas. Tik nedaugelis žino, kad dėl šio išradimo vėliau šarvuotos karinės technikos ir net astronautų mėnuleigio gamybai buvo panaudotas minėtosios aštuonratės važiuoklės veikimo principas.

Praėjusį penktadienį keliasdešimt mokytojų iš įvairių Lietuvos miestų dalyvavo ekskursijoje po Nemakščiuose veikiantį senovinės technikos muziejų, kuriame demonstruojamas ir prieš 110 metų sukonstruoto aštuonračio vežimo prototipas.
Muziejuje tokių ekskursijų ir pavienių lankytojų netrūksta kiek­vieną dieną.
Prieš dešimtmetį vadindavo muziejuku. Šiandien tai didžiulis muziejus, kurio eksponatai išdėstyti keliuose pastatuose ir kiemo aikštelėse. Jo įkūrėjas ir vadovas Leonas Tamulevičius „ŪP“ sakė negalintis suskaičiuoti, kiek dabar čia sukaupta visokiausių senoviškų dalykėlių, pavyzdžiui, vien tik skirtingų raktų yra apie 2 tūkst.

Lietuvos bajoro išradimui – 110 metų
Prieš 110 metų Lietuvos bajoras P. Neveravičius, būdamas savamokslis konstruktorius be aukštojo išsilavinimo, pirmasis pasaulyje sukūrė tuomet laiką pralenkusį aštuonratį savaeigį vežimą.
Nemakščių apylinkėse gyvenusį genialų konstruktorių P. Neveravičių atrado technikos istorija besidomintis šiauliškis dizaineris Vilius Puronas. Rausdamasis archyvuose jis atkreipė dėmesį į aštuonratės važiuoklės patentavimo istoriją, šiandien verčiančią apgailestauti dėl įtakingų tarpukario Lietuvos funkcionierių ir inžinierių trumparegiškumo…
Ano meto Nemakščių apylinkėse gyvenusių kaimiečių pagarbą pelnęs, tačiau keistuoliu laikytas vyriškis sumeistravo vežimą su aštuoniais ratais. Dydžiu jis buvo dukart didesnis už įprastą, traukiamą arklių, tačiau galėjo važiuoti dviem vyrams sukant išcentrinio rato rankenas.
Sukuriama jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į priešpaskutinę varomųjų ratų ašį. Keturi priekiniai ratai, gerokai mažesni už galinius, posūkyje sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, todėl visa platforma, nepaisant griozdiškų gabaritų, galėdavo apsisukti beveik vietoje. Kad tokį manevrą atlikti būtų lengviau, galiniai ratai būdavo pritraukiami prie važiuok­lės dugno. Tokiu principu veikiantį, tinginiu vadinamą mechanizmą šiandien naudoja beveik visi daugiaašių vilkikų ir puspriekabių gamintojai.
P. Neveravičiaus kūrinys itin lengvai įveikdavo kelio nelygumus, galėjo važiuoti per griovius išlaikydamas platformą stabilią. Kelionę būdavo galima tęsti net subyrėjus vienam iš ratų.
Šio atradimo įkūrėjas palaidotas Nemakščių kapinėse. O jo gimtinėje, Julinų dvarelyje, pastatytas paminklas 1858–1936 metais gyvenusiam ir kūrusiam pirmosios pasaulyje aštuonratės savaeigės važiuoklės išradėjui P. Neveravičiui.
2007 m. Nemakščiuose atkurta Aštuonratės važiuoklės draugija (pirmininkas L. Tamulevičius), veikusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose. L. Tamulevičius nudžiugino nemakštiškius pagal P. Neveravičiaus brėžinius tais pačiais metais atkūręs aštuonratę važiuoklę, tėvų Marytės ir Alfonso sodyboje įkurdamas technikos muziejuką.
Kiekvienas garbaus amžiaus žmogus muziejuke galėjo rasti kažką įdomaus ir mielo savo širdžiai. Čia yra ir išradėjo P. Neveravičiaus asmeninių daiktų, ir XX a. pr. technikos vertybių – įvairių variklių, taip pat kalvio, batsiuvio, siuvėjo, audėjos originaliai įrengtos patalpos ir to meto darbo įrankiai.
1910-ųjų pavasarį P. Neveravičius įkūrė Aštuonračio automobilio draugiją, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą. Tačiau sėkmingu galima vadinti tik pirmąjį žingsnį šio tikslo link. 1907-ųjų spalį P. Neveravičius buvo gavęs Rusijos imperijos herbu pažymėtą patentą Nr.12458. Po ketverių metų dėmesį į šį Lietuvos bajoro išradimą atkreipė rusų inžinierius Engelmejeris, rašydavęs pasiūlymus Peterburgo Lebenceno fabrikams.

Didžiausia kūrėjo klaida
Vokietijos pramonininkai, sužinoję apie šį P. Neveravičiaus išradimą, konstruktoriui už jį pasiūlė iš tiesų milžinišką sumą – 150 tūkst. aukso rublių. Tačiau šis, puoselėdamas viltį pradėti gaminti tokio tipo automobilį, pinigų atsisakė ir patento nepardavė. Tai, ko gero, buvo didžiausia Nemakščių bajoro klaida – išradimą pardavęs jis neabejotinai būtų išgarsėjęs visoje Europoje ir pelnęs oficialų aštuonračio automobilio konstruktoriaus titulą. O svarbiausia – ir pamatęs serijiniu būdu pagamintą savo mechanizmo versiją.
Atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais, viskas tuo ir baigėsi. Viltį pradėti gaminti originaliąją važiuoklę sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu P. Neveravičiaus sukonstruotas aštuonratis buvo sunaikintas.
Po karo išradėjas grįžo į gimtinę ir dar kartą ėmėsi konstruoti mechanizmą, tobulesnį už pirmtaką. Dabar jis buvo varomas ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į vandens siurblį, pumpuojamo keturių vyrų. Tokio visureigio prototipą pirmasis pasaulyje išradęs paskutinysis Nemakščių bajorų palikuonis P. Neveravičius konstravo ir kitus mechanizmus. Jo sodybos jaujoje stovėjo viena už kitą tobulesnės linaminės, jis sukonstravo įvairių pjaustytuvų, mažo ir didelio žingsnio, tais laikais inkubatoriuje jau perino viščiukus.
Naujuoju aštuonračiu P. Neveravičius bandė sudominti Lietuvos inžinierius. 1930-ųjų rugpjūtį jis gavo Lietuvos valstybinį patentą ir važiuoklę įregistravo Lietuvos autoklube. Tačiau paramos ar bent moralinio palaikymo iš to meto Kauno inžinierių nesulaukė. Šie pareiškė, kad aštuonratis yra pernelyg griozdiškas ir neatitinkąs bendrų pramonės raidos tendencijų – mat tuomet daugelis konstruktorių stengėsi sukurti kuo mažesnius automobilius.

Aštuonračio prototipas vėl rodomas visuomenei
Šiais laikais apie šį technikos stebuklą tikriausiai taip nieko ir nebūtume išgirdę, jei ne iš Nemakščių kilęs ir savo tėvų sodyboje senovinių įrankių bei mašinų muziejų įkūręs kaunietis, Dubravo eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos mechanikas L. Tamulevičius. Sužinojęs P. Neveravičiaus istoriją, Leonas užsimojo sumeistrauti trečiąjį aštuonračio modelį. Susirinkęs visą įmanomą informaciją apie šią konstrukciją ir nemažai senų detalių (jam pavyko rasti kaizerio laikų linges), vyriškis sėkmingai įgyvendino sumanymą.
„Viską dariau gana tiksliai laikydamasis brėžinio ir patobulinau tik tas detales, kurias, kaip galima spėti, keisti norėjo ir pats P. Neveravičius. Jis ketino prie važiuoklės priderinti garo variklį, o aš pritvirtinau prieškarinį „Deutz“ firmos jėgos agregatą. Per Nemakščių miestelio šventę jis garsiai pupsėjo, bet važiavo“, – prisiminė L. Tamulevičius.
Pasak pašnekovo, galbūt kai kurie darbai būtų pajudėję greičiau, jei jis turėtų daugiau laisvų pinigų. „Šitą muziejų įkūriau ir aštuonratį sumeistravau už pinigus, kuriuos gavau pardavęs savo motociklą. Kiek viskas kainavo, net nebandžiau skaičiuoti, nes bijojau, kad pačiam pasidarys silpna. Niekada nenoriu likti žmonėms skolingas už muziejukui perduotus senoviškus daiktus ar nuotraukas. Vieniems nuperku saldainių, šokolado ar kavos, kitiems – būna ir tokių, – duodu kelis eurus buteliukui“, – juokavo Leonas.
Muziejaus rėmėjai yra ir Nemakščių seniūnijos ūkininkai Rima ir Alfredas Bardauskai, Lina ir Darius Mejeriai, Dalia ir Vidas Venckai, Rastida ir Jonas Greičiai.
Na, o geriausi draugai – baikerių klubas „Twins forevers MC“, kuriame aktyvus narys yra ir L. Tamulevičius, bei Lietuvos motociklininkų klubas „LMK“.

Stasys BIELSKIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos