Parama po 2020-tųjų – tik atlikusiesiems namų darbus. Ar Lietuva nepavėluos?

Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos biudžetas, deja, tuštėja sparčiau, nei norėtųsi, todėl agroverslo sektorius dabar ir gyvena šio biudžeto dalybų aktualijomis – kas, kiek ir kodėl paramos gavo, gaus, o galbūt bus paliktas ir be jos. Be abejo, padūsaujama ir dėl ES vidurkio nepasiekiančių mūsiškių tiesioginių išmokų dydžių. Tačiau Briuselyje laikrodis tiksi. Ir čia jau metami naujos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos metmenys. Šios reformos rezultatas lems, kaip mūsų šalies ūkininkai gyvens po 2020-tųjų. Tad apie tai, kokios Lietuvos žemės ūkiui svarbios prognozės jau girdėti Briuselyje ir kokius namų darbus privalo atlikti mūsų šalies euroderybininkai bei pati žemdirbių savivalda, kad vėliau netektų tuščiai skėsčioti rankomis, su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) deleguotu mūsų šalies žemdirbių atstovu Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (EESRK) Mindaugu MACIULEVIČIUMI kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa PRASCEVIČIENĖ.

– Esate mūsų žemdirbių savivaldos atstovas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete. Kitaip tariant, Briuselyje laikote ranką ant Bendrosios žemės ūkio politikos „pulso“. Koks konkrečiai šio komiteto vaidmuo formuojant BŽŪP?
– Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra Europos Sąjungos patariamasis organas, įsteigtas dar 1957 m. Jis teikia savo įžvalgas svarbiausioms ES institucijoms – Europos Komisijai (EK), Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui. Komiteto patarimai išdėstomi dokumentuose, vadinamuose Opinion, t. y. Nuomonėmis. Tokias Nuomones rengiame apie siūlomus priimti ES teisės aktų projektus bei savo iniciatyva, kai manome, kad iškilusi problema yra aktuali ir ją būtina spręsti. Taigi esame tarsi ES institucijas ir pilietinę visuomenę jungiantis tiltas. Be abejo, stengiamės stiprinti visuomenės įkurtų organizacijų, tarp jų ir žemdirbių savivaldos, vaidmenį.
Mūsų komiteto nariai susiskirstę į tris darbo grupes: darbdavių, darbuotojų ir įvairių interesų (žemdirbių, vartotojų, aplinkosaugininkų, šeimos organizacijų, nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (NVO) ir kt.). Esu išrinktas pastarosios grupės viceprezidentu, atsakingu už žemės ūkį ir kaimo plėtrą.
EESRK dirba 350 žmonių iš 28 valstybių. Savo atstovus valstybės deleguoja penkerių metų kadencijai. Dabartinė kadencija – 2015–2020 metai.
– Kiek realiai Briuselio biurokratų „krumpliaračiuose“ girdimas žemdirbių savivaldos balsas?
– Žemdirbių atstovai ES institucijose visose grandyse turi gana daug galių ir daro įtaką priimant praktiškai visus politinius sprendimus.
Europos Komisija, prieš teikdama savo siūlymus Europos Tarybai bei Parlamentui, pirmiausia visada išklauso žemdirbių organizacijų nuomonę. Žemdirbių atstovai savo ruožtu visada gali ir patys inicijuoti EK patvirtintų dokumentų pataisas. Kitaip tariant, žemdirbiai savo iniciatyva iškelia problemą, o EK privalo šiai problemai ieškoti „priešnuodžių“.
Kai EK vienokį ar kitokį savo siūlymą šalims narėms bei Europos Parlamentui būna jau pateikusi, valstybių narių žemdirbių atstovai ekspertai taip pat dalyvauja tolesniuose svarstymuose. Mūsų Žemės ūkio rūmai irgi turi grupę ekspertų, kurie periodiškai vyksta į Europos Komisijos ar Parlamento darbo grupių posėdžius. Šių posėdžių metu šalys narės ieško kompromiso ir derina bendrą poziciją dėl EK siūlymo. Žemdirbių atstovai gali šiam procesui daryti įtaką, diskutuodami ir tarpusavyje, ir su savo nacionalinėmis vyriausybėmis, kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, galutinis sprendimas priklauso Europos Parlamentui ir valstybėms narėms lygia teise. Suprantama, turime aktyviai bendradarbiauti ir su savo atstovais Europos Parlamente.
– Kuo dabartinė Lietuvos žemdirbių situacija, formuojant BŽŪP, yra kitokia, nei, tarkime, ES 2007–2013 metų finansiniu laikotarpiu?
– Sakyčiau, kad šiuo metu turime unikalų šansą, kadangi BŽŪP reforma tik prasideda. Kai 2004-aisiais Lietuva tapo ES nare, deja, teko įšokti, vaizdžiai tariant, į jau važiuojantį traukinį, nes iki šiol vykdoma BŽŪP buvo suformuota 2003-iaisiais. Neturėjome galimybių išdėstyti savo pastabų, lūkesčių ar pasiūlymų EK. Bet 2007–2013 metų laikotarpiu vis tiek buvome gana aktyvūs: suformavome bendrą Baltijos šalių žemdirbių koaliciją, Briuselyje rengėme bendras akcijas, kurios buvo labai efektyvios – Europos Parlamentas atsižvelgė į Baltijos šalių lūkesčius tiek, kiek jam tuo metu leido manevro laisvė. EK buvo priversta padidinti tiesioginių išmokų vidurkį, taigi šiek tiek papildomai lėšų gavome ir mes. Bet iki šiol priiminėjant mūsų ūkininkams nepalankius sprendimus vykome į Briuselį tik siekdami atkreipti į save dėmesį, o dabar turime galimybę tiems sprendimams daryti realią įtaką.
Tam jau dabar reikia pradėti formuoti valdžios ir žemdirbių savivaldos atstovų darbo grupę, vietoje išdiskutuoti problemas, stambesnių ir smulkesnių ūkių, augalininkystės ir gyvulininkystės šakų lūkesčius. Tada Briuseliui pareikšti galutinę Lietuvos nuostatą. Tarkime, dėl Rusijos embargo prasidėjus pieno krizei tokiomis bendromis ŽŪM ir žemdirbių asociacijų vadovų pastangomis Lietuvai pavyko gauti santykinai didesnį pagalbos paketą, nei gavo kitos šalys. Blogiausia, kas gali nutikti, tai nuvykus į Briuselį lietuviams pradėti ginčytis tarpusavyje, kaip, beje, ne kartą jau yra nutikę.
– Tad kokius namų darbus privalome atlikti, jei norime, kad eilėje paramai gauti vėl neliktume paskutiniai?
– Uždavinių išties labai daug, nes po 2020 m. pajusime naujosios BŽŪP reformos rezultatus. Pasigirstantys signalai sufleruoja, kad po 2020 m. ES biudžetas, taigi ir asignavimai žemės ūkiui, mažės. Tai, kokioje situacijoje atsidurs mūsų šalies žemės ūkis mažėjančio biudžeto kontekste, priklausys nuo Žemės ūkio ministerijos, Seimo Kaimo reikalų komiteto, mūsų europarlamentarų, eurokomisaro argumentų, derybinių gebėjimų ir, be abejo, pačių ūkininkų aktyvumo.
Todėl privalome transliuoti žinią, jog mes tebegauname diskriminuojančiai mažesnes tiesiogines išmokas, o štai konkuruoti bendrojoje rinkoje privalome vienodomis sąlygomis kaip ir kitos šalys. ES kelia išties aukštus aplinkosaugos, maisto kokybės reikalavimus. Į visa tai ūkininkai priversti investuoti. Taigi galime kelti klausimą arba šiuos reikalavimus sumažinti, arba finansiniais instrumentais padėti Lietuvos ūkininkams išlikti konkurencingiems.
Tai, kad dabartinė mūsų situacija yra bloga, akivaizdžiai įrodo šalyje mažėjantis smulkiųjų, ypač gyvulininkystės krypties, ūkių skaičius. Sakyčiau, stebina, kad šiaip taip dar sugeba kvėpuoti stambesni mūsų ūkiai. Todėl jau dabar laikas pildyti mokslu ir statistika pagrįstą segtuvą, kurį Briuseliui galėtume pateikti kaip neginčytiną argumentą.
Turime nepamiršti ir to, kad Lietuva privalės įgyvendinti Klimato kaitos programą, t. y. mažinti CO2 emisiją. Tai – naujas iššūkis gyvulininkystei, iš ūkininkų pareikalausiantis didesnių investicijų. EK yra nustačiusi, kad iki 2030 m. CO2 išmetimus Lietuva privalo sumažinti 12 proc. Santykinai tai lyg ir nėra daug, palyginti su Olandija ar Danija, kurios įpareigotos šiuos išmetimus sumažinti 40 proc. Iš tiesų ir mūsų valstybinės institucijos, ir žemdirbių savivalda padirbėjome, kad nustatant 12 proc. kartelę būtų atsižvelgta į mūsų vidaus produkto dydį, į bendrus rodiklius, nes referenciniam skaičiavimui buvo pasirinkti 2005 m., o mes argumentavome, kad gyvulininkystės mastai nuo to laiko mūsų šalyje yra gerokai sumažėję. Deja, patirtis rodo, kad mūsų valdžios institucijos Briuselio įpareigojimus stengiasi perkelti vien ant ūkininkų pečių. Taip nutiko, tarkime, įgyvendinant Nitratų direktyvą. Tebūnie ES tam ir suteikė paramą, tačiau paskolų riziką bei įsipareigojimus turėjo prisiimti žemdirbiai. Taigi šiandien reikėtų labai rimtai galvoti, kaip mažinant CO2 emisiją galėtume „įdarbinti“ Lietuvos miškų potencialą, mokslą, inovacijas, neužkraunant naštos vien žemės ūkiui.
Kartu turime EK bei kitoms ES institucijoms nuolat priminti, kad Lietuvos situacija tebėra labai sudėtinga. Galbūt tikslinga ieškoti bendrų programų, bendrų galimybių su kaimynais latviais bei estais, kad investicijos ateitų ne ūkio, ne pavienės šalies, bet viso Baltijos regiono lygmeniu, juolab kad baltų koalicijos balsas, kai kada prisijungus ir kaimynams lenkams bei suomiams, yra išgirstamas geriau. Iš tiesų yra įvairių priemonių, kuriomis iki šiol nesinaudojame, o galėtume tai daryti, pavyzdžiui, Europos investicijų banko paskolos, EFSI (kitaip vadinama Juncker programa), suteikianti galimybes investuoti į daugiau projektų.
– Gal jau žinoma, kada sulauksime žinių apie ES biudžeto po 2020 m. dydį, jo dalį žemės ūkiui ir kaimo plėtrai? Kas apskritai prog­nozuojama šiais klausimais?
– Gali būti, kad jau po poros mėnesių išgirsime pirmuosius siūlymus dėl ES biudžeto. Tiesa, dalis politologų prognozuoja, kad galbūt tai įvyks metų pabaigoje, po Vokietijos ir Prancūzijos parlamentų rinkimų.
Deja, yra labai daug prognozių, kad biudžetas mažės. Tačiau net jei bendrasis krepšelis ir išliktų nepakitęs, žemės ūkiui tenkanti dalis vis tiek mažės. Ir štai kodėl: nuolat vyksta infliacija, dėl kurios pinigai neišvengiamai nuvertėja. Ir tai būtų pirmoji priežastis. Be to, didelės įtakos turės brexito pasekmės. Kai kas sako, kad ES dėl to neteks tik 4 proc. biudžeto, kiti tvirtina, kad 10 proc. Taip pat reikia nepamiršti bendrų iššūkių, kurie laukia ES. Tai ir emigrantų krizė, ir sienų kontrolės stiprinimas. Kitaip tariant, atsirado daug naujų išlaidų, kurių anksčiau nebuvo. O to, kad šalys narės padidintų savo skiriamą lėšų dalį į bendrą ES krepšelį, tikrai neturėtume tikėtis.
O vertinant prognozę, kad asig­navimai žemės ūkiui bus mažinami, kyla klausimas, kaip mes atrodysime to mažinimo kontekste. Gal kitiems parama galėtų mažėti, bet mums, kaip dabar gaunantiems mažiausias tiesiogines išmokas, turėtų likti tokia pati? Mano galva, šalys galėtų būti grupuojamos remiantis šiuo principu. Prisiminkime ir tai, kad ankstesniais finansiniais laikotarpiais kitų šalių žemdirbiai rengė protestų akcijas ne tik Briuselyje, bet ir spaudė savo nacionalines vyriausybes vietose kurti paramos programas žemės ūkiui skatinti.
Girdėti ir tokių prognozių, kad asignavimų krepšelyje bus sukurtas III ramstis, skirtas krizinėms situacijoms valdyti, žadama, kiek įmanoma, ūkininkams mažinti biurokratinę naštą. Tai būtų geros žinios. Dar prognozuojama, kad bus atsisakyta tiesioginių išmokų, bet bus paliktas finansavimas bendrai kaimo plėtrai remti. Žodžiu, diskusijų metas Briuselyje prasideda, todėl gyvybiškai svarbu mums šių diskusijų nepraleisti.
Tikėtina, kad po 2020-ųjų ir patiems ūkininkams bus tikslinga keisti savo ūkininkavimo būdą, labiau orientuotis į vartotojų poreikius bei sveikesnio maisto gamybą. Nes didesnės paramos galės tikėtis tik taip dirbantys ūkiai. Apie tai taip pat būtina galvoti jau dabar.

Rasos PRASCEVIČIENĖS nuotrauka 

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.