Paukščių stebėjimas – nuostabiausios gyvenimo kelionės

Ornitologas dr. Algirdas Knystautas.

Ornitologas dr. Algirdas Knystautas.

Pasaulinę aplinkos dieną už aktyvią visuomeninę veiklą apdovanojimo sulaukė nenuilstantis ornitologas dr. Algirdas Knystautas – gamtininkui įteikta Česlovo Kudabos premija, Aplinkos ministerijos skiriama kas dvejus metus. Jos laureatais yra tapę gamtininkai, pedagogai, rašytojai, žurnalistai, tarp jų prof. Ričardas Kazlauskas, Selemonas Paltanavičius ir kt.

Išnyksta valstybių sienos

Dr. A. Knystautas – asmenybė, kuriai vienodai skaudu tiek dėl Lietuvoje, tiek ir Amazonės džiunglėse nykstančių rūšių.
Jo būstas – tarsi erelio lizdas – aukščiausiame apylinkės taške. Pro buto langus šešioliktajame aukšte atsiveria platūs toliai, įspūdinga Vilniaus panorama. Matomumas siekia iki 10 km!
Buto šeimininkui atgrasi pasiturintiesiems įprasta vartojimo kultūra, dvasinį skurdą atspindintis puikavimasis prabangiais daiktais, turtu.
Čia viešpatauja kitos vertybės. Apie jas kalba kuklus interjeras. Svarbiausią kampą užima biblioteka bei kompiuteris, reikalingas ne tik susirašinėti, bet ir straipsniams, knygoms rašyti. Per gyvenimą dr. A. Knystautas vienas ar su bendraautoriais jų išleido dešimt: apie paukščių pasaulį, keliones.
Pastebiu draugų dovanotas meniškas paukščių nuotraukas, kelis tapytus paveikslus, ant lentynos besiilsintį tulžį – jo iškamšą. Balkone meiliai glaustoti neišskiriamųjų porelė, dabar gyvenanti giminės pratęsimo rūpesčiais.
Parankioje vietoje žygio batai. Juos avintis žmogus yra tas, kuris sugeba greitai susiruošti ilgai trunkančiai kelionei. Yra aplankęs 143 pasaulio šalis. Šį pavasarį grįžo iš Peru.
Tai ne turistinės, o paukščių stebėtojų ekspertų kelionės.
Sparnuočiai nepaiso valstybių sienų. Šiuolaikiniame pasaulyje jos nyksta ir gamtininkams, kovojantiems dėl rūšių išlikimo.

Kenčia biologinė įvairovė

Gamtininką jaudina gyvybės rūšių pokyčiai, vykstantys visame pasaulyje. Juos skatina tiek klimato kaita, tiek ir didėjanti žmonijos populiacija, besaikis vartojimas. Žalos pridaro ir nemokšiškas kišimasis į gamtą.
Antai Naujosios Zelandijos kolonistai anglai kartu su savimi atsigabeno ir tėvynę primenančių paukščių, tad europinės rūšys didžiosiose salose ilgainiui išstūmė vietines. Vyrauja dagiliai, žaliukės, geltonosios startos, kovai. Dar pasitaiko vietinių lingių, kirų. Norint išgirsti būdingų tarsi Juros periodo garsų, kurie sklido visoje Naujojoje Zelandijoje, dabar reikia keliauti į mažiausias salas.
Prie klimato pokyčių vienos rūšys prisitaiko, kitos išnyksta. Ateina naujos rūšys… Antai didieji baltieji garniai pas mus anksčiau tik atsitiktinai užklysdavo, o dabar tapo nuolat perinčia, sparčiai augančia rūšimi. Pasak Lietuvos raudonosios knygos, mūsuose garniai peri nuo 2005-ųjų. Įprasti tapo keršuliai – ūbauja kiekviename miške, kas anksčiau buvo nematytas dalykas.
Apmaudu, kad kai kurios mūsų saugomos rūšys nyksta dėl žiemavietėse kylančių pavojų. Ten, kur žmonių populiacija didėja itin dideliais tempais, natūraliai gamtai nebelieka vietos. Nusausinti pelkynai, šlapžemiai – ypač blogos žinios tilvikams, mat jiems būtinas purvas.
Nyksta rūšys, kurios šaudomos prancūzų, ispanų, italų, kipriečių… O kiek paprastųjų purplelių, putpelių žūsta Maltoje! Perskridę Viduržemio jūrą pervargę keliauninkai tupia pailsėti ant pirmo žemės lopinėlio ir… prilimpa prie klijais išteptų paviršių! Užkirsti kelio barbariškam elgesiui nepavyksta – esą tai sena maltietiška paukščių medžioklės tradicija.
„Mes saugome – jie gaudo“, – pikta pašnekovui: jeigu ES šalių narių negalima paveikti, ką jau kalbėti apie Maroką ir kitas tolimesnes valstybes, kur migruojantiems paukščiams sentimentai išties nepuoselėjami.

Pokyčius fiksuoja ekspertai

Apie sparnuočių pasaulio permainas signalizuoja migracijos, stebėjimo duomenys. Pasak dr. A. Knystauto, onitologijos žinios, kurias jis įgijo studijuodamas Vilniaus universitete, sunkiai palyginamos su šiandienos lygiu. Išmanome daug daugiau, tačiau tolesnei veiklai dar yra labai daug erdvės.
Mūsų platumose, kur daugelis rūšių migruoja, stebėti situaciją yra nepalyginti lengviau nei atogrąžose. Ten nėra galimybės jų sugaudyti, sužieduoti, nors ir yra toks reiškinys kaip artimoji migracija, kai giesmininkai iš vienų atogrąžų miškų traukia į kitus, o grįžta perėti. Mat paukščiams susiformuoja ryšys su perėjimo teritorija. Todėl ir mūsų šelmeninės kregždės po žiemojimo Pietų Afrikoje perėti grįžta į tą patį tvartą.
Šį pavasarį Peru, kaip įprasta tokiose ekspedicijose, septyni stebėtojai iš viso pasaulio pagal specialią programą fiksavo pamatytus paukščius – rūšis, skaičių. Registruojamas maršruto ilgis, laiko intervalas. Objektyviai įvertinti biologinės įvairovės situaciją, tenykščių vietos ornitologų yra per mažai. Kuo daugiau stebėtojų iš užsienio, tuo objektyvesni stebėjimo rezultatai. Juos palyginus su tais, kurie buvo gauti prieš dešimtmetį, aiškėja, jog biologinė įvairovė traukiasi net ir, atrodo, neliečiamoje gamtoje, nacionaliniuose parkuose.
Paukščių stebėjimo duomenys iš viso pasaulio keliauja į JAV Kornelio universiteto Ornitologijos laboratoriją. Jais remiantis analizuojami pokyčiai, gali būti rengiamos rekomendacijos, programos.

Įsitraukė į visuomeninį judėjimą

Drauge su režisieriumi Gintaru Varnu dr. A. Knystautas yra subūrę judėjimą „Už gamtą“. Jis sukurtas gana stichiškai 2008-aisiais, kai paaiškėjo, kad tų metų birželį buvo iškirstas miškas, kuriame perėjo į Raudonąją knygą įtrauktos žvirblinės pelėdos.
Idėja suvienijo gamtai neabejingus žmones iš įvairiausių visuomenės sluoksnių, nuo balerinų iki baikerių, mokytojų, studentų.
Žvirblinėms pelėdoms ir kitiems miško gyventojams dabar rūšies pratęsimo metas jau ramesnis. Peticiją prieš miškų kirtimą vasarą ir paukščių naikinimą pasirašė beveik 10 tūkst. žmonių. Pavyko pasiekti, kad būtų pakeistos Miškų kirtimo taisyklės. Sparnuočių perėjimo metu uždrausta kirsti mišką, jiems užtikrinti bent du neliečiamybės mėnesiai pavasarį ir vasarą.
Judėjimui „Už gamtą“ vadovaujantis dr. A. Knystautas tvirtina, kad jie yra pasirengę paremti kiekvieną iniciatyvą, kai reikia ginti gamtą: nuo godumo ir besaikio naudojimo, neūkiškumo, gamtosaugos įstatymų apėjimo…

Siekia išlikti nepriklausomas

Laisvai anglų kalba bendraujantis ir rašantis, paskaitas skaitantis gamtininkas turi draugų bendraminčių visame pasaulyje. Kartais jo teiraujasi, kodėl neina į politiką. Turėdamas puikią iškalbą ir įsitikinimus, gamtosaugai esą galėtų pasitarnauti labiau. Dr. A. Knystautas nusišypsojęs gūžteli pečiais. Bet prisipažįsta: nenori būti politiku, nenori tapti priklausomas.
Dėl tos pačios priežasties jis nesišliejo prie kitų aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų, kurių Lietuvoje veikia net dvi dešimtys. Kaip partneriai bendrauja su dviem trimis tų judėjimų, su kurių filosofija, pasaulėžiūra sutampa: Birutės Galdikas fondu, žaliųjų judėjimu…
Pasak dr. A. Knystauto, dauguma gamtosauginių NVO yra priklausomos, veikia pagal norus „iš aukščiau“, nes gauna ES finansavimą. Nevyriausybinės yra tik formaliai. Nors deklaruojami tikslai yra aukšti ir šviesūs, deja, kartais neapsieinama be korupcijos. Tai yra pripažinusi ir „Transparency International“.

Turtas, kurio niekas neatims

„Esu matęs apie 4,5 tūkst. paukščių rūšių visuose Žemės kontinentuose. Tiek yra nuostabaus pasaulyje, kad negalima išskirti nė vienos kurios nors mėgstamiausios rūšies, nei šalies“, – sako dr. A. Knystautas, aplankytas šalis vertinantis gamtininko akimis.
Širdis džiaugiasi būnant Butane, kuris yra pasaulio viršūnė: 60 proc. šalies teritorijos užima miškai, ir jų plotai pagal šalies konstituciją negali būti sumažinti nė procentu. Gyvybės rūšims tai tikras rojus. O gyventojų skaičius – tik 600 tūkst. Tikra priešingybė yra greta esantis Nepalas, šiurpinantis iškirstais miškais, eroduotais šlaitais. Netrukus šešiasdešimtmetį pasitiksiančio pašnekovo natūralios gamtos, gamtininko veiklos suvokimas ilgainiui keitėsi. Iš pradžių buvo jaunatviškas maksimalizmas. Lietuva atrodė mikroskopinė, gamtininkui tarsi ir nėra čia kas veikti, natūralios gamtos jau nelikę… Kur nors Sibire, kur nuo horizonto iki horizonto nematyti nė vieno namo – tik ten esą galima rasti natūralią gamtą. Traukė egzotika, laukiniai kraštai. Dabar jaunatviškas maksimalizmas atrodo juokingas. Lietuva, palyginti su kai kuriomis kitomis Europos valstybėmis, atrodo kone idiliškai, atvykę užsieniečiai pagrįstai giria mūsų šalį. Už Lietuvą mažesniuose Nyderlanduose gyventojų skaičius siekia 17 mln., tad natūralios augmenijos likę vos 2 proc.
Judėjimo „Už gamtą“ vadovas džiaugiasi, kad Lietuvoje atsiranda paukščių stebėjimo kultūra. Jis pats organizuoja aistruolių grupeles. Nešinos teleskopu, fotoaparatais jos leidžiasi stebėti sparnuočių Lietuvoje ir svetur.
Dr. A. Knystautas sako, kad paukščių stebėjimas primena medžioklę: „Yra labai sveikas azartas. Jį žmogus gali tenkinti nešaudydamas, nežudydamas. Sukaupto turto, to, ką pamatei, niekas negali pavogti, išnešti. Kiekvienas pamatytas paukštis yra atkarpėlė tavo gyvenime. Nuostabus jausmas!“

Vėl kraunasi kuprinę

Č. Kudabos premijos laureatas vėl kraunasi kuprinę. Laukia 700 inkilų Valkininkų miškų urėdijoje. Kaip kasmet reikia patikrinti jų užimtumą, grynumą: kiek padėta kiaušinių, kiek išsirito jauniklių. Sausuose pušynuose 90 proc. perinčių paukščių sudaro musinukės.
Gamtininkas mintinai atmena kiekvieną inkilą, neklysdamas randa takelį. Puikią regimąją atmintį ir orientaciją turintis vyras miške nėra pasiklydęs, na, išskyrus vieną atvejį, kai grybavo…
Įrodyta, kad sparnuočiai miškui teikia apčiuopiamos ūkinės naudos – kai jų yra pakankamai, per metus priauga iki 10 proc. daugiau medienos. Galima tai pasiekti ir su skruzdėlėmis, bet tai sudėtingiau.

Irma DUBOVIČIENĖ