Perdėta kontrolė – bejėgiškumo kompensacija

Vaikams užaugus, gana dažnai tėvai vis dar elgiasi su jais kaip su mažais, bijo paleisti savarankiškai gyventi, nori viską kontroliuoti. Apie tokio elgesio priežastis ir pasekmes kalbamės su psichologe Rasa Kazlauskiene.

Kai kurie tėvai nori kontroliuoti kiekvieną savo vaikų žingsnį, net jiems ir sulaukus pilnametystės. Kokios tokio elgesio priežastys? Tėvai linki, kad jų vaikų gyvenimas būtų lengvesnis, ne toks skausmingas kaip jų pačių, kad vaikai daugiau pasiektų, kad jais būtų galima didžiuotis. Deja, gerų ketinimų neužtenka. Kaip apmaudu, kai konsultacijoje iš mamos išgirsti, kad ji viską atidavė sūnui,  o jos sūnus studentas su ašaromis akyse konstatuoja, kad „nieko iš tėvų negavo, nes jiems rūpėjo tik jo mokslai ir pavalgęs ar ne“. Kontroliuoti linkę tie tėvai, kurie labiau emociškai pažeisti, vaikystėje patyrę daugiau smurto, chaoso, išnaudojimo, atstūmimo. Jie nusiteikę labiau kliautis savo nuomone, faktais, darbais, veiksmais, o ne jausmais, santykiais. Gindamiesi nuo savo vaikystėje patirto bejėgiškumo, psichologinio silpnumo, jie nuolat aplinkiniams siunčia žinutę: „kas čia bosas?“ Tuomet nuomonių skirtumas suvokiamas kaip vaiko nepaklusnumas ar nepagarba, nedėkingumas. Hiperkontrolė yra nesąmoninga bejėgiškumo kompensacija. Pernelyg kontroliuojantiems tėvams būdingas perfekcionizmas, itin didelis dėmesys tvarkai, mokslams, pažymiams, pasiekimams. Vaikai negali rinktis mokymosi įstaigos ar užklasinės veiklos, juolab draugų, rodyti iniciatyvos – viską „geriau žino“ kontroliuojantis tėvas ar mama. Kas slypi po „geležinio kumščio“ auklėjimo metodu? Pernelyg kontroliuojantys tėvai pasižymi rigidišku (nelanksčiu, sustabarėjusiu) mąstymu. Dauguma tėvų, kurie domisi psichologų straipsniais, rekomendacijomis, žino, kad net toje pačioje šeimoje augantiems vaikams reikalingi skirtingi auklėjimo būdai, būtinas lankstumas, gebėjimas išgirsti vaiko emocijas, padėti jam jas išgyventi. Rigidiškas mąstymas pripažįsta vienintelę auklėjimo sistemą – jo paties. Kartais tai būna „geležinio kumščio“ principas (nebūtinai fizinės bausmės, gali būti moralizavimas, griežti draudimai, neadekvatūs reikalavimai). Kartais labiau  užmaskuotas kategoriškumas, nepagarba kito žmogaus nuomonei („gera mama žino, ko reikia jos vaikui“ – psichologiniu požiūriu ydinga nuostata, skatinanti ignoruoti vaiko poreikius). Dar viena rigidiško mąstymo atmaina – kai sąmoningai bendradarbiaujama su specialistais, siekiama pokyčių, tačiau rezultatas lieka toks pat kaip seniau. Panašiai kaip smėlio sauja, išbyrėjusi pro pirštus, vėl atgauna ankstesnį pavidalą. Tokius tėvus persekioja baimė. Turbūt dauguma tėvų baiminasi dėl savo vaikų saugumo, tačiau supranta, kad hipergloba suvaržys jų asmenybės augimą, atims progą mokytis pačiam įveikti sunkumus. Kontroliuojantys tėvai vadovaujasi nuostata: „Atsitikus kokiai nesėkmei tavo gyvenimas visuomet bus nelaimingas.“ Nesėkmių, nelaimių retsykiais nutinka kiekvienam, ir jų statistika tikrai nebūtų hiperkontroliuojamų vaikų naudai.

Ar galima teigti, kad psichologiškai sveikesni tėvai kontroliuoja mažiau? Taip, laimingesni, savimi pasitikintys tėvai labiau gerbia vaiko asmenybę, patys turi daugiau social­inių ryšių, kontaktų, kas leidžia diskutuoti, aptarti įvairius auklėjimo stilius, problemų sprendimo būdus. Psichologiškai sveikesni tėvai kuria sveikesnę atmosferą, kurioje svarbūs visų jausmai, poreikiai, kur toleruojami prieštaringi jausmai (noras ir baimė, meilė ir pyktis tuo pačiu metu), kur autoritetas reiškia ne jėgos poziciją, o gebėjimą išklausyti, tartis, rasti kompromisą, kur kalba yra komunikacijos ir jausmų išraiškos priemonė, o ne kontrolės, reikalavimų, bausmių, manipuliavimo įrankis. Kaip jaučiasi suaugę žmonės, kai tėvai ir toliau su jais elgiasi tarsi su mažais vaikais ir nori žinoti kiekvieną jų poelgį? Dažniausiai pyksta, tačiau tame gali būti ir tam tikro bendradarbiavimo, t. y. jei iš tikrųjų nenori, kad toks žaidimas būtų žaidžiamas, nepradėk jo, o dar geriau, nuoširdžiai pasidomėk, kaip tėvai jaučiasi, ką planuoja ir pan. Kokios tokio elgesio pasekmės? Trys pagrindinės, dažnai visos kartu: „paveldėtas“ elgesio stilius, užstrigimas paaugliškame proteste ir psichosomatinės ligos. „Paveldėtas“ elgesio stilius – kai vaikai anksti pasąmoningai išmoksta, perima tėvų elgesio būdus, todėl didelė tikimybė, kad ir jie kontroliuos savo vaikus, siekdami sustiprinti savo savivertę, pasitikėjimą savimi. Pastangos išsilaisvinti nuo kontrolės ir užstrigimas paaugliškame proteste: išvykimas gyventi į kitą miestą ar šalį, demonstratyvus santykių nutraukimas, savidestrukcija, įvairios priklausomybės, kai žmogus simboliškai siunčia žinutę kontroliuojančiam tėvui ar mamai: „ir nepriversit manęs daugiau pildyti jūsų lūkesčių.“ Psichosomatinės ligos, somatoforminiai sutrikimai – tai sutrikimai, kai į pasąmonę išstumti  jausmai, emocijos transformuojami į kūno simptomus. Tuomet galvos svaigimas, širdies plakimas, pykinimas ir kt. tampa komunikavimo priemone vietoj žodžių. Pavyzdžiui, viena psichosomatikos specialistė pasakojo, kad jai vaikystėje odos alergija prasidėdavo tik viešint pas valdingą, kontroliuojančią močiutę. Simptomas mergaitei leisdavo greičiau grįžti namo, į psichologiškai sveikesnę atmosferą. Ko imtis norint pakeisti tokius tėvų ir vaikų santykius? Jei pagalbos ieško tėvai, siūlau jiems susipažinti su aktyvaus klausymo (specialios bendravimo technikos), kompromisų ieškojimo principais. Disciplinuoti galima ne tik „geležiniu kumščiu“, bet ir tvirtu, pagarbiu ribų, namų taisyklių nustatymu. Puikus orientyras – vidurio kelio paieška, vengiant kraštutinumų, mokantis klausyti, išgirsti, bendradarbiauti, ieškant optimalių problemos sprendimo būdų, o ne vien demonstruoti jėgą ir pranašumą. Žmonės, kurie yra labiau savikritiški, gebantys reflektuoti savo poreikį ar polinkį kontroliuoti, patys savo iniciatyva ieško pagalbos, po kurio laiko gali džiaugtis rezultatais. Bėda ta, kad kuo žmogus šiuo požiūriu labiau sutrikęs, tuo labiau nuvertina specialistus (neretai save laiko gerais psichologais, nes duoda daug patarimų draugams, šeimos nariams, svetimiems), taigi, gerokai dažniau susiduriame su jų vaikais. Ką daryti, jei tėvai jausis įskaudinti mėginant nusikratyti jų kontrolės? Jei esi pakankamai suaugęs, turi suprasti, kad kažkas bus įskaudintas: jei nieko nekeisi, jausies įskaudintas pats, jei keisi – ko gero, bus įskaudinti tėvai. Kaip rasti tą vidurio kelią, kad abiem pusėms paskaudėtų, bet ne taip stipriai, kaip pirmais dviem atvejais? Nėra visiems tinkančių receptų, reikia pasitelkti kūrybiškumą, lankstumą. Psichoterapijos procese asmuo lopo savo gyvenimo istorijoje patirtas spragas, žaizdas, tampa brandesnis, sveikesnis, jam nebėra taip baisu būti nubaustam, atstumtam, netekti tėvų meilės, gali išmokti atpažinti manipuliaciją ir pasirinkti kitokį reagavimo būdą. Jei galite po kontroliavimo šarvu įžvelgti tėvų jautrią, silp­ną, bijančią prarasti savo įtaką asmenybę, galbūt rasite naujų, tinkamesnių bendravimo būdų. Teks išgedėti, kad neturite tokių tėvų, kokių norėtųsi, kad sunku jiems duoti tai, ko patys negavote (supratimo, nuraminimo, paguodos). Svarbiausia, nekartoti tėvų klaidų, atpažinti pačių norą kontroliuoti ir jo motyvus.

Violeta Gustaitytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.