„Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas: „Esame vienos ekonominės grandies dalys“

„Pienas LT“ kooperatyvui pavyko įgyvendinti visus tikslus, siekiant pastatyti vieną pažangiausių Europoje pieno perdirbimo gamyklų, iš kurios džiovyklų byra aukščiausios pridėtinės vertės baltymų koncentratas, gaminami kiti užsienio rinkose paklausūs produktai. Tačiau ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas N.Narauskas šiandien džiaugiasi tuo, kad tik kooperatyvo narių vienybė ir užsispyrimas padėjo tvirtus pamatus ilgalaikei ir ir tvariai veiklai. Ponas N.Narauskas apžvelgė 2016 metus, neaplenkdamas ir viso pieno sektoriaus apžvalgos.

Nuolat reikėtų plėsti akiratį
2016-ųjų vasarą „Pienas LT“ gamykla pradėjo perdirbti grietinėlę, išrūgas, kazeiną, laktozę ir pieno baltymų  koncentratą, o šiomis dienomis iš džiovyklų jau byra ir sausi produktai. Gamyklos veiklos pradžia buvo svarbiausias kooperatyvo tikslas?
Be abejonės taip. Gamykla vainikavo kooperatyvo pastangas ir ne tik 2016 metų pastangas, bet ir viso laikotarpio, pradedant nuo susikūrimo (2008 m.). Džiaugiuosi, kad „Pienas LT“ šiandien yra žemdirbių kooperacijos flagmanas ir pagal jį vertiname, kaip sekasi kitiems pieno gamintojams kooperuotis.
Be gamyklos veiklos pradžios buvo ir kitų svarbių įvykių. Džiovykloms statyti gauta ES parama, buvo pradėta kooperatyvo plėtros kampanija, valdžia pagaliau išgirdo, kad pieno gamintojų kooperacija yra geriausia žemdirbių veiklos praktika tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Kuriuos įvykius išskirtumėte jūs?
Išskirčiau Seimo rinkimus, nes po jų pasikeitė mūsų partneriai. Juk daugiausiai tenka dirbti būtent su Žemės ūkio ministerija, o tai, kad ŽŪM dabar dirba žmonės, išmanantys pieno sektoriaus specifiką, buvę taip pat žemdirbiai, žinantys žemdirbių savivaldos problematiką, tik lengvina dialogą. Todėl tai svarbus įvykis, nutikęs 2016 m. Tikiu, kad santykiai su valstybės institucijomis pagerės sprendžiant įvairius klausimus. Ir ne tik kooperatyvui, bet ir visiems pieno ir kitų žemės ūkio sektorių rinkos dalyviams.
Šių metų viduryje pasaulinėse pieno rinkose pagaliau pradėjo gerėti situacija – supirkimo kainos didėjo beveik kiekvieną mėnesį. Vertindamas bendrą padėtį pieno sektoriuje, ar galite pasakyti, kad „iš krizės jau išlipome“?
Tai daugiau tikėjimo klausimas, nes matematiškai tai išskaičiuoti labai sudėtinga. Ne kartą sakėme, kad tikėtis, jog praėjus krizei atėjo pakilimas ir naujos krizės nebus, tvirtinti būtų ir neteisinga, ir neatsakinga. Akivaizdu, kad krizės ir svyravimai pieno sektoriuje yra vis dažnesni. Todėl neužmirškime džiaugtis tuo, kad šiandien turime pozityvesnes tendencijas, bet taip pat neturime užmiršti, jog krizė gali kilti dėl bet kokios kitos naujos priežasties – geopolitinės, ekonominės, finansinės. Vien todėl jau šiandien turime ruoštis ir dėti pagrindus galimiems ateities iššūkiams. Pieno gamintojus raginame geriau valdyti savo finansus: galbūt atidėti rezervus, labiau pasverti investicijas ir mažinti pieno gamybos savikainą, tokiu būdu didinant pieno ūkių efektyvumą ir atsparumą. Lietuvoje dar per mažai kalbama apie pieno savikainos mažinimo galimybes, nes mes, pieno gamintojai, pirmiausiai gyvename iš maržos – skirtumo tarp pieno savikainos ir pieno pardavimo kainos.
Apie gamybos savikainos mažinimą pastaruoju metu vis dažniau kalba  ir ekspertai Australijoje, Europoje, kitose rinkose. Ar tai reiškia, kad pasaulinės tendencijos jau tiesiogiai atliepia ir situaciją Lietuvoje?
Buvo laikotarpis iki 1990 metų, kai buvo svarbus pieno produkcijos kiekis. Pieną gaminančios įmonės rūpinosi pagaminti kuo daugiau produkcijos. Tokia buvo sovietinės valstybės ekonomikos sandara. Tas pagimdė mūsų požiūrį, kad svarbiausia gaminti. Pieno supirkimo kainos buvo valstybinio reguliavimo klausimas, todėl labai dažnai ir pervertintai iki šiol žvelgiame į ŽŪM pusę, prašydami, kad mums užtikrintų vienokias ar kitokias pieno supirkimo kainas. Mums įstojus į ES, joje galiojo iš dalies rinką reguliavusi pieno kvotų sistema, subalansavusi pasiūlą ir paklausą. Tačiau ES žemės ūkio politikai pakeitus kryptį, mums iki galo nesusipratus toje naujoje tvarkoje, viskas vėl netikėtai pasikeitė. Supirkimo kainos smuko žemyn. Pieno ūkiai pradėjo skaičiuoti nuostolius. Tai privertė silpniausiuosius trauktis iš rinkos. Tas pasakytina ne tik apie atskirus pieno ūkius, bet ir apie atskiras Europos Sąjungos šalis. Deja, mes negalime pasigirti, kad Lietuvos pieno sektorius yra pakankamai konkurencingas, lyginant su kitomis ES valstybėmis, pavyzdžiui, Airija ar netgi kaimynine Lenkija. Todėl kalbėdami apie Lietuvos pieno sektoriaus problemų priežastis, turėtume žiūrėti ES ir pasaulio konktekste. Taigi, yra svarbu praplėsti akiratį ir pažvelgti, kokie faktoriai lemia pokyčius pasaulinėje rinkoje.
Kodėl svarbu matyti plačiau?
Nes Lietuva yra pasaulinio pieno ūkio dalis, todėl kilus problemai kažkurioje planetos pusėje (karai, ekonominės ir finansų krizės), viskas atsiliepia kiekvienam, net ir mažiausiam Lietuvos pieno ūkiui. Gaila, kad tik per skaudžias pamokas mūsų akiratis  plečiasi.

Nuomonių svyravimas rodo brandos stoką
Rudenį Europos Komisija ėmėsi pieno gamybos mažinimo iniciatyvos, mokėdama subsidijas žemdirbiams, sumažinsiantiems pieno gamybą. Buvo išdalytos subsidijos, bet esminio lūžio nepasiekta.
Šią iniciatyvą vertinu kaip blogo ūkininkavimo pavyzdį. Tai buvo politinis sprendimas. Lygiai taip pat kaip nepakankamai pasiruošus buvo panaikinta ir kvotų sistema, o dabar išdalyti pinigai, bet rezultatas menkutis. Galiausiai, tas EK sprendimas buvo pavėluotas. Geras dalykas tik tas, kad per tą iniciatyvą ūkiai gavo nors kokių finansinių injekcijų, o blogai tai, kad žemdirbiai prarado orientaciją – ko gi reikia? Ar reikia pieno gaminti daugiau ir plėsti pajėgumus (kai EK panaikino kvotas), ar jau trauktis apskritai iš pieno gamybos (kai EK pasiūlė ją sumažinti). Jei ūkis užsidarys, jis niekada negrįš į pieno gamybą.
Ūkininkai galėtų kooperuotis, bet istoriškai susiklostė, kad Lietuvos ūkininkai, kai viskas puiku, kooperuotis nelinkę, o užėjus kataklizmams (2014-2015 m.) pradeda ieškoti būdų, kaip čia bendrai rasti išeitį, pasižadėdami kitąkart „pasidėti pagalvę“. Gal tiesiog pervertinate, sakydamas, jog iš ankstesnių klaidų ūkininkai pasimokė?
Nuomonių svyravimas rodo mūsų brandos stoką. Ir ūkiai, ir visas pieno sektorius turi būti toliaregiškas ir nesiblaškyti. Ūkininkai turi rinktis, kas jiems yra geriausia. Mums nereikia visų jų suvaryti į kooperatyvus. Turime kalbėti apie tendencijas pasaulyje ir suvokti, koks modelis yra tinkamiausias šaliai ir konkrečiam ūkiui. Privalome sudaryti galimybes pasirinkti, suteikti daugiau informacijos. Tačiau sprendimą jungtis į kooperatyvą ar nesijungti, priima kiekvienas ūkis atskirai.
Tai jūs jau neberaginate jungtis į kooperatyvus?
Anaiptol. Aš raginu tiesiog priimti sprendimus. Jungtis į kooperatyvą ar nesijungti, turi nuspręsti pats ūkis ir niekas kitas. Ne veltui su savo ūkiu esame kooperatyve. Akivaizdu, kad vienas pats ūkininkas liberalėjančioje rinkoje bus pernelyg silpnas atlaikyti sunkumus. Susikooperavus ir turint perdirbimo galimybę daug lengviau išgyventi visas krizes ir prisitaikyti prie globalių tendencijų.

Kliūtys įveiktos, bet dar liko neatsakytų klausimų
Pernai skyrėte daug laiko bendravimui su kitais pieno gamintojų kooperatyvais, visuomeninėmis žemdirbių organizacijomis, siekiant paskleisti kooperacijos idėjos naudą. Ar pavyko?
Mokėjimas gyventi bendruomenėje, ginant savo interesus, dar turi daug erdvės plėstis Lietuvoje. Mes, kooperatyvai, irgi dar tik mokomės bendradarbiauti tarpusavyje. Šia prasme mums visiems dar teks nueiti gerą gabalą kelio. Kalbėdamiesi su kitais kooperatyvais, savo požiūriu norime praturtinti ir kitas organizacijas, pradedant asociacija „Kooperacijos kelias“ ir baigiant Lietuvos pieno gamintojų asociacija.
Kuomet „Pienas LT“ gamykloje įsibėgėjo gamyba, vis daugiau žemdirbių pradėjo pasitikėti kooperacija. Kalbama jau ir apie kooperacinės grūdų, mėsos perdirbimo gamyklų steigimą. Oponentai teigia, esą kooperatyvai, tai tie patys kolūkiai. Ką jūs pasakytumėte apie šiuolaikinę kooperaciją?
Matau esminį formos ir turinio skirtumą tarp kolūkio ir kooperatyvo. Kolūkyje buvo deklaruojama, kad visas turtas priklauso liaudžiai. Tik ta liaudis prie turto negalėjo prisiliesti – nebent vagystėmis. Tuo tarpu kooperatyve visi jo nariai dalyvauja valdyme. Jie žino, kiek to turto turi kiekvienas iš narių ir bet kada gali išstoti iš kooperatyvo, pasiimdami savo įneštą turtą. Kooperatyvo nariai taip pat pasidalina ir naudą, kurią kooperatyvas jiems uždirba. Tiesa, Lietuvoje yra kooperatyvų, kurie sukurti dėl tikslo gauti valdžią ir tą valdžią naudoti savo asmeninei, o ne kooperatyvo narių naudai. Tai čia yra blogoji praktika, kuri ilgainiui apsivalys ir išsigrynins. Be to, bet kuriam kooperatyvui gali suteikti neigiamų atspalvių, jį pavadinant kolūkiu. Tačiau tai darantieji mėgina kryptingai suformuoti neigiamą nuomonę apie kooperatyvus.
Neigiamą nuomonę apie „Pienas LT“ gamyklą formavo ir buvęs Seimo narys S.Bucevičius, jos statyboje įžvelgęs vien trūkumus. Tuomet jis sakė, kad galbūt klysta ir jei gamykla veiks, tuomet viešai atsiprašys. Ar laukiate šio atsiprašymo?
Seimo narys yra laisvas išsakyti savo nuomonę. Tik labai gaila, kai šis principas panaudojamas tendencingai, nepaisant jam pateiktų faktų, ginant grupinius kažkieno interesus. Tai neprisideda prie visuomenės formavimosi ir Seimo kaip institucijos reputacijos. Kalbant apie pono S.Bucevičiaus atsiprašymą ar neatsiprašymą, tai kiekvieno padoraus žmogaus moralės kategorijų klausimas. Todėl palikime ponui S.Bucevičiui spręsti pačiam. Iš savo pusės labai džiaugiuosi, kad faktai kalba patys už save – gamykla pastatyta, veikia ir Lietuvos pieno gamintojai turi išimtį iš taisyklės. O aš poną S.Bucevičių kviečiu apsilankyti gamykloje ir draugiškai įvertinti nuveiktus darbus.

Apie pieno gamintojus ir perdirbėjus
Po Seimo rinkimų Lietuvos politinis žemėlapis iš esmės pasikeitė. Rinkėjai valdžios vairą patikėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, tarp kurios atstovų yra nemažai ūkininkų. Kokių sprendimų tikitės?Tikiu, kad bus užtikrintas konstruktyvus dialogas su valdžia ir bus priimti sprendimai, kurie mūsų šalies žemės ūkį pavers efektyvesniu, pradedant žemės ūkio produkcijos gamyba ir baigiant likusių finansinių išteklių paskirstymu. Suprantame, kad kalbant apie finansinės paramos skirstymą, manau, kad šios vyriausybės ir ŽŪM galimybės yra labiau ribotos. Iki 2020 metų liko keturi metai, o pinigai skirti tam laikotarpiui didžiąja dalimi jau buvo paskirstyti praėjusios vyriausybės laikotarpiu. Būtų pernelyg optimistiška tikėtis, kad situacija staiga ims ir pasikeis į gerąją pusę. Nereikia užmiršti, kad iniciatyvų ir sprendimų priėmime aktyviai turi dalyvauti visos suinteresuotos šalys, taip pat ir žemdirbiai.
Ar kalbate apie panašius sprendimus, kai nuo Naujųjų metų ŽŪM pradėjo skelbti pieno supirkimo kainas pagal dešimties pieno gamintojų grupes?
Diskusiją apie tokį informacijos skelbimą pradėjome prieš metus. ŽŪM kažkodėl visuomet pritrukdavo politinės valios. Galbūt ministerijos atskiri asmenys buvo įsivėlę į neaiškius interesų konfliktus, galbūt siekė geriau nieko nedaryti, laikėsi politkorektiškumo pozicijos. Bet akivaizdu, kad pradėjus skelbti pieno supirkimo kainas pagal 10 pieno gamintojų grupes, atsirado daugiau aiškumo, ūkius pasiekia objektyvi, neiškraipyta informacija. Žemdirbys dabar gali atsirinkti, kur pelai, o kur grūdai. Lygiai taip pat, kaip ir 2008 m., kai veiklą pradėjo „Pienas LT“, atsirado žmonių, kooperatyvą vadinusių „nesąmone“. Bet dabar, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, „Pienas LT“ akivaizdžiai padidino konkurenciją Lietuvos pieno sektoriuje. Dar vėliau, kai užsimojome statyti gamyklą, tie patys žmonės kalbėjo – tai „utopija“. Šiandien mes turime vieną moderniausių pieno perdirbimo gamyklų Europoje. Tad nė kiek neabejoju, kad nauja žaliavinio pieno supirkimo kainų skelbimo tvarka jau visai greitai prisidės ir prie konkurencijos didėjimo tarp pieno supirkėjų, o iš to laimės visi sektoriaus dalyviai, nes didesnės pajamos paskatins pieno ūkių investicijas į pieno gamybą, o pieno perdirbėjus skatins savo valdomų įmonių efektyvumą ir investicijas į inovacijas.
2016-ieji buvo intensyvūs metai ir jums asmeniškai. Buvote išrinktas dar ir Pieno tarybos pirmininku. Ką norėtumėte nuveikti 2017 m. būtent šioje pozicijoje?
Nesureikšminu šių pareigų, nes Pieno taryba yra labiau diskusijų klubas, apimantis visas sektoriaus grandis ir institucijas. Tai puiki vieta konstruktyvioms diskusijoms. Savo tikslu laikyčiau, kad nustotume vieni kitus kaltinti. Norėčiau ateiti į diskusiją geranoriškai, siekiant apginti ne tik savo, kaip pieno gamintojo, interesus, bet ir dalyvauti dialoge apie viso pieno sektoriaus konkurencingumo ir tvarumo didinimą, kai visi pieno verslo dalyviai jaučiasi gerai, įskaitant ir perdirbėjus. Juk mes visi esame vienos ekonominės grandies dalys. Norėčiau, kad naudos turėtų pieno gamintojas ir pieno perdirbėjas. Tai būtina sąlyga, kad šalies pieno sektorius ilgalaikėje perspektyvoje išliktų konkurencingas ir tvarus.

Pienas LT produkcija neužsiguli sandėlyje. Ji visa eksportuojama.

Kooperatyvas gamykloje sukūrė per 120 darbo vietų.

Iš džiovyklų byra išdžiovintas pieno baltymų koncentratas.

Gamykloje sumontuotos trys galingos džiovyklos.

Robotizuotas ir produkcijos sandėliavimas.

Robotizuota produkcijos pakavimo linija.

Pienas LT valdybos pirmininkas Naglis Narauskas