Pieno ūkiai vis labiau baiminasi krizės

„Nuo praėjusių metų lapkričio pieno ūkiai laukia krizės, – kalba Šilalės r. ūkininkas Egidijus Gečas. – Žaliavos supirkimo kainos mažėja, žemdirbiai nemato prasmės investuoti.“
„Pieno ūkių plėtra sustojusi, – kolegai pritaria Lietuvos ūkininkų sąjungos Skuodo skyriaus vadovas Kazimieras Jucevičius, – šalies pieno perdirbimo įmonės žaliavą įsiveža iš Estijos, Latvijos, mažomis kainomis skriausdami saviškius pieno gamintojus, pieno supirkėjų interesams talkina ir neseniai priimta pienininkystės sektoriaus strategija“. Ar iš tiesų viskas jau taip blogai?

Kaltųjų paieškos
Nepamatuotais Vilniaus ir Briuselio sprendimais pieno ūkiai vos ne prievarta diversifikuojami, parama skiriama gamtai tausoti, pievų įvairovei nuo galvijų saugoti. Pasak LŪS Alytaus r. skyriaus pirmininko Mariaus Gudaičio, pienininkystei palankus rajonas pieno gamybą keičia mėsine galvijininkyste, registruoja mišrius ūkius. Rajono ūkiuose laikoma daugiau nei 17 tūkst. galvijų, iš jų melžiamų karvių tik 7 tūkst.
M. Gudaičio teigimu, jau tai liudija ūkių krypties tendenciją. Gerais rezultatais garsėjanti „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovė pajamų gauna iš pieno, mėsos gamybos, augalininkystės ir sėklininkystės sektorių.
„Pieno ūkių dinamiką reguliuoja žaliavos supirkimo kainos, – tvirtina M. Gudaitis, – praėjusių metų vasarą ūkiai plėtėsi, nes tą lėmė kainos, o nuo lapkričio supirkimo kainoms sumažėjus trečdaliu, ūkininkai ėmė išparduoti karves, likviduoti ūkius.“
„Pieno gamybos ūkis šalies ekonomikai sukuria apie dvi dešimtis darbo vietų, – pastebi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos koordinatorius Eimantas Bičius, – tai lemia ne tik biudžeto pajamas, bet ir skatina regionų gyvybingumą, kaimo socialinį stabilumą.“
Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė įsitikinusi, jog žemdirbiai patys kalti dėl situacijos pienininkystės sektoriuje: neskaičiuoja pieno gamybos kaštų, nereikalauja žaliavos kokybei ir sudėčiai adekvačių kainų, neplanuoja investicijų, neskiria dėmesio pamainos ugdymui.

Ambicijos plėtrai
„Yra rajonų, kuriuose dėl gamtos sąlygų pravartu vystyti tik pienininkystę, – sako LŪS Prienų r. skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius, – tačiau tam reikia ir politinės valios, ir žmogiškųjų išteklių, o abiejuose sektoriuose – sekluma.“
Pastaruoju metu vykstančiose šalies žemdirbių diskusijose pasisakoma prieš pieno gamybos „fabrikus“ (tūkstančio galvijų fermas), kviečiama mokytis iš kaimynų lenkų, puoselėjančių nedidelius šeimos pieno ūkius, sumaniai panaudojančių kooperacijos galimybes.
Žemės ūkio ministerijoje patvirtinta šalies pienininkystės sektoriaus strategija, iškelti ambicingi tikslai padidinti nacionalinę pieno bandą iki milijono karvių, pieno gamybą išauginti iki trijų milijonų tonų per metus, stabilizuoti ir paversti konkurencingais pieno ūkius, skatinti pieno produktų eksportą.
Tame pačiame dokumente konstatuojama, jog regionai traukiasi, kaimas miršta. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, praėjusių metų pabaigoje (2017 m. gruodžio 1 d.) Lietuvoje buvo 41 611 pieno ūkių ir 272 482 karvės juose (2016 m. gruodžio 1 d. buvo 47 339 pieno ūkiai ir 286 094 karvės juose). Per metus prašapo 5 728 pieno ūkiai ir 13 612 karvių. To paties ŽŪIKVC pateiktais duomenimis, baigiantis 2017 metams, šalyje buvo įregistruoti 122 768 ūkiai, kurių valdomas dirbamos žemės plotas – 959 904 ha, vidutinis ūkio dydis – 9,37 ha.
Europos Parlamento nario Bronio Ropės teigimu, vienas hektaras žemės šiemet išmaitina penkis žmones, po dešimtmečio – septynis. Tik vienas niuansas: kaimiečio gyvenimas 30 proc. prastesnis nei miestiečio.

Statistika guodžia?
ŽŪIKVC Gyvūnų ir pieno apskaitos departamento direktorės Daivos Beinorienės teigimu, gyvulininkystės ūkių gausiau Žemaitijoje, Suvalkijoje, kituose šalies regionuose. Ūkių dinamika atsilieka nuo galvijų skaičiaus kaitos.
Pasak D. Beinorienės, galvijų skaičiaus pasiskirstymas savivaldybėse liudija apie pirmuosius pieno sektoriaus stabilizacijos požymius. Pavyzdžiui, Šilalės r. savivaldybėje 2017 m. lapkričio 1 d. buvo įregistruoti 43 997 galvijai (16 368 karvės), Šilutės r. – 38 137 galvijai (12 381 karvė), Kelmės r. – 28 450 galvijų ir 11 168 karvės, Raseinių r. – 25 438 ir 10 256, Skuodo r. – 25 021 ir 10 449, Plungės r. – 24 708 ir 7 971, Tauragės r. – 24 312 ir 9 769, Šakių r. – 21 621 ir 11 032, Panevėžio r. – 19 907 ir 9 553, Pagėgių sav. – 18 968 ir 7 522, Pasvalio r. – 18 695 ir 9 367, Kėdainių r. – 18 462 ir 7 524, Alytaus r. – 17 380 ir 7 142, Radviliškio r. – 16 126 ir 7 823, Vilkaviškio r. – 15 766 ir 7500, Prienų r. – 13 403 ir 5 322 ir t. t.
Atokiausias, bet pažangiais pieno ūkiais garsus Skuodo rajonas. Pasak LŪS Skuodo skyriaus vadovo K. Jucevičiaus, rajone labiausiai plėtojamas gyvulininkystės sektorius, krašto ūkininkai atsakingai prižiūri savo ūkius, domisi pažangiomis technologijomis. Pasak K. Jucevičiaus, rajone yra 960 pieno ūkių, vidutinis ūkis – 12,5 karvės. Praėjusią vasarą Skuode lankėsi olandų ūkininkų grupė. Svečiai stebėjosi žemomis mūsų pieno supirkimo kainomis, fotografavo „egzotiką“ – lauko aikštelėje melžiamas karves. „Olandai už pieno kilogramą gauna 44 euro centus, mes – keliolika, – pastebi K. Jucevičius, – dėl to lietuviai pieno veislės galvijus kryžmina su mėsiniais, tuo tik didindami savo ūkių nuostolius.“

Užsitęsęs laukimas
Daugelio šalių pieno ūkių specifiką pažįstantis K. Jucevičius įsitikinęs, jog Lietuvoje būtina plėtoti pienininkystę, nes pienas – kasdien žmogaus vartojamas produktas. Pavyzdžiui, tie patys olandai pageidauja vietinės kilmės produktų. Šalyje yra apie 18 tūkst. pieno ūkių, iš jų daugiau nei 4 tūkst. verčiasi pieno perdirbimu, prekiauja sūriais, sviestu, pieno produktus parduoda 40 km spinduliu. Olandai savo šeimos ūkius be vargo perleidžia vaikams.
„Mūsų pieno ūkių plėtros stabdys – siautėjantis biurokratizmas, – įsitikinęs K. Jucevičius, – tačiau tam sąlygas sudarome patys, esame įpratę, kad mums kas nors diriguotų.“ Skuodiškio ūkininko nuomone, prieš dešimtmetį emigravęs jaunimas norėtų grįžti, investuoti į žemės ūkį, bet išgirdę tėvų nuogąstavimus suka ienas atgalios arba į miestą.
„Smulkūs ūkiai traukiasi iš gamybos, kadangi investicijoms galimybių nėra, – sako šilališkis ūkininkas E. Gečas, – kaimai tuštėja, tampa liūdni.“
Pasak E. Gečo, neseniai vienas šio krašto ūkininkas parsivežė iš Švedijos nusipirkęs nenaują melžimo aikštelę. Ją pardavė garbaus amžiaus pieno ūkio šeimininkas. Pienininkyste vertėsi pastarojo tėvas, senelis, prosenelis, tačiau sūnus atsisakė vargti 24 val. per parą ir septynias dienas per savaitę. Kai kurie lietuviai taip pat susiduria su panašia problema.
„Prieš dešimtmetį Lietuvos kaimuose vyko naujų fermų statybos, optimizmą kėlė geros pieno supirkimo kainos, – prisimena E. Gečas, – paskui atėjo 2009 metų Rusijos krizė ir pienininkystės verslas numirė. Atrodo, 2014-aisiais pieną supirkdavo pusvelčiui arba liepdavo pilti kur nori.“
Šilutės r. ūkininkas E. Gečas prognozuoja, jog šiandienei situacijai pienininkystės sektoriuje nesikeičiant greitai šalyje sulauksime maisto krizės.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas