Pilietiškumą pakirto baimė prieštarauti valdžiai

Šilališkis Gražvydas Juk­nius laiko save kaimo žmogumi, nors užaugo ir daug metų gyveno Palangoje, kur turėjo neblogą darbą. Dabar jis jau aštunti metai ūkininkauja savo senelių sodyboje Vedrių kaime. Pats nuo pamatų atstatė tvartus, pirko gyvulius ir žemę, įsigijo būtiniausią techniką. Šiuo metu jo ūkis vienas iš didesnių Upynos apylinkėse. Ūkininkas sako, kad galėtų plėsti savo valdas, tačiau pinigams vergauti nežada, nes jie esą nėra verti žmogaus gyvenimo.

Ūkį kūrė nuo pamatų
G. Jukniaus fermose dabar baubia mėsiniai mišrūnai. Kai prieš keletą metų pradėjęs ūkininkauti nusipirko nedidelę melžiamų karvių bandą, labai greitai pamatė, kad jos pririša prie namų taip, kad gyvenimas pasidaro nemielas. Be to, krintanti pieno kaina signalizavo, jog iš kelių karvių pieno niekada neprasigyvensi.
„Neturėjau daug žinių, kaip reikia ūkininkauti, nes tik mėnesio kursus išklausiau Rietave – kaip išmaniau, taip verčiausi, jokių strategijų neturėjau ir verslo planų nekūriau. Tikėjausi, kad bus lengviau, bet optimizmas greitai išseko, teko galvoti, kaip persiorientuoti“, – neslepia iš savo klaidų mokęsis ūkininkas. Dabar G. Juknius pamažu bandą grynina, atsirenka veisles, kurių gyvuliai pasižymi geresniu charakteriu.
Pradžia buvo sunki, bet ir dabar pečius dar slegia paskolos, tačiau Gražvydas džiaugiasi, kad nereikėjo pradėti kurti ūkio svetimoje žemėje. Pirmuosius kelis hektarus paveldėjo iš savo senelių, kitus perleido giminaičiai, todėl ir perspektyvos neatrodė tokios juodos. Dabar Gražvydo valdos ne tokios jau ir mažos – 44 ha, bene tiek pat tvartuose laikoma ir galvijų. Visą ūkį jis prižiūri vienas, labai retai į pagalbą pasikviesdamas ką nors iš kaimynų. Niekas negirdėjo jo skundžiantis ar dejuojant, kad sunku.

Nenori būti nuolat skolingas
„Jei ne paskolos žemei pirkti, visai neblogai versčiausi. Visi skundžiasi, tik negirdėjau, kad kas nors kaime bankrutuotų. Žmogus turi turėti saiką, kitaip prapulsi. Tie, kurie turi daug ir nori dar daugiau, patys save susigraužia“, – mano Gražvydas.
Dėl to, kad ūkininkauti nelengva, ypač šiemet, kai lietaus buvo tiek, jog viskas aplink skendo, Gražvydas nekaltina nei valdžios, nei gamtos. Pasak jo, jei užsiimi žemės ūkiu, turi žinoti, kad bus ir gerų, ir blogų metų, reikės susitaikyti su nuostoliais ir pasitenkinti tuo, ką pavyks iš laukų paimti.
Per septynerius ūkininkavimo metus jis dalyvavo tik viename ES paramos projekte – gavo lėšų pusiau natūriniam ūkiui plėsti. Nusipirko kultivatorių, grėblį, krautuvą, įvykdė visus įsipareigojimus ir daugiau paramos prašyti nebežada. Įsipareigojimai, pasak G. Jukniaus, riboja ūkininkavimo laisvę, uždeda žmogui apynasrį. Ūkininkas įsitikino, kad geriau pirkti naudotą daiktą ir mokėti mažiau, nei susigundyti šimtus tūkstančių kainuojančia technika ir visą laiką jaustis skolingam.

Svarbiausia kaime – geri keliai
Vedriai – mažas kaimelis, net ir įskaičius aplink išsibarsčiusius vienkiemius, gyventojus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. O kažkada šioje vietoje gyveno apie 80 žmonių. Senukai išeina iš šios ašarų pakalnės, jaunimas negrįžta į tėvų sodybas, likusieji stengiasi būti tylesni už žemę, kad tik niekam nekristų į akis, neužrūstintų valdžios.
„Nežinau, ar tai sovietmečio palikimas, bet ta baimė man nesuprantama. Pirmą kartą su tuo susidūriau prieš ketverius metus, kai nusprendžiau, kad užteks kasdien kratytis duobėse – kelias į kaimą buvo toks blogas, kad pirmą kartą juo važiuodami žmonės griebdavosi už automobilio durelių. Pradėjęs reikalauti suremontuoti kelią, tapau seniūnės priešu, keistai atsargiai pradėjo į mane žiūrėti ir kaimynai. Žmonės bijojo pasirašyti, kad kelias blogas, baimė pakirto jų pilietiškumą, o valdžios institucijos tik tuo ir naudojosi. Aiškino man, kad niekas daugiau nesiskundžia, todėl nėra reikalo mesti pinigų remontui“, – apie savo vargus ŪP pasakojo G. Juknius.
Žmogui skaudžiausia, kad valdžia jį pavertė priešu: patį sausiausią rudenį, kai nebuvo nė lašo lietaus, atvažiavo Šilalės mero sudaryta komisija ir nusprendė, kad kelias visai neblogas, nėra jokio purvo, tik Jukniui visada blogai.
Ko labiausiai reikia gyvenant kaime, pats savęs klausia G. Juk­nius. Ir atsako: pirmiausia reikia normalių kelių, kad būtų galima saugiai nuvažiuoti į miestą, kur ir administracinės paslaugos, ir švietimo, kultūros židiniai, ir darbo vietos. Laisvalaikio salėje, kad ir vyksta koks renginėlis, dažniausiai jo lygis mėgėjiškas, ne visada priimtinas išsilavinusiam žmogui. Kultūros pasisemti nėra sunku nuvažiuoti į miestą, bet kaimo keliai baisūs.

Pasiskundė – pagrasino bauda
Pernai kilo nauja problema. Valstybė įpareigojo savivaldybes naikinti invazinius Sosnovs­kio barščius, tačiau vietos valdžios pagalbos ūkininkas taip ir nesulaukė. Parašė Žemės ūkio ministerijai, kad į jo lauką byra valstybei priklausantį griovį okupavusių Sasnovskio barščių sėklos, bet klerkai tik persiuntė raštą savivaldybei – ir G. Juk­nius vėl sulaukė komisijos.
„Pažadėjau pats griovyje išpjauti invazinius augalus ir prašiau visai nedaug – tik rūbų, kad odos nenudegintų, darbo įrankių, šiek tiek pinigų – bent jau benzinui. Aplinkosaugininkai pagrasino, kad jei neišpjausiu, skirs baudą. Išpjoviau, kur dingsiu, bet negavau nieko, ko prašiau. Geriau būčiau pririnkęs subrandintų sėklų ir atnešęs prie savivaldybės“, – piktinosi žmogus.
Pasak jo, tie, kurie nori kabintis į gyvenimą, renkasi Kauną arba Vilnių. Likusieji arba patys ūkininkauja, arba nieko dirbti nenori – duok jiems kad ir 1 000 eurų, vis tiek rinksis pašalpas.
„Dėl to, kiek įmanoma, pats viską stengiuosi padaryti, kad tik nereikėtų samdyti. Manau, kad valstybė blogai daro, pataikaudama dykaduoniams. Jei galėčiau, atimčiau pašalpas iš visų ir mokėčiau tik tiems, kurie įrodytų, jog dirba ir bent kažkiek užsidirba. Kol valdžia skirs pašalpas, norinčiųjų dirbti kaime nebus“, – įsitikinęs G. Juknius.

Pinigai – rinkėjų vilionėms
Skirtingai nei daugelis kitų, G. Juknius tvirtina neprieštaraujantis mokėti didesnius mokesčius valstybei, nes tik mokantieji mokesčius turi teisę reikalauti iš valdžios teisingai tvarkyti viešuosius finansus.
Dabar, pasak Gražvydo, ko savivaldybėje paprašysi, visada vienas atsakymas – neturime pinigų. Bet Šilalėje jų, pasirodo, vienam reikalui niekada netrūksta.
„Susidariau nuomonę, kad pinigų valdžia turi tik bažnyčių tvoroms, nors bažnyčios nėra valstybinės įstaigos, jas turi išlaikyti tikinčiųjų bendruomenės. Aš irgi tikintis, bet nebūtinai turiu būti katalikas. Skambinau savivaldybės administracijos direktoriui Raimundui Vaitiekui, klausiau, ar tai nėra pataikavimas bažnyčiai. Sako, nenuskriaudėm ir „Bočių“. Tiek ir tesužinojau. Po mėnesio vėl pinigus skirstė, kitos bažnyčios tvorai atseikėjo biudžeto gabalą. Gal kunigai laiko mūsų politikus už pavadžio, o gal jie mano, kad jei nepataikaus, neveidmainiaus, žmonės už juos nebalsuos? Dėl to, matyt, ir skiria pinigų kaimo bendruomenėms, Joninėms, Oninėms, įvairiausioms kelionėms, kad atėjus rinkimams galėtų priminti, kiek kam gero padarė. Ir kunigas per pamokslą pasakys, kad šventoriaus tvorą valdžia pastatė“, – piktinosi ūkininkas.
Gražvydui pikta, kad valdžia bažnyčias remia, o Lietuvos istorijos pradžių pradžią – Vedrių piliakalnį – pamiršo, jokio privažiavimo prie jo nepaliko. Ir šlaitai jau slenka. Sako, užkampis, kas čia važiuos, niekas nekaltas ir kad griūva – tokia gamta.

Teisingumo jausmą paveldėjo iš tėvo
Gražvydo tėvas Kazys Juk­nius jau miręs. Tačiau nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų jis kovojo už valstybę, jos nepriklausomybę, siekė išsaugoti istoriją, švarią gamtą. Ūkininkas pripažįsta, kad poreikį siekti teisingumo iš jo ir paveldėjo. Kol buvo jaunesnis, stebėdavosi, kodėl žmonės šneka, kad tėvukas geriau gyventų, jei nebūtų durnas.
„Nesibrovė į valdžią, nesiveržė prie biudžeto lovio, nieko neprašė sau, nes pinigų nelaikė vertybe. Dėl to visoms valdžioms buvo neparankus, jei jį ir gerbė, tai tik nenorėdami konfliktuoti. Prieš mirtį tėvukas leido suprasti, kad ne apie tokią Lietuvą svajojo“, – pripažįsta Gražvydas.
Ūkininkas tikina nežadantis nuleisti rankų ir pasiduoti žmones baimėje norinčiai laikyti valdžiai – pasak jo, jei norime gyventi Lietuvoje, turime ir kovoti, kad visiems mums čia būtų geriau.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė