Po juodu lapkričio dangumi

Sakoma, kad prastu oru net šuns šeimininkas į lauką nevaro. Ypač naktimis. Tačiau žvejams šis posakis negalioja – lapkritį, kada oro temperatūra naktimis svyruoja apie 0° C, krinta riebi šlapdriba, vėjas, regis, tuojau išvartys paskutinių lapų netekusius medžius, meškeriotojai su didžiausiu džiaugsmu ir viltimi sėdi paupiuose.

Na, galbūt nereikėtų šiuo atveju vartoti daugiskaitos, nes dabartinės Mėgėjų žūklės taisyklės atėmė šią galimybę iš žvejų, kurie tokias naktis praleisdavo prie Neries, Šventosios, Jūros, dar kelių didesnių mūsų upių, tad beliko tik Nemunas. Kita vertus, būtent upių tėvas visada ir sutraukdavo daugumą meškeriotojų į jo žemupį, pradedant Smalininkais, plūsdavo pulkai žvejų naktibaldų. Ak, tiesa, rašau apie meškeriotojus, tačiau neminiu, kokių žuvų jie važiuoja gaudyti. Nors ką ten minėti, juk ir taip aišku – kalbu apie vėgėlių gaudytojus.

Atrodytų, kam reikia naktimis prie vandens tupėti, nejau dienos nepakanka? Bet, deja, vienaūsės paprastai kimba tik tamsiuoju paros metu – pradedant prieblanda ir baigiant brėkštančiu rytu. Pasitaiko vieną kitą nutverti ir dieną, bet tai tik reta išimtis iš taisyklės. Beje, o kodėl vėgėlės medžioja naktį? Ogi dėl tos pačios priežasties kaip ir unguriai, šamai, sterkai – labiau pasikliauja ne rega, bet kitais jutiminiais organais, padedančiais aptikti auką: lytėjimo, uoslės arba (ir) skonio (manding, jog tai beveik vienas ir tas pats – tiesiog jos tam tikru atstumu sugeba atskirti pakitusią vandens cheminę sudėtį ir tik rydamos gali justi tikrąjį skonį) bei į hidroakustinius virpesius reaguojančiais receptoriais. Kad šios grobuonės nėra visiškai aklos, tai faktas. Elementarus to įrodymas – fosforuojančios avižos, kuriomis iš po ledo gaudome vėgėles. Taigi mato jos ir visiškoje tamsoje, tačiau kitaip nei mes. Pavyzdžiui, krintanti į vandenį žibintuvėlio šviesa naktinių plėšrūnių nebaido. O pabandykite į akis staiga pašviesti, pavyzdžiui, šapalui – pamatysite, kaip jis susinervins. Tačiau, kad vėgėles traukia ant kranto degančio laužo šviesa, yra tik dar viena graži žvejų pasaka. Veikiau – atvirkščiai, nes, kas pas mus įprasta, prie to laužo žvejai dar ir šašlykus kepa, o kad į skrandį geriau slystų – spirituotu skystimėliu užgeria. Tada ir prasideda… Šakų laužymas, malkų kapojimas, šokiai ir dainos ant kranto tikrai žuvis baido. Vėgėlės tai junta bent pusės kilometro atstumu.

Nors straipsnio pradžioje dūsavau, kad dėl kvailų taisyklių pakeitimų netekome galimybės gaudyti vėgėles daugelyje upių, visgi reikia pasakyti, kad šios žuvys pas mus bene labiausiai išplitusios. Jų yra visur: mažuose upeliuose ir didelėse upėse, tvenkiniuose bei ežeruose. Tačiau būtina sąlyga – vandenyje neturi trūkti deguonies. Žinoma, nepalyginsi ir skirtinguose telkiniuose gyvenančių marmurinių plėšrūnių dydžių. Upeliai joms tėra lyg savotiški „vaikų darželiai“, tad kuo upė didesnė, tuo stambesnių vėgėlių galima daugiau aptikti. Pačios didžiausios iš Kuršmarių Nemunu migruoja ir jo intakuose arba aukščiau pakilusios pačioje upėje ikrus beria. Apie ežeruose gyvenančias vėgėles nedaug ką žinau, nes ten jų nesu gaudęs. Įdomu tai, kad didžioji dauguma mūsų meškeriotojų irgi to nedaro, nors stovinčio vandens telkiniuose vienaūsių ištekliai yra tikrai dideli, užauga jos kai kur taip pat stambios.

Aktyviausius vėgėlių kibimo periodus galima suskirstyti į dvi dalis: vėlaus rudens, kuris prasideda maždaug nuo lapkričio vidurio (kitąsyk ir anksčiau) bei poledinį žiemos, kai naktinės grobuonės būna labai ėdrios prieš patį nerštą ir jo metu (tai atsitinka apie Kalėdas). Kai kas įrodinėja, kad puikus metas jas žvejoti būna ir ankstyvą pavasarį tik nuėjus ledams upėse. Nesu bandęs, tad to negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau tarp pirmųjų dviejų gero kibimo etapų būna tam tikra pertrauka, kuomet vandens telkiniai tik pasidengia ledu. „Tuščios“ dienos gali tęstis savaitę dvi ar ilgiau – viskas priklauso nuo to, kaip greitai sustos upė ar galutinai užšals ežeras. Šiuo laikotarpiu povandeninėje aplinkoje vyksta esminės permainos, prie kurių žuvims ne taip staigiai pavyksta prisitaikyti. Beje, kalėdinį vėgėlių gaudymą bent kuriam laikui teks pamiršti, nes įsigalioja draudimas jas žvejoti nuo gruodžio 15 iki sausio 15 dienos.

Skirtingais periodais skiriasi ir vėgėlių elgesys, į kurį vertėtų atsižvelgti gaudant šias žuvis. Dažnai straipsniuose apie žvejybą akcentuojami naktinių plėšrūnių migravimo takai, labiau būdingi vėlesniam, t.y. priešnerštiniam, laikotarpiui. Pirmosios kimbančios vėgėlės nėra taip smarkiai prisirišusios prie sąlyginai siauro dugno ruožo. Tik pradėjusios aktyviai maitintis, jos ieško vietų, kur galima aptikti smulkesnių žuvelių pulkus. Nors šios grobuonės ir yra pasalūnės, bet gana judrios, kad sugebėtų plaukioti ieškodamos aukų. Tiesa, tas jų plaukiojimas gana sąlyginis, nes vėgėlės vos ne šliaužte šliaužia visai padugne. Dėl šios priežasties lėtų manierų vienaūsių praktiškai neįmanoma aptikti echolotu – prietaisas nefiksuoja žuvies. Gaudant grobuones upėse tai nėra svarbu, tačiau ieškant jų mėgstamų vietų plačiuose ežerų plotuose echoloto parodymai labai praverstų. Kaip minėjau, vėgėlių meškeriojimas ežeruose pas mus – gana mistinis dalykas, jei ir žvejoja jas stovinčiuose vandenyse (Kuršmarės, aišku, nesiskaito) kas nors, tai dažniau iš po ledo.

Šiuo metų laiku (ankstyvuoju kibimo periodu) verta išmėginti aktyvią jų paieškos taktiką. Pasirinkus patikusį upės ruožą, kas 10-15 m statome 2-3 dugnines meškeres su kibimo signalizatoriais. Jei per pusvalandį plėšrūnė neragauja masalo, paskutiniąją meškerę užmetame panašiu atstumu už pirmosios (jokio skirtumo – judėsite pasroviui ar prieš srovę). Taip darome tol, kol užkibs pirmoji vėgėlė. Paprastai tai nebūna atsitiktinis laimikis, vadinasi, gali būti ir daugiau plėšrūnių. Dabar jau dugninės pastatomos arčiau viena kitos toje vietoje patiekiant masalą panašiu atstumu nuo kranto. Kibimo verta palaukti taip pat ilgiau: valandą ar net dvi. Gali būti, kad toje vietoje stovi mailiaus būrys ir netrukus užkąsti atplauks (arba jau atplaukė) kita vėgėlė. Aišku, kad tokį judėjimą krantu reikia numatyti dar nesutemus. Taip pat jį varžys priėjimas arti vandens, pakrantės augmenija, svyruojantis vandens lygis, galiausiai – visada ne vietoj pasistatęs savo meškeres konkurentas. Palaikysite mane visišku diletantu, niekada nebuvusiu Nemune žemiau Kauno – ten kiek­vienas geresnis upės plotas turi savo šeimininką. Tačiau juk ne vien Nemuno žemupyje yra vėgėlių, jų rasite ir gerokai arčiau Kauno, o taip pat ir kitapus HE.

Geros vėgėlinės vietos gali būti netgi visai neišskirtinės. Suprantu, kad geriausios ten, kur yra dambos. Tačiau sąlyginai lygus upės ruožas, kur dugnas žvyringas, srovė nesmarki, gylis – 1-1,5 m, jau visai priimtina vieta šioms plėšrūnėms. Jei kur nors arti kranto yra dideli dugno nelygumai, apsemtas akmenynas, upės išplatėjimas su grįžtamąja srove – labai daug šansų, jog ten buvo ir taip geidžiamų laimikių.

Įrankiai vėgėlių žūklei labai elementarūs: kas kokį kotą turi – tokiu ir gaudo, ant kokios ritės galima valą užvynioti – toji ir tinka. Kartais visokie „kuolai“ iš stiklo pluošto ar kompozitinių medžiagų dar geriau nei angliniai kiniški meškerykočiai. Pastarieji didesniame šaltyje gali lūžti. Nelygu, kas kaip žvejoja. Vėgėlė dažniausiai ne itin smarkiai dugninės viršūnę krato, tad užmeta koks žmogelis savo tvirtą dar sovietmečiu metalo gamykloje „nukaltą“ „špagą“ ir eina pas draugelius prie laužiuko šildančiųjų lašelių pagurkšnoti. Po kiek laiko ateina (jei prie laužo neužmiega), patikrina, kas yra ant kabliuko, permeta savo įrankį ir toliau sau „šildosi“. Vėgėlė pagriebusi masalą retai kada jį išspjauna – įryja iki pilvo gelmių ir laukia, kol kas nors ją nukabins nuo kabliuko. Net valo storis jos beveik negąsdina. Tiesa, priešinasi traukiama gana smarkiai. Jei šalia yra šiekštų, o laimikis didelis, tai ir išlupti ne visada pavyksta – lenda į šabakštynus, kabinasi lyg ungurys uodega už kliūčių. Atkabinėdami šią žuvį nuo kabliuko nevarkite, geriau namuose iš anksto pasiruoškite keletą pavadėlių su karabinais. Taip daug patogiau, nei tamsoje po vėgėlės skrandį krapštytis, o metalinis segtukas ant valo jai nė motais. Svarelis geriausia plokščias, slankiojantis. Pavadėlio ilgis ne itin svarbus, tačiau sraunesnėse vietose pakaks 15 cm – tokį ne taip smarkiai nuo dugno srovė kels.

Masalus šioms plėšrūnėms, jei paliksime nuošalyje žarnigalius, kepenines dešras, keptus žvirblius (!) ir kitus egzotinius niekus, geriausia naudoti trijų rūšių: sliekus, žuveles ir varles. Kai prasideda vėgėlių kibimo vajus, naktinius sliekus žūklės parduotuvėse žvejai šluote šluoja. Jei jų negausite, bus gerai ir didesni paprasti mėšliniai, dirviniai ar „juodgalviai“, lenkiški arba kanadietiški, pabrėšiu – reikalingi stambūs. Ant didesnio kabliuko maukite jų negailėdami, svarbu, kad gyvi būtų ir judriai raitytųsi. Žuvelė tiks bet kokios rūšies, bet geriau nedidelė, maždaug 5-7 cm, kai kas tvirtina, jog kibesnė yra dar mažesnė. Visgi vėgėlėms įprastesnis grobis yra dugninis mailius: gružliai, pūgžliai, šlyžiai. Didžiausia problema iškils žvejojant varlėmis. Dabar ne tas laikas, kai jos pakrantėmis šokuoja – teks ieškoti upeliuose po akmenimis, šiekštais ar dar nuo ankstyvo rudens jų turėti prisigaudžius. Žuveles ant kabliuko geriau mauti už lūpos, o štai varlėms toks metodas nelabai tiks. Jas patartina verti už kojų perduriant abi šlaunis, kabliukus taip pat dera naudoti šiek tiek mažesnius. Tiesa, rudos varlės yra geresnės nei žalios, o pilkos spalvos užima tarpinę padėtį. Ir negaudykite labai stambiomis – nors vėgėlių žabtai ir platūs, bet jos, panašiai kaip ir šapalai, labiau linkusios ragauti nedideles varliukes. Tik po žūklės žmonai nepasakokite, kuo tą skanią žuvį sužvejojote, nes savo nekenčiamiausiai kaimynei atiduos…

Romualdas ŽILINSKAS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.