Po lemtingos pažinties su vokiečiais muzikantas tapo stambiu ūkininku

Likimo dovana galime pavadinti tai, kad ilgus metus meno vadovu kultūros namuose dirbęs Vytautas Puidokas, Vokietijoje susipažinęs su dviem išeiviais iš Mažosios Lietuvos, tapo stambaus ūkio savininku.

Vokietis padovanojo technikos Chorvedžio profesiją turintis V. Puidokas dirbo meno vadovu Kelmės rajono Šedbarų kultūros namuose ir muzikos mokytoju mokykloje. Tuometis Seimo narys Antanas Račas, buvęs atsakingas už ryšius su Vokietija, surinko jaunų lietuvių, norinčių padirbėti pas Vokietijos ūkininkus, grupę. Su ja išvažiavo ir V. Puidokas. Trisdešimtmetį perkopęs, ramaus būdo V. Puidokas, ten dirbęs kiaulininkystės ūkyje, patiko vokiečiui darbdaviui. Straipsnį apie jo darbštumą išspausdino net to krašto laikraštis. Po kelių dienų V. Puidoko darbdaviui paskambinęs ūkininkas iš gretimo regiono išsakė norą susitikti su šiuo darbščiu jaunuoliu iš Lietuvos. V. Puidokas „Ūkininko patarėjui“ prisiminė: „Atvažiavo toks senukas, nusivežė mane į savo ūkį. Pasakė, kad yra kilęs iš Mažosios Lietuvos, Šilutės rajono. Kitas ten buvęs vyriškis teigė, kad jo gimtinė – Karaliaučiaus krašte, Lazdėnuose (dab. Krasnoznamenskas – aut. pastaba). Jiedu prisiminė karo metus – kaip vienas buvo vos nesušaudytas, kitas penkerius metus praleidęs nelaisvėje. Kiek dar tas šilutiškis prisiminė žodžių, kartu padainavome lietuviškų dainų. Sužinojau, kad iš Karaliaučiaus krašto kilęs, daug vargo matęs ir patyręs Maksas Štekas dalyvauja Raudonojo Kryžiaus veikloje, veža labdarą į Moldovą ir Kaliningrado sritį. M. Štekas pareiškė, kad sūnūs nenori perimti jo ūkio, todėl visą žemės ūkio techniką gali atiduoti man.“ Vokietis paruošė šienavimo techniką – traktorių ir padargus, kartu su V. Puidoku išmontavo karvių melžimo įrangą, ir pasakė: „Atvažiuok dideliu sunkvežimiu, aš padengsiu tau ir kelionės išlaidas.“ Tai buvo 1991 metais, V. Puidokas susirado rusišką KAMAZ-ą ir nuvažiavo į Vokietiją. Pažįstamas, tuo metu dirbęs Vokietijos Bundestage, parašė raštą, kad pasieniečiai ir muitininkai nesudarytų jokių sunkumų gabenant tą techniką į Lietuvą. „M. Štekas buvo pažadėjęs atvažiuoti pažiūrėti, kaip man sekasi ūkininkauti, todėl reikėjo pradėti šį verslą. Ir jis apsilankė ne kartą, domėjosi naujojo ūkininko sumanymais, patarė ir džiaugėsi. Kvietė ir mane pasisvečiuoti pas jį“, – pasakojo V. Puidokas. Kiaunorių kaime jis perėmė uošvių ir tėvų turėtą žemę, susidarė apie 29 ha. Atsisakė muzikanto darbo. O kai į žemės ūkį įklimpo, nebebuvo kur dingti. Juk reikėjo ir žemės daugiau pirkti, ir technikos įsigyti. Dalyvavo SAPARD programoje, iš ten irgi gavo paramos.

Sūnūs – žemės ūkio inžinieriai Dabar jis, kartu su sūnumis, valdo jau tris ūkius. Maridijus turi beveik 300 ha, Martynas – beveik 200 ha, o jų tėtis – 500 ha. Sūnūs baigė tuometę Žemės ūkio akademiją, įgijo inžinierių diplomus. Maridijus dirbo bendrovėse „DOJUS agro“, paskui „Ivabaltė“, dabar išėjęs tėvystės atostogų. Martynas šiuo metu užsiima tik ūkininkavimu. „Pas mus ne kaip kitur, kai vaikai turi įregistravę savo ūkius, o dirba tik vienas tėvas. Mūsų ūkis – ne fiktyvus, visi trys dirbame. Tariamės, planuojame, ką ir kaip auginsime. Džiovinimas, sandėliavimas, trąšos, cheminės priemonės, užsakymai yra Martyno galvos skausmas. Maridijus – tikras inžinierius, atsakingas už techninę dalį, jis rūpinasi remontu, detalėmis, jų užsakymu, technikos pirkimu“, – bendro darbo rutiną aiškino V. Puidokas.

Darbininkų kontrolei – alkoholio matuoklis ŪP pašnekovas pastebėjo, kad žemės ūkyje vis kažko trūksta, atsiranda visokių naujovių, bet viską susipirkti neįmanoma. Neseniai įsigijo du naujus traktorius, kuriuose sukomplektuota viskas, kas tik įmanoma. Jau yra pasaulyje traktorių, kurie ir be traktorininko važiuoja – stulpus, griovius ir kitas kliūtis aplenkia, bet Lietuvoje tokių kol kas nėra. „Ateis ir jiems laikas, nes iš tikrųjų Lietuvos kaime nebėra kam dirbti, – pasakojo V. Puidokas. – Atrodo, yra žmonių, prie parduotuvės būreliais stovinčių, bet dirbti jie nenori. Mes samdome tris traktorininkus ir vieną pagalbinį darbininką. Reikėtų dar vieno, manau, rasime.“ Ūkininkas pripažino, kad gal jo reikalavimai ir darbo drausmė yra griežtesni nei kitur. Turi alkoholio matuoklį, todėl nebepasitaiko atvejų, kad žmogus į darbą ateitų su kvapu. Buvo ir tokių traktorininkų, kurie išvažiavo dirbti į užsienį, vienas į Angliją, kitas į Islandiją, bet netrukus grįžo atgal. „Pasitaiko dienų, kai traktorininkams tenka padirbėti ir iki vidurnakčio, bet būna ir visai laisvų. Jie gauna normalų atlyginimą, gerokai daugiau nei minimumą, – pasakojo V. Puidokas. – Nežinai, kokie bus orai. Atėjo laikas, reikia sėti ar ką nors nukulti... Negalima laukti, kol prasidės lietūs... Kaip ir šį rudenį – dieną javus pjovėme, vakare dirbome žemę, o naktį sėjome. Jei naktį nebūtume sėję, nežinau, kaip šiandien būtų. Pasėliai sudygo, bet dabar skęsta – neaišku, kaip bus toliau.“

Išgelbėjo vikšrinis traktorius Ūkio šeimininkas pasidžiaugė, kad kviečių derlių šį rudenį pavyko nuimti tikrai gerą. Gal tik kelios tonos tebuvo prastesnės rūšies, visi kiti – vien „ekstra“ klasės. O pašarinių grūdų nė tonos nebuvo. Ir rapsai puikiai užderėjo. Tik pupos turėjo 29 proc. drėgmės, ankstesniais metais nė nevažiuodavo kulti, jei drėgmė pasiekdavo 24 proc. O šiemet važiavo tik dėl to, kad laukai būtų nuvalyti. Turėjo vargo ir su cukriniais runkeliais – vienas traktorius po įmirkusią dirvą tampė kombainą, kitas – vikšrinis – priekabą šalia jų. Pokalbiui su V. Puidoku baigiantis atėjo ir jo sūnus, žemės ūkio technikos specialistas Maridijus. „Viena kultūra pamaišė – pupos, o taip sakytume, kad buvo labai geri metai. Turime vikšrinį kombainą, bet ir jis ne visur išvažiavo. Šiek tiek išlošėme, kad mūsų ūkyje yra ir traktorius su vikšrais, jei ne jis, kai kurių laukų nebūtume įdirbę. Šiais metais išgelbėjo tik vikšrinė technika. O grūdų džiovyklą kai užkūrėme javapjūtės pradžioje, tai tik visai neseniai išjungėme. Tokių metų dar nesame turėję“, – pasakojo Maridijus. V. Puidokas pripažino, kad padariniai jausis ir kitais metais. Pasak pašnekovo, daug kur nebuvo sąlygų pasėti žiemkenčius, todėl vasarinių javų sėklą įmonės jau dabar pabranginusios. Tačiau šie ūkininkai pavasariui jau turi pasilikę ir miežių, ir vasarinių kviečių sėklos.

Stasys BIELSKIS ŪP korespondentas