Poetinis skambesys kiekviename žmoguje

Keliolikos poezijos rinkinių autorius, poetas, eseistas, prozininkas, 1988-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas Robertas Keturakis šiųmetį „Poezijos pavasarį“ pasitinka nauju eilėraščių rinkiniu „Nakties baltieji debesys“. Su poetu kalbamės apie kūrybinius bei gyvenimiškus išbandymus, šiuolaikinę literatūrą.

Naujausią eilėraščių rinkinį „Nakties baltieji debesys“ laikote kūrybine aukštuma. Kokį kūrybos laikotarpį reprezentuoja ši knyga? Į ją sudėti eilėraščiai, rašyti maždaug penkerius metus. Jaučiu, kad mano raiškos techninė, grubiai tariant, eilėraščių konstravimo patirtis jau yra meistriška. Tikiuosi, poetinės raiškos žinovai man neturėtų pareikšti prieštaravimų ar pastabų, kai kalbu apie savo meistriškumą ir didžiulę patirtį, kurią per eilėraštį sugebėjau iškelti iki skaitytojų. Nors toks įsitikinimas yra pavojingas, bet aš tuo tikiu. Labai džiaugiuosi, kad savo kūrybiniame kelyje turiu dvi tokias kūrybines viršūnes – tai naujausias eilėraščių rinkinys „Nakties baltieji debesys“ ir prieš dvylika metų išleistas „Krintantis vakaro paukštis“. Dabar jau galiu nurimti ir labai ramiai dirbti, nenorėdamas dar vienos aukštumos pasiekti – dviejų man užteks.

Šio rinkinio eilėraščiuose žmogus nuolat atsiduria žinojimo/ nežinojimo kryžkelėje, ieško savęs. O Jums ar pavyko galutinai atrasti save? Pavyko, kad ir koks buvo sudėtingas XX amžius, naikinęs žmogų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Bolševikiniai dešimt­mečiai davė dvasinio atsparumo patirtį ir viltį, nes priespauda, okupacija, žmonių trėmimai, žudymai, net bandymai atimti Dievą, mūsų buvo atlaikyta. Žinojimas, ką žmonija įstengia nugalėti, įveikti kaip savo prapultį, nudvasėjimą, nužmogėjimą, suteikia didžiulę viltį, o kartu iškelia ir labai daug klausimų matant, kaip nepaprastai sudėtingas XXI amžius atsisako daug to, kas XX amžiaus buvo išsaugota per įvairius pragarus. Dabar dažnai sakoma, kad Dievo, dvasios nėra, senoji kultūra – abejotina, o visa tai, kas yra paslaptis, neva yra tik juokų darbas – žmonija tą paslaptį netrukus atskleis. Kuriama vadinamoji visatos sąmonė. Šis žmogaus klaidinimas yra labai sudėtingas, nes įtraukiamos intelekto aukštumos – itin atidžiai žvalgomas kosmosas, įvairiose srityse gausu ypatingų atradimų, netgi gyvybė, atrodo, greitai bus sukuriama be moters ir vyro. Žmogus pradėjo nepasitikėti savastimi, jam norisi kažko kito. Poezijoje stengiausi šiek tiek prislopinti savo sumišimą, kančią ir norą, kad žmogus neprarastų savęs. Ačiū Dievui, pavyko tai išreikšti.

Teksto užrašymas – paskutinis veiksmas gimstant poezijai, kur dažniausiai kuriate eilėraščius? Kiekviename mūsų yra poetinė erdvė, nes mokame daug kuo grožėtis, regis, net kažkokiomis smulkmenėlėmis. Neseniai vyko poezijos renginys rašytojo Kazio Borutos kalnelyje, į kurį suvažiavo Lietuvos borutaičių draugijos nariai, Suvalkijos mokyklų mokiniai literatai su savo mokytojomis lituanistėmis. Stebėdamas, kaip moksleiviai skaito savo eilėraščius, kas spindi jų veiduose, pagalvojau – kokia Lietuva turtinga ir kiek daug joje poetų, menininkų. Viena mergaitė atnešė man neužmirštuolę taip, tarytum būčiau gavęs karūną – žiūrėjo į mane pagarbiai ir žinojo, kad ta viena gėlytė – grožis. Mano įsitikinimas, jog kiekviename žmoguje slypi poetinis skambesys, dar kartą pasitvirtino. Manau, jei ne mano vaikystė su mamos pasakom, dainom, gamta, kažin, ar manyje būtų išbudintas noras išsakyti tai, ką jaučiu, matau, ką noriu paimti ir tyrinėti, džiaugtis. Gera kalbėti apie tai, kas yra brangu – visa tai ir sudaro kūrybinį pasaulį, kurį perkeliu ne tik į eilėraštį, bet ir labai dažnai į eseistiką, publicistiką, net į vienintelį romaną „Kulka Dievo širdy“, dėl kurio mane kritikavo, neva jame per daug lyrikos, sentimentalių išgyvenimų. Kūrinio herojus gimnazistas – viena stipriausių romano asmenybių kritikams pasirodė netinkamas nuožmiai partizaninei kovai, kuri knygoje vaizduojama. Tačiau man atrodo, kad jis tuo ir pranašesnis pasaulyje, kur vyrauja žiaurumas, nužmogėjimas, mirtis. Esu dėkingas skaitytojams, kurie mane suprato. Poezijoje simboliais, metafora, vienu blykstelėjimu ar net vadinamuoju garsiaraščiu imituodamas ošimą, šnarėjimą ar dar kažką gali atskleisti daugybę dalykų. Eilėraštį gali girdėti savyje dirbdamas ar kažką veikdamas. Beveik kas antrą savo eilėraštį išgirstu būdamas sodelyje, darže. Vos atsiranda du trys sakiniai, ir jaučiu, koks gali būti visas eilėraštis. O, va, prozos kūrinio taip galima tik siužeto tam tikrą kryptį susidėlioti, paskui tą milžinišką erdvę reikia užpildyti taip, kad ji taptų gera lietuviška proza.

Ar šiandienei Lietuvai reikalinga poezija, jos atveriami pasauliai, kai klesti popso kultūra, televizinis tikrovės erzacas? Gali prapulti visa tai, kas yra tikroji poezija. Visam kūrybiniam pasauliui pavojingiausias dalykas – stichiškai kartu su Vakarų kultūra atėjęs vadinamasis postmodernizmas. Tai yra chaosas, apie kurį nepaprastai griežtai, tiesiog taškydamas rūstį kalbėjo filosofas Arvydas Šliogeris. Aš jam pritariu – per santykį su menu, kūryba pajutau, kad ateina nepaprastai didelis pavojus visam tam, kas yra estetiškai kilnu, gražu, tobula, prasminga. Daugeliui darosi sunku blogį (plačiąja prasme) išreikšti nesikeikiant, nežeminant, o tokia kalba, ženklų ir vaizdų visuma, kad žmogus pajustų, kas yra bloga ir stengtųsi tai įveikti. Tada atsiranda ypatinga pagarba visam tam, ką žmonija per tūkstantmečius iškėlė kaip dvasios aukštumas. Blogis yra agresyvus, labai lengvai išreiškiamas – talento tam visiškai nereikia. O išreikšti estetiškai, kilniai, tobulai, ką darė jau Antikos didieji meistrai, reikia ypatingo pasiruošimo, savistabos, labai stipraus jutimo. Mintis turi būti be galo veikli ir mokėti sverti vieną ar kitą dalyką, kuris gali padėti arba susmukdyti.

Kas dabar ant Jūsų darbo stalo? Romano „Kulka Dievo širdy“ antrasis tomas. Pirmą jo tomą, kuris išleistas prieš keturiolika metų, parašiau per tris mėnesius, kai būdamas Amerikoje galėjau atsidėti tik kūrybai. Prieš mane buvo tik rašomasis stalas, popierius, rašiklis ir langas, už kurio – didžiulė Atlanto erdvė, salos, praplaukiantys laivai, debesys. Turėjau pasiruošęs nemažai juodraščių ir pirmas romano tomas gimė gana greitai. Bet kada po kiek laiko ėmiausi antro tomo, kuriame vaizduoju paskutinius trejus partizaninio karo metus iki 1954-ųjų, kada buvo pati klaikuma, o žmonės pradėjo nepasitikėti vieni kitais, viso to pavaizduoti lyriška kalba, kuri vyrauja pirmame tome, nesisekė. Pirmą antrojo tomo variantą parašiau per metus, bet pradėjęs skaityti supratau, kad kalba ne ta. Rašiau apie rūstį, kraują, išdavystes, baisias graužatis, kada žmogus nori nusižudyti pajutęs, kad tapo išdaviku, kad yra pinklėse, iš kurių negali ištrūkti, ir pajutau, kad tam pavaizduoti reikia kitokios kalbos, kuri parodytų klaikų to laiko dramatizmą ir tragizmą. Parašiau antrą variantą, bet ir juo nebuvau patenkintas. Tada pradėjau kai kurias scenas perrašyti ir rašiau penkerius metus. Taip atsirado penki antro tomo variantai. Paskutinis variantas gulėjo pusę metų, tik tada vėl jį perskaičiau. Mano mokytojo poeto Antano Miškinio pirmoji pamoka: kūrinys turi maždaug pusę metų pagulėti, kad susvetimėtų, ir tik tada suprasi, ar pavyko. Tą aš pajutau. Kada rašai, vaizduotė pradeda spindėti visa galia, įeini į savotišką transą ir viskas, ką rašai, atrodo genialu, tobula, tikra, vaizdinga. Perskaitęs penktą antro tomo variantą galiu pasakyti – pagaliau! Pavyko!

Violeta Gustaitytė

Laimučio Brundzos nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.