Priėjęs kryžkelę vietoj galvijų augina grūdus

Dažniausiai įsivaizduojame, kad daug žemių valdantis ūkininkas gyvena dideliuose ir gražiuose namuose, važinėja prabangiais automobiliais. Pajevonio seniūnijoje, Trilaukio kaime, ūkininkaujantis Marijus Janušauskas visiškai neatitinka šių standartų. Nors namą žemdirbys ir statosi, tačiau statybos darbų pabaiga atidėta neribotam laikui. Šiuo metu visas lėšas ūkininkas investuoja į žemes ir techniką.

Numatė ateitį
Neseniai M. Janušauskas baigė penkioliktąjį ūkininkavimo sezoną. Šiuo metu jis valdo apie 500 ha žemės, o jo garažuose stovi pati naujausia ir moderniausia žemės ūkio technika. Sąlyginai vėlai ūkininkauti pradėjęs Vilkaviškio rajono ūkininkas apgailestauja, kad dėl to prarado galimybę pasinaudoti kai kuriomis paramomis, tačiau džiaugiasi, jog nuo pat pradžių turėjo aiškią viziją, ko nori ir kaip to pasiekti. Jau pirmaisiais metais jis žinojo, kad svarbiausia ūkininkui yra turėti daug žemių.
„Be žemių ūkininkas neturėtų ką veikti. Galima turėti dešimt traktorių ir penkiolika namų, bet be žemės jie bus nieko verti. Vos pradėjus ūkininkauti man buvo aišku, kad žemės brangs, nes tokios tendencijos yra visoje Europos Sąjungoje. Tuometinė žemės kaina Lietuvoje nebuvo adekvati. Lygiai tas pats dabar yra Ukrainoje. Jei ši šalis vieną dieną taps Europos Sąjungos nare, ten žemės kaina greitai pradės kilti“, – prognozavo M. Janušauskas.
Jis tikino nesuprantantis tų žmonių, kurie dar nesusikūrę materialaus pagrindo investuoja pinigus į pridėtinės vertės nesuteikiančius daiktus, tokius kaip prabangūs mobilieji telefonai ar automobiliai.

Pasiteisinusi rizika
Baigęs mokslus Trilaukio kaimo gyventojas kurį laiką dirbo įmonėse, prekiaujančiose žemės ūkio technika. Nors darbas sekėsi labai gerai, o tuometis atlygis buvo itin didelis, tačiau ilgainiui Marijus suprato, kad daugiau perspektyvų būtų, jeigu jis pats imtų dirbti žemę.
„Pardavimai man sekėsi puikiai, tačiau žinojau, kad visada taip nebus. Tuo metu šalies ir rajono ūkininkai dar neturėjo įsigiję pakankamai žemės ūkio technikos. Nujaučiau, kad paramos vieną dieną baigsis, o tada ir pirkimas, ir pats technikos poreikis sumažės. Supratau, kad ir mano darbo vieta ateityje nebus tokia saugi. Žinojau, kad dirbdamas ūkyje net ir sunkiausiais laikais turėsiu ką valgyti, nereikės jaudintis, kad vieną dieną kas nors mane gali atleisti“, – pasakojo pašnekovas.
Tuo metu Marijaus tėvai turėjo 30 ha žemės plotą, kurį su senu tėčio Antano traktoriumi jis ir pradėjo dirbti. Darbo žemės ūkio padargais prekiaujančioje įmonėje M. Janušauskas dar kurį laiką neatsisakė, o ūkyje vargdavo vakarais bei savaitgaliais. Visą uždirbtą algą jis investuodavo į žemės plotus. Naujos technikos taip pat ilgai nepirko. Galiausiai nusprendęs dar labiau praplėsti savo valdomus plotus ir įsigyti galingesnį traktorių, jis įkalbėjo savo tėvus paimti didžiulę maždaug 1,3 mln. litų paskolą.
„Duok Dieve, kad aš taip patikėčiau savo vaikais“, – juokėsi Marijus.
Tuo metu rizika atrodė didelė, Trilaukio kaimo ūkininkas džiaugėsi, kad tąkart viskas susiklostė labai gerai, o gauta paskola padėjo pamatus dabartiniam ūkiui.

Karvių atsisakė
M. Janušauskas džiaugėsi, kad ūkininkavimo pradžioje jam šiek tiek ir sekėsi. Pavyzdžiui, nupirktas dėvėtas traktorius „John Deere“ be jokių gedimų važiavo nuo 6 tūkst. iki 14 tūkst. darbo valandų. Pašnekovas juokavo, kad būtent šis traktorius „pastatė ūkį ant kojų“.
Vilkaviškio rajono ūkininkas iš kitų žemdirbių skiriasi ir tuo, kad ilgai nesamdė darbuotojų. Šiuo metu ūkyje dirba 3 žmonės, tačiau kol valdos nesiekė 300 ha, M. Janušauskas žemę dirbo vienas. Jis tvirtino, kad tai neįtikėtinai atrodė mokesčių inspekcijos pareigūnams, kurie ne kartą tikrino, ar tai yra tiesa.
Šiuo metu ūkininkas daugiausia verčiasi augalininkyste, tačiau dar visai neseniai jo tvartuose buvo net 120 karvių. Visgi prieš pat Naujuosius metus šie galvijai iškeliavo į Lenkiją. Dirbti pieno ūkyje tapo nuostolinga.
„Priėjau kryžkelę, kuomet teko apsispręsti, ar investuoti dar maždaug 2 mln. eurų į karvių bandą ir ją išplėsti bent iki 500 galvijų, ar viską naikinti ir susikoncentruoti į augalininkystę. Nusprendžiau nevargti. Deja, mūsų šalies žemės ūkio politika nėra patraukli gyvulininkams. Už litrą pieno gaudavau vos 21 euro centą, tad išlaikyti bandą buvo labai sudėtinga. Tiesa, vos karves pardaviau lenkams, jos jau po dviejų dienų tapo labai vertingos. Dabar už litrą jų pieno naujieji savininkai gauna po 49 euro centus. Mūsų gyvulininkystės sektoriaus ateitis – labai miglota. Valdžia privalėjo išlaikyti senus galvijų augintojus, nes jauni ūkininkai į gyvulininkystę tikrai neis“, – tvirtino pašnekovas.
Jis ilgai svarstė neparduoti savo karvių kaimyninės šalies ūkininkams, o jų teritorijoje nupirkti nedidelį ūkį ir būtent ten verstis pienininkyste, tačiau svetimos šalies įstatymų nežinojimas atbaidė nuo šio žingsnio.
M. Janušauskas visiškai gyvulių neatsisakė. Jo tvartuose vis dar yra apie 30 mėsinių galvijų, kuriuos ūkininkas žada laikyti dėl dalies turimų nederlingų žemių.

Lengvina procesą
Šiuo metu Trilaukio kaimo gyventojas savo plotuose augina rapsus, kviečius, kvietrugius, pupas, žirnius ir grikius. Pastarąją kultūrą Marijus pirmą kartą auginti pabandė tik praėjusiais metais.
„Seniai norėjau juos išbandyti. Žmonės valgo daug grikių, be to, jie auginami ekologiškai. Grikiai sėjami gegužės antroje pusėje arba net birželio pradžioje, o kuliami rugsėjį, tad visiškai netrukdo kitiems darbams. Tiesa, šiemet susidūriau su dviem problemomis. Visų pirma, nors esu žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ narys, ten neturėjau galimybės išsidžiovinti jų derliaus. Paprasčiausiai iš turėtų 30 ha grikių prikūliau per mažai produkcijos. Manau, jog dėl to džiovyklą teks pasistatyti namuose. Taip pat susidūriau su realizacijos problema. Lietuvoje yra tik dvi grikius superkančios įmonės, o jų kaina per pastaruosius metus krito nuo 500 iki 250 eurų. Vis dėlto atsisakyti šios kultūros nežadu. Kiek jų sėsiu šiemet, priklausys nuo iššalusių žieminių javų plotų. O grikius realizuoti visada galima ir Lenkijoje. Ten juos noriai superka“, – tvirtino pašnekovas.
Kalbėdamas apie praėjusį grūdų sezoną M. Janušauskas tvirtino, jog jis buvo gana normalus. Ūkininkas nedramatizavo, kad dalis javų buvo itin drėgni ir prastos kokybės. Anot jo, visada gali būti ir blogiau, o žemdirbiai turi žinoti, kad kasmet kyla kokių nors problemų, kurias reikia vienaip ar kitaip išspręsti.
Šiuo metu Vilkaviškio rajono ūkininkas koncentruojasi ne į jau prieš kelerius metus pradėto statyti, tačiau vis dar nebaigto namo statybas, o į ūkio modernizavimo procesą. Anot pašnekovo, dabar svarbu padaryti, kad dirbti ūkyje taptų kaip įmanoma lengviau. Žemdirbys galvoja ne tik apie džiovyklos statybas, bet ir apie naujos technikos pirkimą. Į jo namus jau netrukus turėtų atkeliauti naujas itin galingas grūdų kūlimo kombainas, o neseniai jis įsigijo sėjamąją, kuri sėklas įterpia tiesiai į ražienas, žemės arti nereikia. M. Janušauskas planuoja pirkti ir savaeigį purkštuvą.

Tenka skaičiuoti
„Namą tikiuosi pasistatyti per artimiausius trejus metus. Žmona Vitalija, vaikai Emilija, Pijus ir Gabija mane supranta ir palaiko. Dabar visai neblogai gyvename ir garaže“, – juokėsi pašnekovas.
Kai bus pastatytas namas, dabartinės gyvenamosios patalpos tuščios tikrai neliks. Čia bus įkurtas M. Janušausko darbo kabinetas bei archyvas, o likę kambariai bus skirti ūkio darbuotojų poreikiams.
Pašnekovas tvirtino, jog kol kas prioritetus ūkio modernizavimui jis skiria neatsitiktinai. Marijus netgi prognozavo, kad netolimoje ateityje ūkininkus gali ištikti krizė. Žemės pirkimo bei nuoma brangsta, mokesčiai didėja, darbuotojų išlaikymas tampa vis sunkesnis, o pajamos ne tik, kad neauga, bet netgi mažėja.
„Seniau, kai pasiūlydavo už 600 litų fiksuoti grūdų tonos kainą, dar ilgai galvodavau, ar tai apsimoka. Dabar, jei siūlo 150 eurų, ilgai svarstyti nereikia. Visada maniau, kad turėti du mažesnius kombainus yra geriau nei vieną didelį. Dabar jau taip nemąstau. Žmonių darbo jėga tampa labai brangi. Seniau darbuotojui galėdavai mokėti 700 litų, o dabar kartais ir 1000 eurų yra per mažai“, – mintimis dalijosi Trilaukio kaimo gyventojas.
Tiesa, dėl augančių išlaidų ūkininkas nežada atleisti savo darbuotojų ar jiems mažinti atlyginimų. Priešingai, jis daro viską, kad dirbti jo ūkyje žmonėms būtų lengviau. Kasmet su šeima ir visais savo darbuotojais Marijus kur nors keliauja. Šiemet jie autobusiuku sukorė apie 3 tūkst. kilometrų ir aplankė Vokietiją, Austriją, Čekiją.

Sprendžia iš išvaizdos
M. Janušauskas tvirtino, kad darbas ūkyje jam – didžiausias pomėgis. Jis mėgsta net švenčių dienomis važiuoti į laukus, gėrėtis, kaip auga pasėliai, bręsta derlius.
Ūkininkas neatsisako padėti ir Trilaukio kaimo gyventojams. Žiemomis jis nustumdo sniegą, kai jo nebūna – greideriuoja bei žvyruoja kelius, apgeni pakelėse augančius medžius. Tiesa, dėkingumo dėl to žemdirbys sulaukia itin retai. Dažnai gyventojams atrodo, kad visa tai jis daro tik dėl to, kad jam pačiam to reikia. Be to, žmonės piktinasi, kad jo technika kelia daug triukšmo, trukdo jų poilsį.
„Žmonės mato tai, ką nori matyti. Aš asmeniškai džiaugčiausi, jei šalia manęs gyventų didelis ūkininkas. O dar geriau, jei būtų keli tokie. Juk susikooperavę visi jie kaimui ne tik kelius nugreideriuotų, bet gal net išasfaltuotų ar gyvenvietėse sudėtų vaizdo kameras, dėl ko gyventi taptų saugiau. Jei sniego žiemą niekas nenustumdytų, gal čia mažiau gyventų jaunų šeimų, kurioms reikia vaikus vežti į darželius, keliauti į darbus. Ūkininkai ir džipais gali važiuoti per pusnynus ar dumblynus, jiems tikrai nebūtini geri keliai. Deja, bet pas mus visuomenėje žmonės kartais mąsto labai siaurai ir viską vertina tik materialiai“, – apgailestavo M. Janušauskas.
Jis prisiminė atvejį, kai vienos įmonės parduotuvėje ketino nusipirkti chemikalų. Tąkart pardavėjas, pamatęs, su kokia mašina atvažiavo Trilaukio kaimo gyventojas, akimirksniu įvertino, jog šis negali būti rimtas klientas.
„Pardavėjas pamatė, kad atvykau su nenauju automobiliu. Kai paklausiau jo, kokios nuolaidos galėčiau tikėtis, jei pirkčiau didesnį kiekį produkcijos, išgirdau tik pašaipų atsakymą, kad vis tiek daug nepirksiu ir neverta derėtis“, – prisiminė ūkininkas.
Išgirdęs tokį pardavėjo atsakymą vyriškis nedvejodamas apsisuko ir išėjo iš parduotuvės. Tąkart jis ketino pirkti chemikalų daugiau nei už 20 tūkst. litų…
„Su panašiu požiūriu esu susidūręs ne vieną kartą. Kai atvažiuoju pas žmogų, iš kurio nuomoju žemę, su prastesne mašina, dažnai iš manęs šaiposi, kad neturėsiu už ką jam sumokėti. Kai atvažiuoju su geresniu automobiliu, atsiranda svarstymų dar labiau pakelti nuomos kainą. Iš tikrųjų galėčiau būti nors ir milijardierius, tačiau man nesvarbūs materialūs dalykai. Man svarbu patogumas. Jei ne mano žmona, greičiausiai turėčiau dešimt vienodų marškinių ir dešimt vienodų kelnių, nes man taip – patogu. Kam rizikuoti pirkti kažką kita, kas gali tau visai nepatikti“, – juokais svarstė Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Andrius GRYGELAITIS