Ramūnas Karbauskis: „Ateities pasaulio valdovai – žemdirbiai“

Fiksavimas7Partijų vadai dažniausiai vienaip kalba rinkėjams, kitaip – siauruose savo frakcijų rateliuose, o kas garsių politikų galvose iš tiesų – niekas nežino. Į Lietuvos valstybės veikėjų, kurie geriausiai atstovauja visuomenės interesams, sąrašo ketvertuką prieš pat Naujuosius metus prasiveržęs, savo vadovaujamą Valstiečių ir žaliųjų sąjungą į sėkmę per Europos Parlamento rinkimus pavasarį atvedęs Ramūnas Karbauskis nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Ir aplinkinius užkrečia savo tikėjimu, kad lietuviai niekuo nenusileidžia kitoms tautoms, sugebėtų padaryti didingus dalykus, jeigu dažniau prisimintų savo baltiškus papročius, atkakliai dirbtų ir blaiviai švęstų kaip protėviai.
Agroverslininkas, kultūros mecenatas Ramūnas KARBAUSKIS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kodėl Šiaulių r. Naisių gyvenvietėje stato Romos Koliziejaus dydžio areną, net did­miesčių gimnazistams siūlo ūkininkauti kaime ir nebijo, kad 2015-aisiais kils pasaulinis karas.

– Neseniai Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Vlada Stankūnienė pašiurpino visuomenę, kad 2050-aisiais tėvynėje gyvens mažiau nei du milijonai lietuvių. Jungtinių Tautų demografai apskaičiavo, kad Lietuvoje tuo metu krutės 2,5 mln. žmonių, o Pasaulio bankas dosniausias – prognozuoja beveik trimilijoninę Lietuvą. Kiek įstaigų, tiek nuomonių. Ar Jūs tikite ne kartą Lietuvą gelbėjusiu legendiniu lietuvišku gajumu? Juk lietuvius nuolat bandyta „nurašyti”, Rusijos imperijoje iki 1915 m. apskritai nebuvo jokių lietuvių, nes carai imperijos tautas skirstė į tris kategorijas: stačiatikiai – rusai, musulmonai – totoriai ir katalikai – lenkai, o antrosios sovietų okupacijos laikais 1951 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje gyventojų buvo mažiau nei XIX amžiuje.
– Lietuvą gali išgelbėti vaikai. Bet neužtenka jų turėti ir mylėti. Ką darome, kad vaikai užaugtų patriotai: norėtų gyventi Lietuvoje, patys taptų geri daugiavaikiai tėvai? Nieko! Kai kurios šeimos dar bando auklėti savo atžalas patriotine dvasia, bet valdžios pastangų – nulis. Lietuvoje visiškai neskatinamas tikrasis bendruomeniškumas. ES parama bendruomenėms – iškreipta. Iš bendruomenių reikalaujama kurti darbo vietas, nors jos negali to padaryti.
Etnokultūra, senoji baltiška pasaulėjauta išguita iš mokyklų, darželių. Paversta apgailėtina fakultatyvine, popamokine veikla. Daug metų bendrauju su vaikais, mokiniais. Siaubas apima, kokios skurdžios, kasmet prastėjančios jų žinios apie mūsų tautos šaknis… Nekaltinu tėvų, o juo labiau vaikų. Net Lietuvos švietimo sistema, aktyvioji visuomenės dalis nemato prasmės atverti mažiesiems baltiškos kultūros lobynų.
Kai išsikalbu su kokiu nors žmogumi, būtinai jo paklausiu: „Ar matėte tautiniais drabužiais apsirengusį, klumpakojį šokantį, sutartines bendraamžių chore traukiantį, Užgavėnes, Rasas, Žiemos saulėgrįžą švenčiantį vaiką, kuris svaigintųsi narkotikais, alkoholiu?” Visi purto galvas: „Ne, tai nesuderinami dalykai!“ O kodėl nesukuriame savo sūnums ir dukroms baltiškos gyvenimo aplinkos? Jungtinių Valstijų jaunieji lietuviai stebisi: pasiūlome iš tėvynės atvykusiems bendraamžiams per Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventes apsivilkti tautiniais drabužiais, o svečiai atsisako, gėdijasi net pasimatuoti „senienas“.
Atgaivinti lietuviškai savimonei nereikia milijardinių lėšų ar kokių ypatingų strategijų. Mūsų etnokultūros mokslas stiprus, daug knygų apie tautos tradicijas, papročius parašyta. Tai tegul kartu su matematika, geografija, visuotine istorija mūsų paaugliai mokosi ir etninės kultūros. Žinoma, pradėti reikia nuo vaikų darželių. Per vėlu būtų pirmą kartą bandyti tarmių skambesiu, liaudies dainų melodingumu sudominti vyresniųjų klasių moksleivius.
Piktinamės, kad Lietuvos visuomenė smarkiai šiukšlina aplinką, nesilaiko eismo taisyklių ir sukelia daug automobilių avarijų, nors jau apie dešimt metų valstybė išleidžia nemažai lėšų (socialinėms reklamoms ir panašiai) „karui keliuose“ nutraukti arba pristabdyti. Aš galvoju paprastai – netikusius tėvų įpročius galima pakeisti išmokius vaikus sąmoningumo. Tada vaikai taptų griežčiausiais savo gimdytojų kritikais: „Tėti, tu negerai elgiesi!“
Keliautojai, apsilankę Naisių gyvenvietėje, kuri ateinančiais metais taps mažąja Lietuvos kultūros sostine, nustemba, nepamatę niekur jokios šiukšlelės. Naisiai – ne Kinija, kas 200 metrų valytojo su šluota negalime pastatyti. O Naisių tvarkingumo mįslę įminti paprasta – kai vaikai liovėsi šiukšlinti, tai išgaravo ir suaugusiųjų įprotis mesti atliekas kur papuola.
– Kokią žinią bandote perduoti Lietuvos visuomenei, pastatęs Naisiuose pagonišką šventovę?
– Teisingiau mūsų projektą būtų pavadinti senojo baltų tikėjimo muziejumi po atviru dangumi. Niekam netrukdome ten įsirengti aukurą ir atlikti tikėjimo apeigas, jeigu tik yra pageidaujančiųjų. Muziejaus lankytojai gali daugiau, išsamiau sužinoti apie baltų mitologines būtybes (dievus), žolynus. Mūsų vaikai jau vargiai beatpažįsta vaistinius augalus, kurių gydomąsias savybes puikiai žinojo močiutės. Milžiniškas beveik hektaro ploto Baltų žolynų muziejaus gėlynas suformuotas taip, kad iš kosmoso atsiųstose palydovinėse nuotraukose jis primena lietuvišką prieverpstę. Naisių Saulės aikštė – tai tūkstantį kartų padidintas pagoniškas (baltiškas) Saulės ženklas. Baltų dievų muziejų padėjo įkurti daktaro Jono Basanavičiaus premijos laureatai – etnologas profesorius Libertas Klimka ir archeologas Vykintas Vaitkevičius. Dabar Naisiuose statome Baltų areną, tokį šiuolaikinį piliakalnį. Milžiniški žemėjantys pylimai apjuos renginių areną. Tame amfiteatre tilps 15-20 tūkst. žiūrovų. Baltų arena bus tokio pat dydžio kaip Romos Koliziejus. Palyginome jų plotus, todėl tiksliai žinome. Galėjome ir dar didesnę areną pastatyti. Tegul visi žino, kad lietuviai – ne kokie antrarūšiai žmonės. Ir už savo lėšas, ne už ES pinigus, galime padaryti didingus dalykus. Žiemą tai bus tamsiojo ir šaltojo metų laikotarpio nemokamas pramogų parkas šeimoms. Įrengsime keltuvus, tegul vaikai ir jų tėvai nuolaidžiais (nepavojingais) šlaitais skrieja rogutėmis, slidėmis.
– Jūsų projektai labiau tautiški negu krikščioniški. Bet juk 70 proc. lietuvių, bent jau statistiškai, – katalikai…
– Man dažnai tenka bendrauti su Lietuvos katalikų vyskupais. Jiems visada sakau: žmogus, nepažįstantis savo šaknų, negali būti geras krikščionis. Ir pagoniu toks tik apsimestų. Subjektas, abejingas savo tautos istorijai, gali būti vien uolus Vilniaus barų arba Londono pabų lankytojas. Ir vienintelis skirtumas jam, kad Anglijoje tenka gerti kitokios rūšies alų negu Lietuvoje. Man jau tenka agituoti pradinukus rinktis blaivų gyvenimo būdą, nes tik vienas kitas vyresniųjų klasių moksleivis neragavęs alkoholio…
O penktus metus vykstantis Naisių festivalis siūlo visiškai blaivias šventes, nuoširdų bendravimą ir tikrus jausmus. Šiemet 30 tūkst. žmonių susirinko į Naisius ir puikiai praleido laiką be jokio alkoholio. Mūsų pavyzdys užkrečia. Akmenės, Pakruojo rajonų savivaldybių tarybos jau balsuoja, kad kai kurie renginiai ir ten būtų blaivūs. Policininkai tada gali bausti įkaušusius asmenis, atklydusius į šventę. Naisiuose du policininkai iš tiesų ateina tik pasiklausyti muzikos. Didžiulė minia, o vaikai saugūs, tėvai ramūs, visi blaivūs ir džiugios nuotaikos!
Dabar, kai sociologai ir politikai griebiasi už galvų dėl mažiausio Europoje lietuvių gimstamumo, Naisiuose – „baby boom“ („naujagimių lietus“) arba demografinis sprogimas. Vien gruodžio 5-ąją (R. Karbauskio gimtadienis – red. past.) gimė dvi mergaitės, o visai neseniai per metus vos 4-5 kūdikiai Naisiuose išvysdavo pasaulį. Naisiečiai nori auginti vaikus ir labai džiaugiasi jų sulaukę.
– Bet kaip įtikinti visą Lietuvos jaunimą, kad tos vertybės, kurias Jūs skleidžiate, yra madingesnės už dalies jaunosios kartos pamėgtą „Švyturio“ alų, „žolę“ (ne gydomąją), „adatas“ (ne medicinines), girtų „kelių erelių“ lenktynes? Kaip nesusiformavęs individas galėtų atsispirti suktiems įkalbinėtojams, besišaipantiems: „Visi bėga iš Lietuvos, negi tu vienas kaip koks liurbis pasiliksi?“
– Susiaurinkime temą. Panagrinėkime ūkininkų vaikų, kaimo jaunimo dvasinę būseną. Valdžia iki šiol dar neįsisąmonino, kad kaime tuoj neliks kam dirbti. Ne dėl mažų atlyginimų ar prastesnės nei mieste kaimiškos gyvenimo kokybės. Tiesiog dažnai tėvai bando „apsaugoti“ vaikus nuo ūkininkavimo ir stengiasi suteikti jiems „šviesesnę ateitį“. Vaikai girdi visokius mitus „iš tėvų vaikystės“, kad jauniesiems ūkininkams iš pradžių tenka piemenaujant basas kojų pėdas mėšle šildyti, o paskui visą gyvenimą purvinais nukleiptais auliniais batais po tvartus vaikščioti. Bet juk šiandienis žemės ūkis – tai nuolat atnaujinamų sudėtingųjų technologijų sektorius. Šiuolaikinis kombainas kainuoja tiek pat, kiek penki „mersedesai“, o į karvidę be chalatų, galvos apdangalų ir kitų specialiųjų apsaugos priemonių nepateksi.
Stereotipus reikia išsklaidyti. Gerų permainų jau galima pastebėti. Šiemet į Aleksandro Stulginskio vardu pavadintą buvusį Žemės ūkio universitetą stojo 40 proc. daugiau jaunimo negu pernai. Dažnai susitikinėju su kaimo vaikais, paaugliais ir vyresniais. Klausiu: „Kiek iš jūsų matėte TV serialą „Naisių vasara“? Beveik visi pakelia rankas. Klausinėju ne iš tuščio smalsumo ar laukdamas, kad palankūs atsiliepimai paglostytų mano, „Naisių vasaros“ kūrėjo, savimeilę. Tiesiog noriu pasitikrinti, ar teisingai elgiuosi. Rašydamas naujų filmo serijų scenarijus, stengiuosi neįkyriai paveikti jaunimo pasąmonę. Keturi „Naisių vasaros“ veikėjai – agronomai. Jie tvarkingai, skoningai apsirengę, protingai šneka, važinėja puikiais automobiliais, kitaip tariant, yra gražūs, šviesūs, simpatiški žmonės. Jeigu rodyčiau apšepusias, prasigėrusias, purvinas žmogystas, kas į kaimą bevažiuotų. Ir esantieji pabėgtų.
Jau šeštą sezoną keičiu atgyvenusį, iškreiptą kaimo, žemės ūkio specialisto, agroverslininko įvaizdį. 2009-aisiais, kai parodėme pirmąsias „Naisių vasaros“ serijas, tiems dabartiniams Agronomijos fakulteto pirmakursiams buvo po 12-13 metų. Nesigiriu, kad tik „Naisių vasara“ paskatino juos rinktis agronomo specialybę. Bet mūsų kūrybinės grupės sukurti patrauklių agronomų televiziniai paveikslai padarė įspūdį jaunimui. Kai kurių šalių vyriausybės netgi užsako vaidybinius filmus, kad išpopuliarintų kokią nors visuomenei, valstybei labai reikalingą specialybę. Man pasakojo, kad britų valdžia taip išsprendė trūkstamų kriminalistikos specia­listų problemą.
Savo jauniesiems klausytojams ir pašnekovams visada sakau – jeigu norite valdyti pasaulį, tapkite žemdirbiais. Sociologų įstaigos, pranašaujančios, kad 2050 m. lietuvių neliks nė dviejų milijonų, tuo pat metu skelbia apie dukart didesnį maisto poreikį ir suvartojimą po 30 metų (ypač Azijoje, Afrikoje). Žinoma, daugiau maisto atliekų bus ir išmetama. Geopolitiškai Lietuva yra labai pavojingoje vietoje (didelių agresyvių valstybių pašonėje), bet gamtinės sąlygos žemdirbystei mūsų šalyje – pačios palankiausios visame Žemės rutulyje. Miestai plečiasi, pasaulyje dirbamos žemės mažėja, dėl klimato pokyčių kai kurie kraštai, anksčiau galėję nuimti du derlius per metus, nukamuoti sausrų, gėlą vandenį importuoja. Vilniaus gimnazistus juokais pagąsdinau: įsivaizduokite, kokie galingi po 30 metų būsime mes, Lietuvos žemdirbiai, – kiek pareikalausime sumokėti už maisto produktus, tiek pinigų nė nemurmėdami ir atiduosite iš savo bankinių kortelių. Gydytojai, inžinieriai, mokytojai labai reikalingi, bet pasaulio valdovai bus žemdirbiai. Arba kariai. Jei gyvensime taikiai – daug valgysime. Tada žemdirbiai bus visatos centras. Jeigu pasaulyje trūks maisto, šalys kariaus, kad sumažintų „burnų“, o laimėtojai, galingiausieji, geriausiai ginkluotieji išsidalys tą truputį negausaus ūkininkų sluoksnio užaugintų žemės ūkio produktų. Trečio kelio nėra.
– Ar jau susitaikėte su Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) bendruomene? Juk buvote nutraukęs su ja santykius, universitetui išbraukus iš savo pavadinimo žodžius „žemės ūkio“ ir pakeitus kai kurias veiklos kryptis, tiesa?
– Su studentais niekada nesilioviau bendravęs. O ASU – man nežinoma įstaiga. Su rektoriumi Antanu Maziliausku sveikinuosi, bet tol, kol nebus sugrąžintas ankstesnis universiteto pavadinimas, mano žemaitiškai kietas neigiamas požiūris į ASU vadovybę ir jos darbus nepasikeis. Tačiau rūpinuosi, kad universiteto studentų būtų daugiau, žemės ūkis gautų jam gyvybiškai būtino šviežio kraujo.
– Įgyvendinate daug labdaringų projektų. Kurie labiausiai pasisekė? Galbūt kažko nenorėtumėte prisiminti? Ar kas nors padėkojo Jums už išgelbėtą Šiaulių dramos teatrą?
– Šiauliečius aktorius pakviečiau vaidinti seriale „Naisių vasara“. Tik tiek. Gal dėl to į jų spektaklius ateina daugiau žiūrovų. Bet nesu Šiaulių dramos teatro gelbėtojas. Savo nuopelnu laikau įkurtą vienintelį Lietuvoje nekomercinį profesionalų Naisių vasaros teatrą. Jo spektaklius nemokamai matė 250 tūkst. žmonių. Leidžiu vaikų, suaugusiųjų knygas, kompaktines muzikos įrašų plokšteles, rūpinuosi muziejų ekspozicijomis. Kultūrinė veikla suteikia daug džiaugsmo. Didžiuojuosi, kad mano pastangomis po Lietuvą važinėja baltas mikroautobusas, mobili kraujo tyrimo laboratorija. Iš pradžių stengėmės vyrus apsaugoti nuo prostatos vėžio, dabar „skrajojančios“ gydytojų onkologų komandos tikrina ir vyrus, ir moteris. Pusantrų metų pats, be jokios valstybinės paramos, apmoku šias vėžinių susirgimų profilaktikos procedūras. Per metus kaimuose ir miesteliuose patikriname daugiau nei 30 tūkst. žmonių kraują. Tūkstančiams autobusiuke apsilankiusių žmonių nustatytas pirmosios stadijos vėžys, ikivėžiniai ar kiti rimti susirgimai, taigi šiuos ligonius galima visiškai išgydyti! Valstybinei sveikatos apsaugos sistemai, kuri manęs nekenčia, sutaupiau ne vieną dešimtį milijonų litų. Tikriausiai kiti irgi tą patį darytų, jeigu galėtų. O politikai milijonieriai tegul pavydi!
– Kokios jėgos, Jūsų nuomone, nulemia mūsų valstybės agrarinę politiką, kas gali sustabdyti jos nuolatinį blaškymąsi?
– Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos auditorijose sėdi daugybė studentų. 120 ar panašiai įstojo pastaraisiais metais. Nerimauti lyg ir nėra ko, bet paklauskite tų būsimųjų veterinarų, ar nors vienas nori dirbti kaime, gydyti ūkininkų gyvulius. Atsakymas trumpas ir vienodas: „Ne!“ O juk pusantrų metų žemės ūkio ministras buvo to paties universiteto profesorius, mėgęs gražiai šnekėti apie investicijas į gyvulininkystę, kuri „sukuria didesnę pridėtinę vertę nei grūdininkystė“. Nė karto nesusitikau su buvusiu ministru. Apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris apsimetė nežinąs, kokios tikrosios nuotaikos tvyro jo akademinėje bendruomenėje?..
Dar sunkiau išauginti senstančių dabartinių mechanizatorių ir melžėjų pamainą. Visada pasidomiu, kokių specialybių studijas valdiški ekspertai kiek­vienais metais pataria rinktis abiturientams. Žemdirbiškos pro­fesijos – lentelės apačioje. Tiems, kurie sudarinėja „specia­listų ir kompetencijų poreikio“ lenteles, agroverslo darbdavių nuomonė neįdomi. Meškos paslaugą žemės ūkiui daro kai kurių žemdirbiškų organizacijų vadai ir vadukai, šaukiantys, kaip stambieji agroverslininkai engia keliuose hektaruose ūkininkaujančias šeimas. Parodykite smulkųjį ūkininką, kurį nuskriaudžiau, nuvariau nuo žemės?.. Dievaži, viešai jo atsiprašysiu. Iki šiol nė vienas neatsišaukė. Bet galiu išvardyti daugybės ūkininkų, bendrovių vadovų, kuriuos išgelbėjau nuo bankroto, pavardes.
Valdžia žemdirbiams jau abi ausis išūžė nuvalkiotomis kalbomis apie kooperaciją. O praktinės pagalbos smulkiesiems žemdirbiams kooperuotis – jokios. Vienintelis pieno gamintojų kooperatyvas, turintis perdirbimo įmonę (Bagaslaviškio pieninę), – „Pieno puta“. Kas padėjo ją įsigyti? Socialdemokratai, konservatoriai? Ne, „oligarchas“ Karbauskis. Kas sunkią akimirką atėjo į pagalbą kooperatyvui „Pieno gėlė“? Ir vėl tas „nelemtas“ Karbauskis…
– Jūsų vadovaujamos „Agrokoncerno“ įmonių grupės „strateginis produktas“ – grūdai, kurie nėra įtraukti į Rusijoje uždraustų ES žemės ūkio ir maisto prekių „juodąjį sąrašą“. Taigi rusiškas embargas Jūsų verslo tiesiogiai tarsi ir neužkliudė, nors, antra vertus, įsivežate trąšų iš Rusijos. Ką Jūs, žinomas agroverslininkas, manote apie Rusijos sankcijų poveikį mūsų žemės ūkiui, perdirbimo pramonei, kaip vertinate Lietuvos valdžios ir pačių ūkininkų, pramonininkų pastangas įveikti embargo pasekmes?
– Pieno gamintojai, labiausiai nukentėję nuo embargo, laukia ne tik Rusijos sankcijų pabaigos. Juos slegia ir nežinomybė, kaip teks gyventi, dirbti, 2015-ųjų gegužės mėnesį išnykus ES pieno gamybos kvotų sistemai. Smulkūs ir stambūs pieno gamintojai ginčijasi, kuriuos labiau išnaudoja perdirbėjai. Jau minėjau, Lietuva idealus žemdirbystės kraštas. Bet gamta palankias sąlygas suteikia tik augalininkystei. O gyvulių augintojai tokio natūralaus pranašumo neturi. Kadangi mūsų ūkininkai gauna gerokai mažesnes tiesiogines išmokas, o ir lietuviškos produktų supirkimo kainos nesiekia vakarietiškų, Lietuvos pieno gamintojams ir mėsinių galvijų augintojams konkuruoti ES rinkoje daug sudėtingiau. Su Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariu Broniu Rope šnekamės, kad Lietuva privalo jau nebe paprastai įrodinėti, o šaukte šaukti: nesulyginus pokomunistinių šalių ir Vakarų Europos ūkininkų verslo sąlygų, liberalizuota ES pieno rinka sužlugdys Lietuvos, Latvijos ir Estijos pienininkystę.
– Prieš 16 metų Europos Sąjungoje, britų salose, buldozeriai į gilias duobes vertė dešimtis tūkstančių paskerstų galbūt kempinlige sirgusių karvių ir bulių, prieš 8 metus į tranšėjas keliavo nenupeštos, tikriausiai nuo paukščių gripo nugaišusios ar profilaktiškai papjautos vokiečių, rumunų, britų žąsys, dabar užkasamos, matyt, afrikiniu maru, kuris žmonėms nepavojingas, sirgusios ar tik šiaip liūdnos lietuviškos kiaulės. Kas yra daugelio Lietuvos ūkininkų specializaciją priverstinai per metus pakeitęs afrikinis kiaulių maras (AKM) – veterinarinė ar politinė, socialinė, ekonominė problema, dėl kurios ES kiaulienos rinkoje sumažės konkurencijos?
– Nematau jokių kėslų, tik grėsmę visai Europos Sąjungai. Rusija ir Baltarusija – vientisa maro zona. Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija jau apimtos AKM. Užkratas plinta taip pat, kai slinko frontas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – iš Rytų į Vakarus. Afrikinis kiaulių maras dabar yra nelaimė Lietuvos žemės ūkiui. Bet Danijai, kuri augina 20 mln. kiaulių, maras būtų nacionalinė katastrofa. Šernai, klajojantys nedideliais (apie 4 km) atstumais, po visą Europos Sąjungą ligos negalėtų paskleisti. Ištyrę kelias Baltarusijoje pagamintas dešras, mūsų veterinarai aptiko afrikinį kiaulių marą sukeliantį virusą. O kiek apkrėstos baltarusiškos mėsos muitininkai ir maisto saugos specialistai nepastebėjo, praleido?.. Vilkiko vairuotojas, nežinodamas, kad apsirūpino kelionei baltarusiška dešra su AKM įdaru, per dvi dienas pasiektų Prancūziją ir, išmetęs savo pietų likučius kur nors Strasbūro apylinkėse, nesunkiai išplatintų afrikinį kiaulių marą Vakarų Europoje. Teks užmiršti kiaulienos skonį. Tikriausiai taip atsitiks… Dabar turime daryti viską, kad AKM epidemijos pasekmės būtų kuo švelnesnės. Ypač smulkiesiems kiaulių augintojams.
– Poryt į 3,4528 karto suplonėjusias lietuvių pinigines vietoj litų suguls eurai. Buvote įsitikinęs, kad bendrą ES valiutą Lietuvoje nuo 2015-ųjų įsivesti per anksti. Kokia Jūsų nuomonė dabar?
– Mano verslui euras bus naudingas. Bet daugelio paprastų lietuvių gyvenimą jis pablogins. Bent jau iš pradžių. Kiekviena namų šeimininkė iš savo praktinės patirties gali paprieštarauti premjerui Algirdui Butkevičiui, raminančiam, kad kainos nekils. Bet kokia pinigų reforma sunkiausiai gula ant silpniausių visuomenės narių pečių. Euro zonos krizė, Kremliaus paskelbtas maisto produktų importo embargas, karas Pietryčių Ukrainoje. Blogas laikas įsivesti bendrąją ES valiutą. Euro zona mūsų laukia išskėstomis rankomis: Lietuvos ekonomika nesužlugdyta, todėl galėsime pasidalyti su kitomis pavežančiomis ES šalimis bankrutavusių ar finansiškai išsekusių Pietų Europos šalių gelbėjimo našta. Tačiau dabar, kai visi eurui įvesti būtini teisės aktai jau seniai patvirtinti, o iki naujojo Lietuvos finansinės sistemos raidos laikotarpio belieka 48 valandos, nenorėčiau pigia europriešiška retorika krautis politinio kapitalo kaip kai kurie mūsų valstybės veikėjai.
– Gegužės 25 d. Jūsų vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimėjo daug balsų per Europos Parlamento rinkimus. Buvote pirmasis partijos sąraše. Ar nesigailite, kad savo pavaduotojui B. Ropei perleidote europarlamentaro mandatą? Juk daugeliui Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų šis pažymėjimas – saldžiausių gyvenimo svajonių įsikūnijimas.
– Lietuvoje esu reikalingesnis. Neabejoju, kad B. Ropė Europos Parlamente dirbs ne blogiau nei galėčiau aš. Nė vienas iš mudviejų politinių postų nesirenkame pagal tai, kuris pelningesnis. B. Ropė, kaip ir aš, nesiekia praturtėti iš politikos. Už europarlamentaro padėjėjams samdyti skirtas lėšas jis jau įsteigė savo biurų tinklą visoje Lietuvoje. Įdomu, kodėl kiti dabartiniai ir ankstesnieji 35 europarlamentarai to nedarė… Džiaugiuosi, kad Bronis išvažiavo į Briuselį ir Strasbūrą. Jis tikrai nenuvils už mus balsavusių žmonių. Dėkingas rinkėjams ir aš, nes pirmiausia visuomenė pasitikėjo manimi, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų sąrašo vedliu.
– Pagal įprastą kalėdinių, naujamečių pašnekesių tradiciją reikėtų paprašyti Jūsų pabaigai palinkėti skaitytojams ateinančiais 2015-aisiais metais ko nors taikaus, ramaus. Tačiau dabar netgi santūriausi ES, JAV politikai, diplomatai kalba apie kone „nulemtą” Rusijos karą su Vakarais dėl Ukrainos. Kaip vertinate ligšiolinę ES, Lietuvos Rytų politiką, prezidentės Dalios Grybauskaitės griežtas, atviras pastabas apie Vladimiro Putino režimą? Ar Jums irgi atrodo, kad 2014-ieji buvo paskutiniai NATO ir Rusijos „šaltosios taikos“ metai? O gal, anot seno sovietinio anekdoto, Kremlius karo nepradės, bet taip įnirtingai kovos dėl taikos, kad iš pasaulio, ypač iš Rusijos „artimojo užsienio“, nieko neliks?..
– JAV, ES sankcijos Rusijai turėjo būti dar stipresnės ir labai staigios. Bet Vašingtonas ir Briuselis padarė klaidą – bandė tarpiniais sprendimais įveikti Maskvą. Poveikį pamatėme tik po beveik pusės metų.
– Manote, kad Putinui, tai yra katinui, uodegą reikėjo nukirsti iškart, užuot kapojus gabalais?..
– Rusijos ekonomika kenčia nuo Vakarų sankcijų. Šios šalies ūkio nuosmukis neišvengiamai atsilieps Lietuvai. Ir Europai. Visam pasauliui. Niekas neturėtų linkėti, kad Rusija bankrutuotų ir nugrimztų į politinę suirutę.
Gal NATO šalių aukščiausiojo lygio susitikimuose buvo neviešai susitarta, kad Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pavadins Rusiją teroristine valstybe. Nesinori galvoti, kad D. Grybauskaitės žodžiai kitiems NATO komandos nariams buvo netikėti. O jeigu mūsų prezidentė vis dėlto nutarė nesilaikyti komandinio žaidimo taisyklių, matyt, buvo labai stipriai supykusi ir įsižeidusi, kad Rusijos politikai, rusų žiniasklaida nuolat primena ir sutirština kai kuriuos D. Grybauskaitės gyvenimo faktus. Lietuvos politikai negaili išraiškingų epitetų Rusijai. Įdomu, kur buvo išgaravusi mūsų derybininkų gražbylystė ir dingęs charakterio tvirtumas, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, o Briuselis primetė nesibaigiantį pereinamąjį laikotarpį Baltijos šalių ūkininkų gaunamoms tiesioginėms išmokoms sulyginti bent jau su ES vidurkiu?..
Nemanau, kad kils karas. Pasaulis pasikeitęs. Nebe 1939-1940 metai. Rusijos valdžia galbūt išprotėjo, rusų tauta – tikrai ne. Blogiausia dabar būtų į viską numoti ranka, nieko nekurti, niekam nepadėti, neveiklumą bandant pateisinti, kad neverta stengtis, vis tiek rytoj karas…
Nebijokime. Tikėkime ir dirbkime. Tvarkykime savo namus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.