Savanorių entuziazmo prieš šimtą metų nepakako

Tarpukario Lietuvos karių priesaika.

Lietuvos visuomenė jau apsiprato, kad mūsų kariuomenė nuo 2015 m. vėl sudaroma iš privalomosios pradinės karo tarnybos karių, baigėsi anekdotai apie kariuomenės naujokų atrankos loteriją ir „šauktinius verktinius“. Vis dėlto daugelis tebemano, kad 1919 m. Lietuvą pasiaukojamai gynė vien idealistai savanoriai. Tačiau į premjero Mykolo Sleževičiaus kvietimą kautis dėl tėvynės atsiliepė tris kartus mažiau vyrų negu tuometėje Estijoje, o pagrindinė tarpukario Lietuvos kariuomenės jėga ir mobilizacinis rezervas buvo būtinosios tarnybos kariai. Pirmieji pašaukti į ginkluotąsias pajėgas lygiai prieš 99 metus.

Gerus batus turintys šauktiniai
Lietuvą kaip skėriams užpuolus raudonarmiečiams, Vokietijos kareiviams dažniau plėšikaujant Lietuvos kaimuose negu duodant atkirtį bolševikams, lenkų legionams besiruošiant atkurti „didžiąją Lenkiją“ ir įtempti į ją Lietuvą, iš vokiečių dezertyrų ir carinės Rusijos armijos likučių sudarytiems avantiūristų būriams siautėjant mūsų valstybės šiaurės rytuose, pritrūkus savanorių kuriamai kariuomenei, 1919 m. vasario 10 d. mūsų Vyriausybė patvirtino Kariuomenės šaukiamąsias instrukcijas.
Kovo 15 d. nuspręsta pašaukti 1897–1898 m. gimusius, gerus batus turinčius, sveikus etninių lietuviškų žemių vyrus atlikti būtinąją karo tarnybą (pasak kitų šaltinių, kovo 5 d., matyt, toks nesutapimas atsirado dėl tuo metu dar nuo carinių laikų Lietuvoje tebegaliojusio rytietiško Julijaus kalendoriaus).
Naujokai pašaukti etapais atsižvelgiant į pokyčius Nepriklausomybės kovų frontuose. Pirmieji mobilizuoti Pietų Lietuvos vyrai – naujokai iš Marijampolės, Alytaus ir Seinų – buvo paskirti į pradėtą formuoti 1-ąjį pėstininkų pulką, o šiek tiek vėliau pašaukti Vilkaviškio, Naumiesčio ir Šakių gyventojai sudarė 2-ojo pėstininkų pulko branduolį. Iki 1919 m. rugsėjo 26 d. į Lietuvos kariuomenę stojo tarnauti 6 849 vyrai.

Atsakomybė gulė ant lietuvių pečių
Vyriausybė paskelbė pagal Rusijos imperijos karo teisę parengtus Laikinuosius naujokų šaukimo įstatus, kurie įsigaliojo 1919 m. spalio 1 dieną.Visoje Lietuvoje buvo pašaukti 1896 m., 1899 m. ir 1900 m. gimę vyrai. Antrąkart Lietuvos kariuomenė naujokais papildyta nuo 1919 m. spalio 15 d. iki 1920 m. rugpjūčio 29 d., kai Lietuvoje jau nebeliko „sąjungininkų“ vokiečių ir atsakomybė dėl krašto apsaugos gulė vien ant lietuvių pečių. Per šį laikotarpį iš pašauktų 33 649 vyrų kariuomenei tiko 13 536.
Per laikiną atokvėpį fronte 1920 m. rugpjūčio 13 d. Steigiamasis Seimas patvirtino Naujokų įstatymą.Tą pačią dieną Lietuvos piliečiai, gimę 1894 m., 1895 m. ir 1901 m., gavo šaukimus į kariuomenę. Iš 7 583 pateko vos 1 822. 1921–1923 m. į kariuomenę naujokai buvo šaukiami po vieną kartą. Nuo 1929 m. privalomoji karo tarnyba truko 18 mėnesių.

Ūkininkai kavaleristai
Anot karo istoriko Mindaugo Sereičiko, apskričių komendantai nuspręsdavo, į kokius dalinius paskirti ką tik iškeptus kareivius. Būdavo atsižvelgiama į jų sveikatą, ūgį, kilmės vietą, veiklą iki tarnybos ir ypač į išsilavinimą. 1924 m. Krašto apsaugos ministerija komendantūroms rašė, kad į kavalerijos dalinius reikia skirti ūkininkų vaikus, ne žemesnius nei 168 cm ūgio, ilgomis kojomis, sveriančius ne daugiau kaip 76 kg, o neraštingų naujokų, paskirtų į kavalerijos dalinius, negali būti daugiau nei 40 proc.
Neseniai pašaukti naujokai trumpam būdavo išleidžiami į namus pasiruošti tarnybai. Būsimasis karys turėjo pasirūpinti tarnybai reikalingais daiktais ir juos susidėti į paties susikaltą naujoko dėžutę.
Į tarnybos vietą atvykęs naujokas gaudavo uniformą ir tarnybos dokumentus – Kareivio užrašų knygelę, kurioje nurodyti visi kario daiktai, asmeninio ginklo numeris, atlyginimai, ir Šaudymo knygelę. Šiuos dokumentus šauktinis turėdavo iki tarnybos pabaigos.

Kryželiais pasirašinėję naujokai
Atsižvelgiant į šauktinių išprusimą, dalinyje jie buvo suskirstomi į dvi grupes: pirmoji – raštingi, turintys ne mažesnį nei 4 gimnazijos klasių išsilavinimą, antroji – pusiau raštingi ar beraščiai. Pirmieji buvo skiriami į mokomąsias kuopas ar komandas (į kavalerijos eskadronus arba artilerijos bateriją).
Kryželiais pasirašinėję naujokai baigdavo jaunojo kareivio kursus, išmokdavo rikiuotės pratimų, vidaus, lauko tarnybų taisyklių, drausmės statutų, susipažindavo su ginklais – šautuvais, karabinais, kulkosvaidžiais ir pabūklais. Pasak Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Mikučio, „kareiviai tradiciškai visą 18 mėnesių tarnybą skirstė į tris dalis: tarnaujantys pirmuosius šešis mėnesius vadinosi „šlapukais“, kitus 6 mėnesius – „gaisriukais“ ir paskutinįjį pusmetį – „senais kareiviais“. Buvo sugalvota net tokia komanda: „seniai kareiviai deši“ (dešinėn ir žygiuoja namo), „gaisras šeši“ (liko tarnauti 6 mėnesiai) ir „šlapukai į kareivines bėgte marš“ (dar toli iki namų)“.

Apdovanoti kišeniniais laikrodžiais
Pasižymėję šauktiniai buvo įvairiai skatinami: apdovanojami kišeniniais laikrodžiais, pakeliami į grandinius ir išgirsdavo pulko vado padėką. Dažno kareivio laukiamas paskatinimas buvo ilgesnės atostogos ar galimybė išvengti vidaus tarnybos.
Kiekvienas šauktinis, priklausomai nuo jo laipsnio, smulkioms išlaidoms gaudavo mėnesinį atlyginimą: 1926 m. eilinis – 5 Lt, grandinis – 5,40 Lt, jaunesnysis puskarininkis – 6,30 Lt, vyresnysis puskarininkis – 7,50 Lt, o viršila – 10,50 Lt.
Pasibaigus 18 mėn. privalomajai karo tarnybai šauktinius išleisdavo į atsargą (iš pradžių dvejų metų atostogų). Atsargos karių parengtis būdavo atnaujinama ir sustiprinama nuolatiniais pakartotiniais mokymais.
Neretam naujokui tarnyba Lietuvos kariuomenėje buvo galimybė išmokti rašyti ir skaityti. 1920 m. pavasarį kiekviename dalinyje buvo įkurtos švietimo komisijos, o didesniuose junginiuose – ir knygynėliai. 1922–1926 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo 38 proc. beraščių ir mažaraščių. Siekiant išlavinti kareivius parengta 4 mėnesių pradžios mokyklos programa ir išleisti reikalingi vadovėliai.

Baigdavo arklių kaustymo kursus
Tarpukario kariuomenės šauktiniai ne vien įgydavo būtinų karinių įgūdžių. Daugeliui kariuomenėje praleisti mėnesiai suteikdavo civiliniame gyvenime praversdavusių žinių. Dalis šauktinių, baigę arklių kaustymo kursus, grįžę po tarnybos galėjo verstis šiuo amatu. Kariuomenei rekomendavus atitarnavę puskarininkiai būdavo paskiriami į viešąją ar pasienio policiją, girininkijas, miestų savivaldybes.
Ir tarpukariu buvo galima atlikti alternatyvią karo prievolę. Išsilavinę, sportiški, pažangūs šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, baigę mažiausiai 6 gimnazijos klases (nuo 1928 m. – 8 gimnazijos klases), nuo 1926 m. sausio mėnesio buvo priimami į Karo mokyklos aspirantų (jaunesniųjų karininkų) kursus. Juos ypač mėgo studentai. Prezidento Antano Smetonos sūnus Julius Rimgaudas Smetona 1937 m. rugsėjo 15 d. taip pat baigė aspirantų kursus, jam buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Alternatyva žemdirbiams
Nuo 1934 m. ir ūkininkai galėjo atlikti alternatyvią karo tarnybą – 1934 m. gegužės 1 d. atsirado Teritorinių dragūnų įstatymas. Vadovaujantis juo, į teritorinių dragūnų tarnybą buvo priimami vyrai, privalantys atlikti karo prievolę, tinkami tarnauti kavalerijoje, per metus pajėgiantys sukrapštyti nustatytus žemės mokesčius ir galintys išlaikyti žirgą. Apskrities komendantui prisistatęs būsimasis teritorinis dragūnas būdavo išsiunčiamas į vieną iš trijų Lietuvos kariuomenės kavalerijos pulkų, mokydavosi trumpiau,
7 mėnesius, kai šauktiniai tarnaudavo 18 mėnesių, ir po iškilmingos priesaikos netgi būdavo išleidžiamas atostogų, užsiregistruodavo artimiausioje komendantūroje ir grįždavo į namus. Kasmet dragūnai mėnesį (rugsėjį–spalį) praleisdavo pratybų poligonuose. Į namus teritorinis dragūnas jodavo jam priskirtu žirgu, užsimetęs ant ristūno nugaros pakinktus, atsarginį balną, kardą ir uniformą. Po dešimties tarnybos metų žirgas, balnas ir pakinktai būtų likę teritoriniam dragūnui, o šaltasis ginklas grąžinamas į dalinį. Teritorinių dragūnų tarnyba, palyginti su aspirantais, buvo ne tokia populiari.

Piliečiai vėl tarnauja tėvynei
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įsteigus Krašto apsaugos departamentą, karo prievolė vėl tapo šalies piliečių pareiga savo tėvynei. 1990 m. liepos mėnesį patvirtintas Laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas. Bet Lietuvos širdį – parlamentą – iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje saugojo savanoriai. Šauktiniais kariuomenė pradėta papildyti 1991 m. rudenį, kai pasaulis pripažino mūsų šalį, nors dar dvejus metus Lietuvos žemę trypė rusų kareiviai. Nuo 1996 m. į privalomąją pradinę karo tarnybą buvo šaukiami 19–26 metų jaunuoliai. Tarnyba truko 12 mėnesių.
Kalbama apie visuotinę prievolę
2008 m. rugsėjo 15 d. tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas įsakė nebešaukti naujokų į kariuomenę, nusprendė, kad reikia kurti profesionalų ginkluotąsias pajėgas, kaip pageidavo Seimo socdemai ir liberalai, nors tuo metu, rugpjūtį, buvo ką tik baigęsis Rusijos penkių dienų karas su Gruzija, rusai atplėšė didelius Gruzijos gabalus, o neprognozuojamo Rusijos faktiškojo valdovo Vladimiro Putino troškimas viešpatauti posovietinėje erdvėje privertė NATO šalis ginkluotis.
2015 m. vasario 24 d., Ukrainos rytuose verdant Rusijos samdinių mūšiams su ukrainiečių kariais, masiškai žūstant civiliams, Lietuvos valstybės gynimo taryba nutarė sugrąžinti pradinę privalomąją karo tarnybą, Vyriausybė sutiko, Seimas pritarė. Nuo to laiko devyniems mėnesiams į kariuomenę pasirinktinai šaukiami 19–26 metų vyrai. Vis garsiau kalbama apie vaikinų ir merginų visuotinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas