Savikaina turi nusileisti kainai

- Ūkininkauti sugebame, o ekonomikos, prekybos verslo teks mokytis dirbant, - sutaria Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius dr. Edvardas Gedgaudas ir Šilalės r. ūkininkas Tomas Raudonius.

PIENINĖS GALVIJININKYSTĖS ABC

Europos Sąjungos agrarinės ekonomikos ekspertai prognozuoja, jog ateinantį dešimtmetį pieno gamyba Bendrijoje didės 12 mln. t (ES-15 – senosiose šalyse padidės 10 mln. t, ES-13 – 2   mln. t.) Gamyba ypač augs ES šalyse, kuriose mažesnės pieno gamybos sąnaudos: Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Lenkijoje. Kaip žaliavos kainoje „sutalpinti“ ir gamybos kaštus, ir šiokį tokį pelną? Ar taip atsitiks Lietuvoje, kai rinka išbalansuota, o verslo strategiją, pasak šalies pieno gamintojų asociacijos vadovų, kuruoja pieno supirkėjai, perdirbėjai ir prekybininkai? - Rinka mums siūlo galimybę patiems valdyti pieno žaliavos srautus, - asociacijos vadovams oponuoja žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė. Jos teigimu, kaimyninėje Lenkijoje 70 proc. pieno gamintojų yra susikooperavę, valdo pieno perdirbimo įmones, todėl tokių pieno supirkimo kainų pokyčių kaip Lietuvoje jie nepatiria. Būtent Lenkijoje iki 2024 m. numatomas 0,8 proc. metinis pieno gamybos didėjimas, o pasaulyje pieno paklausa kasmet augs po 2,1 proc.

Kooperacija ir rinkos žaidimai Pasak J. Dovydėnienės, Lietuvoje įregistruota apie 700 kooperatyvų, veikiančių šiek tiek mažiau, o susijusių su žemės ūkio verslu – apie 300. Pieno gamyba, jo surinkimu verčiasi 41 kooperatyvas. - Didžiausias kooperacijos rūpestis – lyderių stoka, - pastebi J. Dovydėnienė. Be to, destrukcinės veiklos ėmėsi pieno perdirbimo įmonių savininkai: kooperatyvams už pieno žaliavą moka mažesnę kainą, nei pavieniams ūkininkams. Unikalu Lietuvoje ir tai, kad pieno kaina nustatoma ne pagal kokybę, o pagal kiekį. Neištvėrę tokių rinkos „žaidimų“ į kooperatyvą „Pieno puta“ susibūrę ūkininkai prieš kurį laiką įsigijo Bagaslaviškio (Širvintų r.) pieninę. Kaip teigė kooperatyvo vadovė, per dieną iš 1022 smulkių ūkių surenkama apie 100 t pieno žaliavos, 20 proc. to kiekio perdirbama. Rinkai tiekiami paklausūs pieno produktai. - Gebėjimas parduoti perdirbtą pieną ūkininkui atneša daugiau pajamų, - kalba Šilalės r. ūkininkas ir verslininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) tarybos narys Tomas Raudonius, - būtent tuo skiriamės nuo olandų. Jų pieno gamybos kaštai didesni, tačiau pačių valdomas pieno perdirbimo ir mažmeninės prekybos verslas suteikia erdvę plėsti gamybą, tiekti konkurencingą produkciją. Pasak T. Raudoniaus, pagal pieno gamybos kaštus lietuviai pralenkę olandų ūkininkus. Pastariesiems žemės kaina šešis kartus brangesnė, darbo užmokestis – keturis kartus didesnis. Dėl šios priežasties ES rinkoje lietuviai turi aiškią persvarą. T. Raudonius akylai stebi pasaulio ir Lietuvos pieno sektoriaus pokyčius, analizuoja rinkos tendencijas. Pasaulyje didėja pieno poreikis, daugėja jo gamybos ūkių, galvijų bandos stambėja. Naujosios Zelandijos kooperatyvas „Fonterra“ Rokiškyje su vietos bendrove 2013 m. pastatė pieno išrūgų perdirbimo cechą. Pieno žaliavos pritrūko pasaulio pienininkystės baseinu laikomai Naujajai Zelandijai. Kas laukia mūsų šalies pieno ūkių? T. Raudonio teigimu, Lietuvoje pramoninius ūkius kankina mažos, gamybos kaštų nepadengiančios pieno supirkimo kainos. Kaip ilgai jie dirbs nuostolingai? Pasak T. Raudoniaus, nedideli šeimos pieno ūkiai, kuriuose verslas vadinamas gyvenimo būdu, turi galimybę išlikti, nes mažą kainą amortizuos nedideli gamybos kaštai. Tačiau tokiame ūkyje neįsivaizduojama pažanga, investicijos, ir vargu ar jaunimas tikrai perims tėvų verslą.

- Kooperacija paliudija žemdirbių brandos laipsnį, - sako žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė ir Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Sigitas Dimaitis.

Kaip mažinti gamybos kaštus? - Išlikti turėtų didesni pieno ūkiai, turintys kontroliuojamo produktyvumo ir geros genetikos galvijų bandas, - teigia LGVA tarybos narys T. Raudonius. Per dešimt metų ūkininkas savo pavyzdžiu įrodė, jog verslo sėkmė – paties šeimininko rankose. T. Raudonius su tėvu 2005 m. savo ūkyje turėjo 200 melžiamų karvių bandą, kasdien supirkėjams parduodavo po 2,5 t pieno. Pastaruoju metu Raudonių ūkyje yra 220 karvių, kasdien parduodama po 6 t pieno. Kas lėmė tokius įspūdingus produktyvumo pokyčius? - Svarbiausia – galvijų genetika, - įsitikinęs T. Raudonius, nors prisipažįsta, jog lemtinga verslui yra vadyba, o pieno bandos produktyvumui – ir pašarai. Su šalies kontroliuojamo produktyvumo pieno ūkių šeimininkais, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos nariais T. Raudonius pasidalijo įžvalgomis apie savo ūkio „tris dramblius“: bandos valdymą, šėrimą ir genetiką. Pastaruoju metu vidutinis vienos karvės produktyvumas – 10200 kg pieno (4,44 proc. riebalų ir 3,24 proc. baltymų) per laktaciją. Karvių sėklinimo koeficientas – 2,3. Vidutinis laktacijų skaičius – 2,9. Pirmosios laktacijos karvių produktyvumas – 9600 kg. Kasmet išbrokuojama vidutiniškai 21 proc. bandos karvių. Pagrindinės priežastys – neapsivaisinimas (28 proc.), tešmens ligos (19 proc.), mažas produktyvumas (12 proc.), galvijo medžiagų apykaitos sutrikimai (11 proc.). Pasak T. Raudonio, galvijų produktyvumui (ir sveikatingumui) lemiamą įtaką daro genetika. Pavyzdžiui, ūkio karvės buvo sėklinamos dviejų genominių bulių (Var Calano ir Jobess) sperma. Pirmojo buliaus dukterys produktyvios buvo 2,31 laktacijos, vidutiniškai duodavo 9708 kg pieno (746 kg perskaičiuotų riebalų ir baltymų), per visas laktacijas atseikėjo 22463 kg pieno (1727 kg riebalų ir baltymų). Buliaus Jobess dukterys produktyvios buvo 2,23 laktacijos, vidutiniškai duodavo 11872 kg pieno (perskaičiuotų riebalų ir baltymų – 913 kg), per visas laktacijas – 26444 kg pieno, 2034 kg perskaičiuotų riebalų ir baltymų. - Investicijos į genetiką sudaro vieną procentą gamybos kaštų, tačiau grąža ir nauda akivaizdi, - pastebi ūkininkas T. Raudonius. Kitas labai svarbus karvių bandos produktyvumo šaltinis – visaverčiai pašarai bei mineraliniai priedai, racionų sudarymas. Pavyzdžiui, patiems pasigaminti ūkyje kukurūzų silosą atsieina beveik 20 proc. pigiau, nei tą paslaugą pirkti. Kiek kokių mineralinių medžiagų skirti karvei skirtingais jos gyvenimo periodais – tokias rekomendacijas pateikia mokslininkai, šalies ir užsienio konsultantai. Būtent dėl to neišvengiamai reikalinga bandos valdymo programa, gyvulių produktyvumo kontrolė ir kt.

Savikaina ir kaina neturėtų pyktis - Pieno ūkis turi veikti kaip įmonė, - tvirtina T. Raudonius. Šiandien Raudonių ūkyje pieno kilogramo gamybos savikaina siekia apie 23 euro centus. Ūkio ekonomikos pažangai tarnauja diversifikuota gamyba. Po vienu Raudonių (tėvo ir sūnaus) sodybos stogu – ir pieno ferma, ir pašarų gamybos bendrovė, aprūpinanti ne tik pačių ūkį. Įsteigtoje įmonėje verčiamasi pašarų gamyba, prekyba, logistika, siūlomos agrarinės paslaugos.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.