Šeimoje įgyta kantrybė padeda ministrei vairuoti žemės ūkį

„Tai mano uostas“, – sako žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, kviesdama į namus Kėdainiuose. Ramybė, supratimas, saugumas, pasitikėjimas – viską randa čia, vos 130 kilometrų nuo sostinės. Deja, grįžta tik savaitgaliais ir tai ne kiekvieną. Neįmantrus, bet su meile prižiūrimas namas, prieš kurį – it storavilnis kilimas veja, spalvomis sprogsta gėlynai, veši vaismedžių sodas, kelios daržo lysvės.  „Namai, aplinka – Regimanto rūpestis, aš tam negaliu skirti daug laiko, nors norėčiau… Neprarandu vilties užveisti alpina­riumą“, – dalijasi planais namų šeimininkė ir kviečia įsitaisyti toliau nuo smalsuolių akių, verandoje už namo. – Labai mėgstu čia leisti laiką, dažnai sėdime su vyru, vaikais. Savaitgalio rytais čia su kaimynais geriame kavą – šios tradicijos neatsisakau tapusi ministre.“ Prie žmonos prisėda ir Regimantas Baltraitis: „Kiek prisimenu, mūsų namuose žurnalistai dar nesilankė…“

„Tėčiui neatsakiau ir dabar nesigailiu“

Pernai liepos 17-ąją Jums buvo patikėtas žemės ūkio ministrės portfelis. Ar kada nors pagalvojote apie tokį gyvenimo posūkį?
Virginija. Kad tapsiu ministre, nei tikėjau, nei iš anksto planavau. Užimti šį postą pasiūlė partija. Iš prigimties esu ryžtinga ir be galo smalsi, įsigilinusi į darbą visada pajuntu azartą. Kaip tik todėl pasiūlymo neatsisakiau – tai aukštesnis lygis, gilesnis savęs pažinimas, be to, man įdomesnis ne politinis, o administracinis darbas. Į Kėdainių rajono savivaldybę atėjau dirbti paprasta ekonomiste, septyniolika metų kilau karjeros laipteliais. Buvau Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktore, po penkerių metų išrinkta miesto mere, vėliau išėjau dirbti į Seimą.
Regimantas (juokiasi). Logiškai vyriškai pagalvojus, jei ne aš, tai ir dabar gyventum kaime, geriausiu atveju būtum ūkininkė.
Virginija. Ekonomiste tapau tėvuko prašoma, jis buvo zootechnikas: „Matematika, chemija, geografija… – keturi vaikai ir nė vienas nieko bendro neturės su žemės ūkiu?!“ O aš galvojau apie istoriją, vokiečių kalbą ir pedagogiką. Tai nebuvo viso gyvenimo svajonė, tiesiog šie dalykai mane domino. Bet tėčiui neatsakiau ir dabar nesigailiu. Iš jo paveldėjau ir energingumą, iniciatyvumą, tiesa, šios savybės atsiskleidė kiek vėliau.

Politikės karjera, išaugusi atsakomybė reikalauja ir didesnio atsidavimo, pasiaukojimo savo darbui. O šeima? Ką teko paaukoti, kaip pasikeitė gyvenimas tapus Seimo nare, vėliau – ministre?
Virginija. Nepaprastai trūksta laiko, sąžinė nuolat priekaištauja, kad negaliu daugiau laiko skirti šeimai, namams. Visų labai pasiilgstu. Kai dirbau Seime, darbo grafikas buvo kur kas lankstesnis, daugelį darbų, renginių, susitikimų su žmonėmis galėjau suplanuoti taip, kad ilgiau pabūčiau Kėdainiuose su vyru, pasimatyčiau su vaikais. Ministrės pareigos siejasi su didesniais įsipareigojimais: dažnai savaitgaliui sugrįžusi namo turiu dalyvauti keliuose renginiuose. Kai dirbau Seime, vyras vis klausdavo: „Ar tau būtina visur lakstyti?“ Galiu ir nelakstyti, tačiau dirbti bet kaip, atsainiai, neatsakingai nemoku ir nenoriu. Naujas darbas man labai patinka, jaučiu didelį malonumą. Kodėl? Pirma, įdomi ir prasminga veikla, antra – atsakomybė, galimybė priimti sprendimus, trečia – kaip žmogus ir kaip specialistė nuolat galiu tobulėti, toks yra mano gyvenimo supratimas.
Regimantas. Turiu tvirtą nuomonę: politikėmis gali būti tik brandaus amžiaus moterys, kurių vaikai baigė mokslus, gyvena savo gyvenimą, o jaunos turi rūpintis vaikais, vyru, namais. Kokia politika, kokia karjera?! Ar kas nors gali būti svarbiau už šeimą? Mamos niekas negali pakeisti, o politika ir vaikai – sunkiai suderinami dalykai: darbo diena nenormuota, tenka aukoti savaitgalius, galva užimta kitais dalykais. Nuo tokių moterų ambicijų nukenčia vaikai. Akivaizdus pavyzdys – mūsų šeima. Dabar jie jau užaugę, rūpintis nereikia. O kai Virginija tapo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktore, jie buvo paaugliai, reikėjo ypatingo dėmesio, todėl auklėjant atsirado nemažai spragų: aš buvau „griežtasis tėtis“, o ji – „geroji mama“. Savo gerumu Virginija bandė dengti dėmesio ir vaikams skiriamo laiko stoką, o mūsų paaugliai tuo labai išmaniai manipuliavo.
Virginija. Laimė, nugalėjo ir vaikų, ir mūsų sveikas protas – jie nenuėjo klystkeliais. Matyt, auklėdami nepridarėme daug klaidų, nes ir Mantas, ir Indrė su sūnumi Mikalojumi į Kėdainius grįžta labai tankiai, beveik kiekvieną savaitgalį. Indrei – 33-eji, ji dirba Švietimo mainų paramos fonde, Mantas – trejais metais jaunesnis, iš profesijos – energetikas, dirba privačioje įmonėje vadybininku. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, mes nesikišame, neaiškiname, kas yra geriau ar blogiau. Džiaugiuosi močiutės pareigomis: nenoriu daryti klaidų, kokių pasitaikė auginant vaikus, tad kiek įmanoma daugiau laiko leidžiu su trimečiu anūku, noriu būti jo gyvenimo dalimi, mes kartu skaitome knygutes, žaidžiame.
Regimantas (juokiasi). Jei prieš dvidešimt metų būtume gyvenę taip, kaip dabar, nekentėčiau – išsiskirčiau! O dabar… Aptingau, pripratau.

„Naujus bruožus subrandino santuoka“

Jūsų vyro nuomonė politikių atžvilgiu dar palyginti švelni, daug stipriosios lyties atstovų mano, kad politika – apskritai ne moterų reikalas…
Virginija. Žinoma, politikėms koją kiša lig šiol gyvuojantis stereotipas, kad tai vyriška profesija. Toks požiūris apsunkina moterų veiklą politikoje. Tačiau pagal savo gebėjimus, kompetenciją vyrai ir moterys yra lygiaverčiai. Tiesa, su geležine vyrų logika sunku ginčytis, bet vis dėlto moteris, būdama jautresnė, ne tokia kategoriška, tiesmukiška, ne paslaptis, didesnės intuicijos, dažnai pasiekia daugiau negu konkretus ir griežtas vyras. Man niekada neteko patirti jokių sunkumų dėl lyties, nejutau, kad menkintų ar žemintų.
Mano nuomonė buvo svarbi tiek dirbant savivaldybėje, tiek Seime, o kad kompetencijos nestokoju, įrodo ministrės postas.

Kokie charakterio bruožai Jums padėjo gyvenime, gal atsiskleidė naujų?
Virginija. Tėvai įskiepijo sąžiningą požiūrį į darbą ir pagarbą žmogui, kad ir kas jis būtų, kokias pareigas eitų. Iš jų perėmiau ir meilės jausmą, pagarbą tėvynei: dirbti taip, kad gyventi savoje šalyje būtų visiems geriau ir gražiau. Taip elgiausi visada, nes iš prigimties esu atkakli, užsispyrusi, kantriai siekiu tikslo. Pagal Zodiako ženklą esu Žuvys: idealistė, ne pragmatikė, reikia ramybės, ypač vidinės, tačiau ir be veiklos ilgai būti negaliu. Naujus charakterio bruožus subrandino santuoka – įgijau pakantumo. Anksčiau labai greitai užsidegdavau, o dabar išmokau save sustabdyti, nusiraminti, nemalonų pokalbį atidėti rytdienai. Kai aistros išblėsta, viskas atrodo kitaip, o įsikarščiavęs žmogus gali daug nemalonaus prišnekėti. Įdomu, kad ši patirtis labai praverčia ir darbe.
Regimantas. Kai prieš 33-ejus metus susituokėme, maniau, kad žmona visada bus tokia pati tyli, rami. Bet mūsų šeima – klasikinis pavyzdys: „Moteris galvoja, kad vyras pasikeis, o vyras – kad moteris liks tokia pati.“ Pakeisti savąją praradau viltį.
Virginija. Sako, kad žmonės sendami tampa blogesni, priekabesni. Regimantas atvirkščiai – tik gerėja, jaunesnis buvo kategoriškesnis.

„Niekada nebuvome saldi pora“

Pasiklausius tampa aišku, kad judviejų gyvenimas nebuvo paprastas…
Virginija. Baigusi Žemės ūkio akademiją gavau paskyrimą dirbti Radviliškio rajone, Šušvės kolūkyje. Ten gyveno ir Regimanto tėvai.
Regimantas. Nors tada jau gyvenau ir dirbau Kėdainiuose, kalbos apie jauną, dailią specialistę labai greitai pasklido, na, ir susigundžiau – po metų susituokėme.
Virginija. Niekada nebuvome saldi pora. Buitinius klausimus greitai spręsdavome, bet man perėjus dirbti į savivaldybę atsirado nesutarimų dėl darbo. Nepasitarusi su Regimantu nutariau eiti administracijos direktorės pa­reigas – jis dėl šio sprendimo su manimi pusę metų nekalbėjo… Prieš priimdama siūlymą dirbti Seime tokios klaidos nekartojau: abu pasitarėme ir nusprendėme, kad vaikai jau užauginti, o atstumas iki Vilniaus, kai kiti išvažiuoja pusmečiui ir ilgiau dirbti į užsienį, mums jau nieko nereiškia.
Regimantas (vėl juokiasi). Dabar, kai tapai ministre ir namuose pasirodai netankiai, galime ilgai vienas su kitu nekalbėti… Abu turime stiprius charakterius, mėgstame išsiaiškinti, pasiginčyti dėl savo nuomonės. Kas šeimos galva, o kas kaklas? Manau, esame dvigalvis slibinas!
Virginija. Darniai šeimai būtina tolerancija, supratimas, palaikymas, gebėjimas išgirsti šalia esantį žmogų. Dabar tarp mūsų viskas gerai, nors neslėpsiu, anksčiau situacija šeimoje buvo įtempta. Esu tos nuomonės, kad šalia gyvenimo kartu yra ir gyvenimas atskirai – asmeninis, jo atsisakyti dėl kito – pernelyg didelė auka, nebent artimas žmogus sunkiai sirgtų.

Moters amžius – opi tema Lietuvoje: jei tau per keturiasdešimt, keblu rasti naują darbą, sunkiau prisitaikyti prie aplinkos, rūpesčių kelia ne tik sveikata, bet ir figūra. Ar dejonės dėl amžiaus – dažnas dalykas?
Regimantas. Galiu ginčytis: dėl to kaltos pačios moterys – kaip tu save vertini, ką apie save galvoji, taip į tave žiūri, priima ir elgiasi kiti. Keturiasdešimtmetės ir vyresnio amžiaus moterys turi tokias pačias galimybes kaip jaunimas.
Virginija. Dėl savo 57-erių metų nekompleksuoju ir nejaučiu diskomforto. Tačiau vis dažniau susimąstau, kiek man skirta sąmoningo, veiklaus gyvenimo, nes patinka gyventi įdomiai, aktyviai, turiu sukaupusi daug patirties. Pastebiu, kad Lietuvoje požiūris į moters grožį ir amžių iškreiptas: žurnaluose, televizijoje – vien jauni veidai. Priešingai, negu mano Regimantas, moteris per keturiasdešimt mūsų šalyje laikoma jau sena, turi mažiau galimybių, o užsienyje ši amžiaus riba reiškia moters pilnatvę: vaikai užauginti, šeima tvirta, moteris sukaupusi patirties, išminties, gali gyventi sau ir siekti, ko nori, daryti, ką nori.
Aš pensijos nebijau, turiu daug planų ir sumanymų, tad sėdėti ir liūdėti nesiruošiu.
Kaip ir visos, kiekvieną rytą suku galvą kuo apsirengti, turiu priekaištų figūrai. Anksčiau daug mezgiau ir sau, ir vaikams, dabar tam neturiu laiko, tikiuosi, įgūdžiai niekur nedings – išėjusi į pensiją žadu vėl megzti.

Įtemptas darbas, gyvenimo tempas išsekina net energija trykštančius žmones. Kaip atsigaunate, iš kur semiatės jėgų?
Virginija. Jėgas atgauti padeda namai, buvimas su artimaisiais. Jau kuris laikas bent trims paroms išvažiuoju į kaimo sodybą, miegu, skaitau. Beje, labai mėgstu skaityti, dažnai po ranka turiu kelias knygas – kiekviena tam tikrai nuotaikai.
Trys dienos – optimalus laikas atsigauti, be to, nors ir mėgstu vienatvę, ilgai būti viena negaliu – reikia žmonių, veiklos. Kol esi įsitraukusi į darbą, kol viduje verda azartas ir žinai, kad „turi, privalai“ padaryti, atrodo, neegzistuoja jokie kiti rūpesčiai ir sveikata puiki. Bet, pasak kolegės Irenos Degutienės, tik atleisk vadeles… Formai palaikyti daug pastangų nereikia – labai mėgstu
savo darbą.

„Virtuvė mums – tarsi kūrybinės dirbtuvės“

Kaip visi kiti Jūs pirmiausia esate vartotoja, tik paskui – žemės ūkio ministrė. Kokie produktai dažniausi ant Jūsų šeimos stalo?
Virginija. Sveikata ir gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pačių sąmoningumo. Kiekvienas turime sveikai maitintis, todėl labai svarbu rinktis šviežius, kokybiškus produktus, užaugintus netoli nuo mūsų namų. Žemės ūkio ministerija pradėjo projektą „AuGink savo kraštą“, o vienas iš jo uždavinių – parodyti vartotojams, koks svarbus yra sveikas maistas. Palaikydami žemės ūkį, daržoves, juolab ruošdami žiemos atsargas, visada perkame tiesiai iš ūkininkų, duoną – iš privačių kepėjų. Manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai, be to, naminėje kepyklėlėje kepta duona man kur kas gardesnė.

Girdėjau, kad abu su Regimantu esate prisiekę kulinarai.
Virginija. Virtuvė mums tarsi kūrybinės dirbtuvės ir kaip tikriems menininkams dviese joje ankšta. Kai parvažiuoju namo, gaminu aš, mėgstu eksperimentuoti, retai remiuosi receptais, o kitu metu joje šeimininkauja Regimantas. Gyvenimas su žmona politike jį privertė išmokti įvairių dalykų, vienas iš jų – gaminti. Regimantas yra puikus kulinaras, jis mėgsta aiškius, vyriškus valgius. Labai daug patiekalų gaminame iš žvėrienos: medžioklė – vyro gyvenimo aistra.
Regimantas. Medžioju 33-ejus metus. Pastaruoju metu – bent du kartus per savaitę, mūsų apylinkėse yra stirnų, šernų, elnių. Mėsą doroju pats, gaminu dešras, jas rūkau, vytinu, turiu savo mėgstamų prieskonių. Jau keleri metai su draugais liepos mėnesį važiuojame į Norvegiją žvejoti, užšaldyto laimikio šeimai užtenka metams.
Virginija. Prie bendro šeimos stalo tradiciškai susirenkame per didžiąsias šventes: Velykas švenčiame pas Regimanto seserį, o per Kalėdas visi suvažiuoja pas mus – prie stalo susėda apie 15 žmonių. Kūčių ir Kalėdų stalą visada dengiu pati: paruošiu silkės, žuvies, būtinai išverdu barščių, virtinių, kepame žvėrienos kumpį.
Kasmet ruošiame atsargas žiemai: konservuojame braškes, avietes, agurkus, žalius pomidorus, pagal ypatingą receptą raugiame kopūstus.
Regimantas. Tokių traškių kopūstėlių niekur kitur neteko ragauti. Būtinai išbandykite. Virginija, nešk receptų knygą. Nerandi? Na, štai, dabar aišku, kas namie šeimininkas!

Virginijos Baltraitienės…

amžius – mano turtas, jokio diskomforto dėl jo nejaučiu.
miestas – Kėdainiai. Jie man – viskas: namai, šeima, karjera, draugai.
stipriausias charakterio bruožas – kantriai siekti užsibrėžto tikslo. Nemėgstu veidmainystės ir saldžių žmonių, pataikaujančių, į akis sakančių vieną, o už akių – kitą.
silpniausias charakterio bruožas – bet kas ir bet kada gali mane sugraudinti.
svajonė – bent savaitę su šeima pakeliauti po Škotiją.
idealios atostogos – ramios ir nebūtinai užsienyje. Labai mėgstu Nidą, keliones automobiliu po Lietuvą – tiek gražių, išpuoselėtų miestelių galima pamatyti.
laisvalaikio pomėgis – skaitymas. Negaliu gyventi be knygos, po ranka – bent keturios skirtingai nuotaikai. Prieš miegą mėgstu paskaityti psichologinį romaną ar detektyvą.
graužatis – sąžinė graužia, kad negaliu pakankamai laiko skirti namams, vyrui, šeimai. Nors vaikai jau suaugę, juos noriu kuo dažniau matyti.
baimė – niekaip neįveikiu scenos baimės: reikia sakyti kalbą viešai – širdis krūtinėje šokinėja, nors iš pažiūros atrodau visiškai rami.

„Anksčiau labai greitai užsidegdavau, o dabar išmokau save sustabdyti, nusiraminti – kai aistros išblėsta, viskas atrodo kitaip. Įdomu, kad ši patirtis labai praverčia ir darbe.“ – Virginija Baltraitienė

Virginijos Baltraitienės receptai

Marinuoti agurkėliai

Marinatui

  • 4 l vandens
  • 2 stiklinės 9 proc. acto
  • 15–20 šaukštų cukraus
  • 4 šaukštai druskos
  • juodųjų ir kvapiųjų pipirų
  • gvazdikėlių
  • krapų
  • česnakų
  • petražolių
  • krienų lapų

Į švarius stiklainius pridėkite prieskonių ir agurkų, užpilkite karštu marinatu ir kaitinkite, kol agurkai pradės keisti spalvą. Stiklainius išimkite, užsukite dangtelius, laikykite šiltai uždengtus, kol visiškai atvės.

Traškūs rauginti kopūstai

  • 5 kg kopūstų
  • 5 l vandens
  • 120 g druskos
  • 200 g cukraus
  • morkų, kmynų, spanguolių

Kopūstus susmulkinkite, suberkite į indą ir užpilkite verdančiu pasūdytu ir pasaldintu vandeniu. Išmaišykite, o kai atauš, įberkite kmynų, tarkuotų morkų, spanguolių ir tris paras rauginkite – laikykite šiltai, retsykiais pamaišykite. Paskui kopūstus sudėkite į stiklainius ir laikykite šaltai.

Blynai su žuvimi

Blynams:

  • 3 kiaušiniai
  • 2 nedidelės cukinijos
  • 400 g menkių filė
  • 1 stiklinė rūgusio pieno
  • druskos
  • miltų
  • aliejaus

Padažui:

  • 1 mažas indelis natūralaus jogurto
  • 2 šaukštai majonezo
  • raugintas agurkas
  • skiltelė česnako

Atskirkite trynius nuo baltymų. Trynius išsukite su žiupsneliu druskos, miltais ir rūgusiu pienu. Suberkite ir išmaišykite žuvies gabaliukus ir susmulkintas cukinijas. Tešla turi tapti tiršta. Jei bus per skysta, dar įberkite miltų. Blynus kepkite aliejuje ir patiekite su padažu.Padažui sumaišykite jogurtą su majonezu, stambiai tarkuotais agurkais ir sutrintu česnaku.

Eglė Leonovienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.