Sistema veikia. Neveikia ryšys su veisėjų savivalda

Gyvulių augintojus vienijančios asociacijos bei Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės komitetas nuolat žeria priekaištus Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) dėl praktiškai neįgyvendintos Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programos 2010–2015 metams, dėl asociacijų savarankiškumo varžymo bei neracionalaus lėšų paskirstymo.
Žemės ūkio viceministrą Saulių CIRONKĄ „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa PRASCEVIČIENĖ paprašė pakomentuoti šalies veislininkystės situaciją bei atsakyti, dėl kokių priežasčių nerandama bendro vardiklio su žemdirbių savivalda.

– ŽŪR Veislininkystės komitetas nuolat reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad mūsų šalyje didžiausią veislininkystės veiklos finansavimo krepšelio dalį sudaro ne augintojus vienijančių asociacijų, t.y. valstybės pripažintų veislininkystės organizacijų stiprinimas, bet šių organizacijų kontrolė ir valstybei kaip akcininkei priklausančių įmonių ,,maitinimas“.
– Kiek esame turėję susitikimų su ŽŪR Veislininkystės komitetu, visų jų metu mažiausiai buvo kalbama apie veislininkystę ir jos plėtrą, bet visuomet pirmiau buvo pinigai. Ar tai ne keista?
Iš tiesų kalbą reikėtų pradėti nuo to, kam apskritai valstybei ir žemdirbiams reikia veislininkystės sistemos. Kiekviena šalis stengiasi šią sistemą turėti, nes ji leidžia auginti didesnės pridėtinės vertės gyvulius. Tam, kad šalys galėtų parduoti savo veislinius gyvulius, jos turi būti įdiegusios sistemą, akredituotą pagal Tarptautinio gyvulių apskaitos komiteto (ICAR) reikalavimus. Tam turi veikti valstybės pripažintos asociacijos, turi vykti jų veiklos patikra, būti kaupiami veislininkystės duomenys, centralizuotai išrašomi veislinės kilmės dokumentai ir t.t. Taigi bendrąją sistemą sudaro daug komponentų. Tai ir veisimas, ir atranka, ir kontrolė. Visa tai Lietuvoje yra, taigi sistema veikia. Dalis funkcijų tenka asociacijoms, kita dalis vykdoma ir prižiūrima valstybės, taip garantuojant, kad duomenys būtų kaupiami, kad būtų užtikrinta jų sauga ir istorinis tęstinumas. Kontrolės funkcija paskirta Valstybinei gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (VGVPT).
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad būtina atskirti du esminius dalykus: gyvulių auginimą veisti ir auginimą skersti, ypač kiaulininkystės sektoriuje. Kalbant apie veislininkystę, turime neužmiršti ir veislinių gyvūnų pardavimo veisti, ir iš to uždirbamų pajamų. Kalbėti turime ne apie asociacijų darbuotojų išlaikymą, o apie sąlygas vykdyti veislininkystės proceso veiksmus: produktyvumo kontrolę, genetinės vertės nustatymą, dokumentų įforminimą, eksterjero vertinimą, varžybas-bandymus, veislininkystės parodas, aukcionus. Galų gale – apie veislinių gyvulių pardavimus arba jų atranką savo bandos veisliniam branduoliui pakeisti ar papildyti.
ŽŪM tikrai nevykdo gamybos, bet įstaigų, kurias ji valdo, veikla yra nukreipta teikti paslaugas augintojams, kad gyvūnai būtų įvertinti, tinkamai įforminti rodikliai pagal tarptautinius ICAR reikalavimus, o ne pagal ūkišką atskirų augintojų ar jų atstovų poreikį ar požiūrį. Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, parama teikiama veislininkystei, o ne ūkinei veiklai finansuoti. Sąlygos veislininkystės asociacijų veiklai ir visos sistemos plėtrai, ministerijos manymu, sudarytos, tačiau veislininkystės asociacijų svarbos suvokimas, deja, dažniausiai baigiasi asociacijoms skirtų paramos lėšų palyginimu tarpusavyje, nepriklausomai nuo jų veiklos ir siekių.
ŽŪM pareiga užtikrinti, kad būtų veikiama pagal ES ir tarptautines taisykles. Tada galime tikėtis ir tarptautinės prekybos, ir produktyvumo, ir deramų pajamų bei genetinio fondo išsaugojimo. Atskirų asmenų siekis užmiršti viską, kas buvo sukurta Lietuvoje, ir neanalizuojant pereiti tik prie kitų šalių ir kitų veislių gyvūnų laikymo ir veisimo, mums nepriimtinas. Nuo seno žinoma, kad nėra labai gerų ir labai blogų veislių, yra tik šių veislių gebėjimas prisitaikyti prie vietos sąlygų. Turime dirbti išvien ir konstruktyviai, išnaudoti suteikiamas galimybes ir skiriamą paramą kuo teisingiau. Dėl kriterijų turime diskutuoti ir susitarti.
– Taigi kokiais teisės aktais remiantis ir iš kokių finansavimo šaltinių leidžiama ar privaloma stiprinti pripažintas veislininkystės organizacijas?
– Parama yra griežtai reglamentuota 2014 m. birželio 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 702/2014 detaliai nurodant, kiek ir už ką valstybė gali skirti paramos. Valstybė elgiasi sąžiningai, skirdama galimas maksimalias paramos ribas produktyvumo kontrolei, veisliniams gyvuliams vertinti, veislininkystės informacinei sistemai tobulinti ir duomenims analizuoti, veislinei vertei nustatyti bei kitoms būtinoms priemonėms, kurios yra finansuojamos Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis, maksimaliai galimu pagal ES teisės aktus paramos intensyvumu.
Šiuo metu pagalba veislininkystei teikiama šioms veiklos kryptims: gyvūnų kilmės knygoms rengti ir tvarkyti – iki 100 proc., gyvūnų genetinės kokybės arba produktyvumo tyrimui – iki 70 proc., konkursams, prekybos mugėms arba parodoms organizuoti ir jose dalyvauti – 100 proc., veislinių gyvulių (mėsinių galvijų, avių, ožkų) pirkimo genetinės kokybės gerinimo tikslams kompensuoti – 30 proc.
Paramos lėšomis apmokama veislininkystės asociacijų patalpų nuoma, kompiuterių ir programinės įrangos įsigijimas, transporto ir telekomunikacijų išlaidos, darbo užmokestis ir pan. Valstybė, skirdama paramą asociacijoms, vadovaujasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) apskaičiuotais įkainiais. Bendra paramos suma kiekvienai asociacijai yra skirtinga, nes skiriasi asociacijų atliekamų veiklų apimtys, skiriasi ir už tai gaunama parama pagal apskaičiuotus įkainius. Bet ir šioje situacijoje matyti, kad ŽŪM kai kurioms veislininkystės asociacijoms padengia beveik visus jų išlaikymo kaštus. Žemaitukų augintojų asociacijai valstybė skiria – 92 proc. nuo visų jos pajamų, Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijai – 90 proc., Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų – 78 proc.
Parama skiriama ne tik asociacijų veiklai paremti, bet ir šių asociacijų narių užaugintų veislinių gyvulių veislininkystės parodoms organizuoti. Tam 2014–2015 metais skirta per 100 tūkst. Eur. Jokios kitos asociacijos tokios paramos negauna – tik veislininkystės asociacijos.
– ŽŪR Veislininkystės komitetas teigia, jog tai, kad Lietuvoje kontroliuojama tik apie pusė pieninių bandų, kad šių bandų primilžiai – vieni mažiausių Europoje, kad kiaulių skaičius šalyje yra sumažėjęs – neefektyvaus ŽŪM darbo rezultatas. Todėl komitetas klausia, dėl kokių priežasčių veislininkyste neleidžiama savarankiškai užsiimti patiems ūkininkams?
– 2002 m. šalyje turėjome beveik 500 tūkst. karvių, o 2015 m. jų turime daugiau kaip 313 tūkst., bet pieno primelžiame nė kiek nemažiau. Analizuojant pačius primilžius matyti, kad 2004 m. primilžis iš karvės siekė 5395 kg, o 2014 m. – 6968 kg. Beje, primilžius padidinti galima tik panaudojant kelis faktorius – gerinant gyvulių genetiką, bandos valdymą ir tobulinant šėrimą. Todėl sakyti, kad situacija prastėja – nėra priežasties. Panaši situacija ir kiaulininkystėje, nes buvo metų, kai kiaulių skaičius sumažėdavo, kaip, tarkime, 2009 m., kuomet laikyta per 510 tūkst. kiaulių, ar 2012 m. – 518,4 tūkst. kiaulių, bet 2015 m. kiaulių šalyje buvo registruota per 708,8 tūkst. Todėl ir čia nebūtų galima teigti, kad kiaulių skaičius drastiškai mažėja, turint galvoje, kad dalis kiaulių buvo išskersta ir dėl afrikinio kiaulių maro.
Dar viena problema pieno sektoriuje yra tai, kad Lietuvos pieno ūkių struktūra labai skiriasi nuo kitų ES šalių. Lietuvoje yra daug smulkių pieno gamintojų. Iš viso šalyje 2014 m. buvo per 60 tūkst. karvių laikytojų, iš jų 54 tūkst. turėjo iki 10 karvių. Klausimą reikėtų kelti kiek kitaip – ar tikrai asociacijos dirba su savo nariais taip, kad būtų išlaikomas veislių tęstinumas, ar tikrai yra įgyvendinami asociacijų veislininkystės programų tikslai, ar tikrai daroma viskas, kad būtų tinkamai parenkami buliai reproduktoriai? ŽŪM visiškai nesikiša į asociacijų veiklą, bet turima informacija rodo, kad asociacijų nariai, siekdami gerinti produktyvumą, gyvulių genetinio gerinimo proceso metu įlieja per daug kitų veislių kraujo ir taip netenka gyvulių, kurių veislės augintojais prisistato. Todėl kiekvienais metais Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras (KVPIC) turi įdėti daug darbo ir pastangų, kad perskaičiuojant kraujo laipsnį ir pateikiant informaciją pieninių galvijų augintojų asociacijoms būtų tinkamai priskirta 16–18 tūkst. galvijų (vadinamųjų „dublių“). Mat šie galvijai realiai apskaitomi vienų, nors jau turi būti lyg ir kitų… Ir šiuo atveju be ŽŪM įsikišimo asociacijos niekaip negali susitarti. Kaip jau minėjau, niekas nedraudžia savarankiškai užsiimti veislininkyste, bet jei veislininkystės asociacijų nariai užsiimja veislininkyste nukrypdami nuo asociacijos programos, argi tai veislininkystė? Tai jau chaosas, todėl ir reikia, kad veislininkystės procesas būtų prižiūrimas valstybės institucijų.
Ministerija puikiai supranta, kad kuo daugiau žemdirbių dalyvaus veislininkystės sistemoje, tuo daugiau bus užauginama veislinių gyvulių. Vienas reikalavimų auginant veislinius gyvulius yra produktyvumo kontrolė. Iki šiol (nelygu pasirinktas kontrolės metodas) 70 proc. kompensacija už kontrolės paslaugų išlaidas buvo mokama gyvulių laikytojams, laikantiems daugiau kaip 6 karves. Šiuo metu, tariantis su socialiniais partneriais, parengtas Pagalbos veislininkystei taisyklių projektas, kuriame numatoma 70 proc. kompensacija ir gyvulių laikytojams, laikantiems vieną karvę. Valstybė šiai sistemai funkcionuoti skiria lėšų, apmokėdama gyvulių produktyvumo kontrolės paslaugas.
Taip, šiuo metu yra diskutuojama apie tai, kad permainos veislininkystės srityje reikalingos, tačiau kiekvienas sprendimus ir veiksmus mato skirtingai. Suderinti santykius ir nuomones – išties nemenkas iššūkis. Šiuo metu veislininkystės sistema yra savanoriška, asocijuota, valstybės reglamentuojama, finansiškai remiama ir kontroliuojama.
– ŽŪR Veislininkystės komitetas skaičiuoja, kad asociacijoms finansuoti šiais metais skirta 492 tūkst. Eur, o asignavimas Valstybinei gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai (VGVPT) siekia 743 tūkst. Eur. Žemdirbių savivalda klausia, ar neįmanoma veislininkystės kontrolės vykdyti už mažesnę sumą?
– Puikus klausimas. Tiesiog siūlau suskaičiuoti, kiek ministerija skiria ŽŪR veislininkystės asociacijoms išlaikyti. Tam, kad būtų paprasčiau, siūlau susumuoti paramos lėšas, skaičiuojant vienai sąlyginei darbo vietai. Tarkime, skiriant paramą veislininkystės asociacijoms, skaičiuojama, kad valstybė paremia vieną jos sąlyginį darbuotoją, kuris turi organizuoti asociacijos darbą. Jei asociacija didelė, ji gali samdyti ir daugiau darbuotojų, kuriems išlaikyti lėšas skiria asociacijos nariai. Šiandien turime 18 remiamų asociacijų, vadinasi, skirdami paramą pagal reglamento reikalavimus, paremiame 18 sąlyginių darbo vietų: 492 tūkst. Eur padalijame iš 18, taigi vidutiniškai vienai sąlyginei darbo vietai išlaikyti per metus skiriama 27,3 tūkst. Eur. O VGVPT dirba 30 žmonių, ir šiuo atveju vienai sąlyginei darbo vietai skiriamas finansavimas siekia 24,7 tūkst. Eur. Išvada tokia, kad asociacijoms skiriama parama yra didesnė nei VGVPT, tad neklaidinkime žmonių. Ir tai tik vienas momentas. Kitas momentas tas, kad asociacijos yra ŽŪR nariai, o tai reiškia, kad jos naudojasi patalpomis, konsultacijomis ir kitomis paslaugomis, už kurių išlaikymą tam tikra dalimi apmoka ministerija – pagal sutartį su Žemės ūkio rūmais ministerija savivaldai stiprinti skiria 369 tūkst. Eur per metus. Kaip suprantu, veislininkystės asociacijos taip pat yra dalis savivaldos ir joms taip pat turi tekti dalis šios paramos. Be tiesioginės paramos, kurią gauna asociacijos (492 tūkst. Eur), jos dar gauna ir kitą – netiesioginę paramą, pavyzdžiui, 100 tūkst. Eur veislininkystės parodoms. Valstybė skiria paramą dar ir veisliniams gyvuliams įsigyti – 2,172 mln. Eur, kuria taip pat naudojasi ne kas kitas, o veislininkystės asociacijų nariai. Ministerija kiekvienais metais taip pat skiria paramą ŽŪR asociacijų COPA-COGECA narystės mokesčiui apmokėti – 19,8 tūkst. Eur. Veislininkystės asociacijų ekspertams, kaip ir kitų asociacijų, apmokamos dalyvavimo ES vykstančiuose posėdžiuose kelionės išlaidos, jiems mokamas darbo užmokestis. Be visų anksčiau paminėtų paramos formų, ŽŪR dar skiriama parama konsultavimui – 202 tūkst. Eur per metus. Sudėtinga išskirti, kiek konkrečiai šių netiesioginių ministerijos skiriamų lėšų tenka būtent veislininkystės asociacijoms, bet dalis visos paramos turi būti skiriama ir, tikiuosi, kad tenka ir joms. Palyginkime visą anksčiau paminėtą paramą, kuri tikrai viršija 3 mln. Eur sumos, su 743 tūkst. eurų suma, kuri skiriama VGVPT. Gal tiesiog ŽŪR neatlieka savo funkcijų ir neinformuoja savo narių, kiek lėšų gaunama ir kaip jos panaudojamos? Galbūt tuomet ŽŪR Veislininkystės komitetas nekeltų tokių klausimų, aiškiai matydamas, kad veislininkystė yra gerai remiama.
– Žemdirbių savivalda klausia, ar užsienyje patikrintų importuotų pieninių veislių bulių tikrinimas iš naujo valstybinėje veislininkystės įmonėje AB „Lietuvos veislininkystė“ yra racionalus? Savivalda teigia, kad šio perteklinio tikrinimo atsisakius būtų galima nemažai sutaupyti.
– Klausiama, kodėl Lietuvoje reikia turėti savo veislininkystės sistemą? Aš klausčiau kitaip – o kodėl mes jos neturėtume turėti? Juk yra pavyzdžių, kai Lietuvoje užauginti buliai užima aukštas pozicijas pasauliniame reitingavime, pavyzdžiui, 2015 m. liepos mėn. „Interbull“ duomenimis, geriausių žalmargių bulių (iš viso jų sąraše yra 14 960) aukščiausi indeksai siekia 145,26 ar 141,44 ir 138,85, o 5 lietuviški geriausi žalmargiai buliai ir jų indeksas yra MAJOR –137,95; SAIGONAS – 127,59; MATAS – 125,25; VOLAS – 124,93; RAKALAS – 121,51. Geriausių juodmargių bulių (iš viso sąraše yra 141 359 buliai) aukščiausi indeksai siekia 149,66 ar 144, 89 ir 144,73, o lietuviški 5 geriausi juodmargiai buliai ir jų indeksai yra: DAKON – 119,09; MAURAS – 111,99; ERNAS – 108,91; RAGAS – 106,1; JAGUAR – 105,05. Tai kodėl mes jų nereklamuojame?
Kodėl norime būti vartotojai, o ne prekybininkai? Juk galime čia kurti darbo vietas, čia auginti tokius bulius, kurie būtų lyderiai pasaulio rinkoje, o jų sėkla būtų eksportuojama iš Lietuvos. Norėčiau paklausti ir asociacijų, kodėl jos nenori lietuviško buliaus, o perka sėklą iš kitur? Logika labai paprasta – tiek savomis lėšomis, tiek pasinaudodami valstybės parama ir pirkdami sėklinę bei veislinę medžiagą iš užsienio, remiame darbo vietas ir visą veislininkystę ne Lietuvoje, bet kitose šalyse. Ar tikrai ŽŪR nenori kurti darbo vietų Lietuvoje?
Vadovaujantis ES direktyva, buliai turi būti vertinami visą laiką, kol yra jų dukterų, o rezultatai skelbiami nepriklausomai nuo jų savininkų valios. Žemės ūkio ministro įsakymu pripažįstant veislininkystės institucijas, joms suteikiamos teisės vykdyti veislininkystės (hibridizavimo) programas, tvarkyti kilmės knygas ir kilmės (hibridų) registrą. Rekomenduojame pripažintoms veislininkystės institucijoms, rengiant veislininkystės programas, numatyti bulių motinų atrinkimo pagal kilmę, produktyvumą ir kitus ūkiškai naudingus rodiklius, įtraukiant ir genominės selekcijos pasiekimus, procedūrą, taip užtikrinant aukštesnės kokybės bulių užsiauginimą Lietuvoje. Jei tokių gyvulių šiuo metu Lietuvoje nerandama arba yra per mažai, asociacija gali prašyti jų veikloje dalyvaujančių įmonių įsigyti patikrintų pagal genomą aukštos veislinės vertės buliukų iš ES šalių senbuvių, kur selekcinė veikla pažengusi kelis dešimtmečius į priekį, bei padėti įmonėms organizuoti jų tikrinimą Lietuvoje.
– Lietuvos kiaulių augintojų asociacija (LKAA) įsitikinusi, kad kontrolinio kiaulių penėjimo metodas yra atgyvenęs, ir siūlo valstybei nutraukti AB ,,Kiaulių veislininkystė“ veiklą. Esą įmonė ignoruoja LKAA, jos iniciatyva įkurta dar viena kiaulių veisėjų asociacija. Taigi dėl kokių priežasčių kiaulių veislininkystės procesas visa apimtimi neperduodamas pripažintai kiaulių veislininkystės institucijai – Lietuvos kiaulių augintojų asociacijai?
– Ministerija asociacijų nekuria, jas kuria patys žemdirbiai, patys sprendžia, kokiai asociacijai priklausyti. Jie turi tokią konstitucinę teisę. Geriausia būtų paklausti pačių žemdirbių, kodėl jie kuria kitas asociacijas, kodėl jie skaidosi, kodėl jiems netinka esančios? ŽŪM tik už tai, kad asociacijos būtų gausesnės ir vienytų kuo daugiau narių. Tai leistų pačioms asociacijoms labiau sustiprėti. Pagal reglamentą negali būti kitos tos pačios srities asociacijos, kuri su jau esančia konkuruotų tarpusavyje, bet tos, kurios nekonkuruoja, gali gyvuoti. Juk yra 9 arklių augintojų asociacijos, 4 – karvių ir pan. Viena kiaulių augintojų asociacija dirba su veisliniais gyvuliais, kita – su hibridais, ir jokio prieštaravimo čia nėra.
1989 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimo Nr. 89/507/EEB, nustatančio grynaveislių ir hibridinių veislinių kiaulių produktyvumo stebėsenos bei jų genetinės vertės nustatymo metodus, I priede nurodyti du produktyvumo išbandymo metodai – stotyje ir ūkyje.
Lietuvoje vykdoma kiaulių produktyvumo kontrolės tvarka nurodyta Veislinių kiaulių produktyvumo kontrolės, vertinimo ir informacijos kaupimo taisyklėse. Šių taisyklių nauja redakcija (2014 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 1A-36) buvo derinta su Lietuvos kiaulių augintojų asociacija ir AB „Kiaulių veislininkystė“. Pagal šias taisykles, veislinių kiaulių produktyvumo duomenų registravimą vykdo veislinių kiaulių laikytojas, kiaulių kontrolės asistentai arba pripažintų veislininkystės institucijų atstovai. Veislinių ir veislinių paršavedžių palikuonių penėjimosi ir mėsinės savybės vertinamos AB „Kiaulių veislininkystė“ kontrolinio penėjimo stotyje. Paršelius kontroliniam penėjimui atrenka kiaulių kontrolės asistentas ir VGVPT inspektorius, dalyvaujant gyvulio savininkui arba jo įgaliotam asmeniui. AB „Kiaulių veislininkystė“, įvertinusi kuilį ar paršavedę pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes bei mėsos kokybę, apie įvertinimo rezultatus per 5 darbo dienas praneša veislinių kiaulių savininkui.
Vadovaujantis Veislinių kiaulių kilmės knygų nuostatais, veislinių kiaulių kilmės knygą tvarko pripažinta veislininkystės institucija – Lietuvos kiaulių augintojų asociacija.
Veislininkystės institucijos pripažįstamos vadovaujantis Veislininkystės institucijų pripažinimo taisyk­lėmis. Gavusi Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos (LVKAGA) prašymą pripažinti veislininkystės instituciją ir suteikti teisę tvarkyti hibridų registrą, ministerija perdavė dokumentus VGVPT patikrinti, kaip institucija atitinka taisyklėse keliamus reikalavimus. VGVPT pateikė ministerijai Veislininkystės institucijų pripažinimo komisijos siūlymą patvirtinti LVKAGA veislininkystės institucija ir suteikti teisę tvarkyti hibridų registrą.
Lietuvos kiaulių augintojų asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, tvarko veislinių kiaulių kilmės knygą, išrašo kilmės pažymėjimus ir iš esmės valdo visą kiaulių veislininkystės procesą. Valstybė asociacijai suteikė nemokamą galimybę tvarkyti veislinių kiaulių kilmės knygą VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Kiaulių veislininkystės informacinėje sistemoje.
– Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija (LMGAGA) labai sunerimusi dėl to, kad šiuo metu rengiamose naujose Pagalbos veislininkystei taisyklėse numatyti labai maži įkainiai už mėsinių galvijų vertinimą. Įsibėgėjančiam ir į užsienio rinkas besižvalgančiam sektoriui tai būtų labai skaudus smūgis?
– Spalio mėn. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) pagal veislininkystės darbų ir paslaugų išlaidų normatyvus ir pagal numatytas metodikas iš naujo apskaičiavo šių darbų įkainius, išliekant labai panašiai išlaidų struktūrai, kaip ir ankstesniais metais (laiko sąnaudos, transporto, veiklos išlaidos ir kt.). Įkainiai LAEI buvo apskaičiuoti atsižvelgiant į asociacijų ir VGVPT pateiktus technologinius aprašus, o VGVPT, atsižvelgdama į asociacijų atstovaujamų gyvūnų populiacijas ir įvertinusi asociacijų veiklos specifiką, nustatė atskirų veiklų apimtis, kurios bus remiamos valstybės pagalbos lėšomis. Be abejo, reikia prisiminti, kad valstybė skiria tik paramą, o asociacijos nariai patys turi prisidėti prie asociacijos veiklos plėtojimo ir išlaikymo kaštų padengimo.
– Žemdirbių savivaldos nuomone, Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programa 2010–2015 metams praktiškai neįvykdyta. Veisėjų asociacijos dėl to kaltina ŽŪM. Šiuo metu rengiama nauja programa. Ar ji atitiks augintojų lūkesčius ir valstybės tikslus? Ko iš tiesų stinga, kad veislininkystės veiklos lygis Lietuvoje būtų ne prastesnis nei pažangiose šalyse? Juk pavienių gyvulininkystės ūkių, modernumu lenkiančių senosios Europos ūkius, rodos, jau turime.
– Žemės ūkio ministro patvirtintoje Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programoje 2010–2015 metams buvo numatyta, kad už programos vykdymą atsakingi visi veislininkystės sistemos dalyviai. Tai į pripažintas veislininkystės institucijas susivieniję ūkinių gyvūnų augintojai, asociacijas vienijantys ŽŪR, veislininkystės paslaugas teikiančios valstybinio reguliavimo ir privačios įmonės bei organizacijos.
Siekiant skatinti pripažintų veislininkystės institucijų veiklą, organizuojant veislinių ūkinių gyvūnų produktyvumo nustatymą, įvertinimą, veislinių ūkinių gyvūnų parodas, arklių pajėgumo varžybas, bandymus-konkursus, programos įgyvendinamų priemonių veiksmingumas ir selekcijos pasiekimai buvo numatyti vertinti kiekvienų metų I ketvirtį išplėstiniame ŽŪR Veislininkystės komiteto posėdyje pagal programoje numatytus kriterijus.
Matydama susidariusią situaciją ministerija ėmėsi iniciatyvos ir nutarė 2015 m. keisti buvusią tvarką. Žemės ūkio ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kurios nariai – visų ūkinių gyvūnų augintojų asociacijų atstovai, ŽŪR specialistų, ministerijos ir VGVPT specialistai. Iki šių metų pabaigos ši grupė turi parengti Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo 2016–2020 metų programos projektą. Minėtame projekte bus atsižvelgta į Valstybės kontrolės pateiktas rekomendacijas (įvertinta esama veislininkystės situacija, numatyti aiškūs tikslai, vertinimo kriterijai ir pamatuojamos jų reikšmės ir t.t.). Darbo grupės pirmasis posėdis jau įvyko, šiuo metu rengiamas pirminis programos projektas. Iki lapkričio 16 d. buvo laukiama pasiūlymų iš socialinių partnerių, mokslo institucijų, VGVPT. Savivaldos atstovai turėjo galimybę pateikti racionalius pasiūlymus programai tobulinti, kurie atitiktų asociacijų lūkesčius, tačiau pateiktuose pasiūlymuose ir vėl nėra kriterijų, neįvardyti atsakingi asmenys ir laikotarpiai. Taigi patys mušam, patys – rėkiam…
Siūlau pradėti dirbti ranka rankon, ir užuot gaišę laiką tuščiažodžiavimui, kurkime stiprią veislininkystės sistemą, naudingą žemdirbiui ir šaliai. Veislininkystės asociacijos turi daug galimybių – apie tai ne kartą esu kalbėjęs susitikimuose ir raginęs asociacijas imtis iniciatyvos auginti veislinius gyvulius ne tik Lietuvos rinkai, bet ir eksportui, siūliau atsirinkti pagrindines eksporto šalis, vienyti augintojus, planuoti reikalingą paramą, numatyti prioritetus KPP paramos priemonėse, kad žemdirbiai pajaustų naudą ir pradėtų kryptingai organizuoti darbą. ŽŪM yra pasirengusi bendram darbui, ji atvira racionaliems ir dalykiškiems pasiūlymams, kurie nepažeidžia nei vienos, nei kitos pusės interesų.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.